Šiame rašinyje galėsite pasiskaityti apie žmogų, kuris greta savo tiesioginio darbo didelę gyvenimo dalį atidavė pačiam didžiausiam savo potraukiui – muzikai. Turbūt prieš trisdešimt metų nedaug būtum sutikęs mūsų miestiečių, kurie būtų negirdėję grojant Kapsuko Maisto pramonės automatų gamyklos (MPAG) pučiamųjų orkestro. Be jo nuo 1963 m. neapsėjo nė vienos miesto iškilmės, o nuo 1965 m. dalyvavo visose Lietuvos respublikinėse dainų šventėse. Šio orkestro priekyje stovėjo daugumai gerai pažįstamas, puošnia paradine uniforma dėvintis Ramutis Bernota – ilgametis Kapsuko Specialaus konstravimo biuro (SKB) inžinierius-konstruktorius.
R. Bernotai mokantis Jono Jablonskio vidurinės mokyklos (dabar J. Jablonskio gimnazija) aštuntoje klasėje, 1955 m. muzikos mokytojas V. Bendoraitis suorganizavo mokyklos mokinių pučiamųjų orkestrą, kuriame nuo pat pirmosios dienos iki mokyklos baigimo, t.y. 4 metus, kornetą (kitaip-triūbą) pūtė Ramutis. Labai greitai mokytojas pastebėjo jo išskirtinius muzikinius gabumus ir pastangas perprasti šio instrumento valdymą. Stropiai, niekieno neraginamas jis lankė repeticijas, nes muzika jam labai rūpėjo. To pasėkoje, 1958 m. mokantis 11-toje klasėje, išimties tvarka, mokyklos vadovybei sutikus, jam buvo leista groti „Šešupės“ audimo fabriko šokių estradiniame ansamblyje. Tai rodo, kad šiuo abiturientu mokykla pasitikėjo, o Ramutis čia grodamas 2 metus pasitikėjimo neapvylė.
1960 m. pradžioje jis su SKB siuntimu išvyko mokytis į Kauno Technikos mokyklą Nr. 2, kurią su visa grupe būsimų braižytojų-konstruktorių baigė 1961m. rudenį. Tačiau net ir Kaune mokydamasis jis savaitgaliais pusantrų metų važinėjo į Kapsuką ir čia grojo kultūros namų šokių estradiniame ansamblyje. Be muzikos būti jis negalėjo.
Sugrįžęs dirbti SKB jis tuoj pat pradėjo groti MPAG estradiniame orkestre, kuriam vadovavo Vitlipas.
Kai 1963 m. buvo paskelbta, kad kuriamas gamyklos pučiamųjų orkestras, Ramutis, dar nuo mokyklos laikų puikiai pažįstantis daugumą miesto muzikantų, imasi iniciatyvos ir, kol buvo nupirkti muzikos instrumentai, suburia orkestro branduolį ir tampa jo vadovu. Ta proga rajoniniame laikraštyje „Naujasis kelias“ parašytame straipsnyje yra R. Bernotos pasakyti žodžiai: „Jei saviveikla, tai tik gera. Jei bet kokia – geriau jokios. Svarbiausia daug dirbti, repetuosime dažnai.“ Tai nebuvo tušti 22 metų jauno žmogaus pasakyti žodžiai. Prasidėjo kantrus, atkaklus darbas. Stebino jo sugebėjimas suvaldyti tokius skirtingus muzikantų charakterius, ne visada pavyzdingą kai kurių gyvenimo būdą. Tie, kurie tikrai norėjo groti, vadovui pakluso, nes žinojo, kad esant reikalui, iškilus konfliktui ar nesusipratimui jų tiesioginiame darbe, jis visada sugebės rasti kompromisą su jų viršininku, kai kada netgi apginti nuo galimo atleidimo iš darbo.
Orkestras buvo darnus, gana aukštos muzikinės kultūros. Klausytojai pučiamųjų orkestro koncerte girdėdami sudėtingas mėgiamas melodijas nutardavo, kad tai muzikos konservatoriją baigęs dirigentas. Ne, jis tada neakivaizdžiai mokėsi Vilniaus Tallat-Kelpšos muzikos technikumo pučiamųjų instrumentų klasėje. Daug laiko skyrė savarankiškam gilinimuisi į muzikos teoriją ir praktiką, domėjosi gerų dirigentų patyrimu.
Su didele pagarba Ramutis Bernota prisimena patį pirmąjį šio orkestro sąstatą. Jame grojo dar nepriklausomos Lietuvos laikais (prieš pat pirmąją rusų okupaciją) Marijampolėje stovėjusio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio devintojo pėstininkų pulko pučiamųjų orkestro muzikantas Vincas Gavėnas ir būgnininkas Bliuvas.
Nuo šių patyrusių ir pareigingų muzikantų nedaug kuo skyrėsi ir kartu su Ramučiu J. Jablonskio vidurinės mokyklos pučiamųjų orkestre groję muzikantai Artūras Valenta, Vidmantas Vitkauskas, Juozas Pridotkas, Justinas Vidžiūnas. Jų patirtis ir susiklausymas davė gerus rezultatus, į juos lygiavosi likusieji pūtikai. Iš SKB darbuotojų orkestre be V. Vitkausko vėliau yra groję V. Stanionis, R. Petručenija, K. Žydelis.
Labai greitai, 1964 m. rajono meno saviveiklos apžiūroje orkestras užėmė pirmąją vietą, o 1965 m. prieš respublikinę dainų šventę vykusioje pučiamųjų orkestrų apžiūroje iškovojo taip pat pirmąją vietą. 1970 m. respublikiniame pučiamųjų orkestrų konkurse jie užėmė antrąją vietą.
1973 m. birželio mėn. pučiamųjų orkestras kartu su Kapsuko miesto delegacija buvo pakviestas į Suomijos Kokolos miestą, su kuriuo tuo metu pagal susigiminiavusių miestų programą bendradarbiavo Kapsukas. Šia intencija Kapsuke Degučių mikrorajone dalis Pušinio (dabar R. Juknevičiaus) gatvės buvo pervardinta Kokolos gatve.
Daugeliui dalyvavusių ši kelionė buvo pirmoji išvyka į „tikrą“ užsienį, o ne į socialistinio lagerio šalis. Be abejo, tokios išvykos buvo geras stimulas dalyvauti saviveikloje. Galima paminėti ir MPAG mišrų chorą „Šešupė“, kuriame dalyvavo virš šimto dainininkų. Šis choras vadovaujant P. Pavilioniui respublikoje buvo tikrai išgarsėjęs, todėl jam pavyko pabuvoti ne tik Bulgarijos Liaudies Respublikoje, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, bet ir Vokietijos Federacinėje Respublikoje Bergiš Gladbacho mieste, su kuriuo Marijampolė bendrauja iki šiol. Žinoma, tai turėjo būti gerų kūrybinių rezultatų pasiekę kolektyvai.
1975 m. orkestras dalyvavo Lenkijoje, Suvalkų mieste vykusioje pučiamųjų orkestrų šventėje.
1976 m. LTSR Kultūros ministro pavaduotojas D.Trinkūnas R. Bernotai įteikė kultūros ministerijos garbės raštą už sėkmingą vadovavimą MPAG pučiamųjų orkestrui. 1982 m. už nuopelnus ugdant meno saviveiklą jam suteiktas LTSR kultūros žymūno vardas.
Kartu su jau paminėta muzikine veikla, R. Bernota sugebėjo atlikti dar vienas pareigas – jis vadovavo MPAG šokių estradiniam ansambliui. Ansamblis grodavo savaitgaliais MPAG salėje vykstantiems šokiams. Kadangi miestas tuo laikotarpiu sparčiai plėtėsi, 2 mažutės kultūros namams priklausančios salės netalpino šokėjų, tuo tarpu MPAG salėje galėdavo tilpti 200-250 šokėjų. Šokiai automatų gamykloje buvo populiarūs, nes čia buvo ne tik erdvi salė bei išblizgintas parketas, bet ir nuotaikingi muzikantai, aprūpinti MPAG lėšomis įsigytais naujais instrumentais, o ir apšvietimas buvo naujoviškesnis, todėl traukė miesto jaunuomenę.
Ramutis ne tik vadovavo šiam šokiams grojančiam ansambliui, bet ir pats jame grojo kornetu arba saksafonu. Be šių paminėtų užsiėmimų jis dar grojo ir MPAG kaimo kapeloje. SKB saviveikla be jo taip pat neapsiėjo. Jei tik programoje būdavo humoristinė grupė, pagrindinį vaidmenį, žinoma, atlikdavo Ramutis. O bet kokioje vakaronėje jis ekspromtu suvaidindavo „gerą vaizdelį“…
Savo tiesioginiame darbe SKB jis taip pat sėkmingai susitvarkydavo ir todėl kilo pareigose. 1961 m. pradėjęs dirbti braižytoju-konstruktorium, nepraėjus metams dirbo jau vyr. techniku-konstruktorium, 1972 m. jam suteiktos trečios kategorijos konstruktoriaus pareigos. 1975 m., neakivaizdžiai pabaigęs Kauno Politechnikumą, tampa vedančiuoju konstruktorium, 1980 m.– techninio-ekonominio pagrindimo sektoriaus vedėju, o nuo 1989 m. – pirmos kategorijos inžinierium-ekonomistu.
Viską apibendrinant galima pasakyti, jog dėsnis, sakantis, kad kai žmogus daug dirba, tai daug ir padaro, R. Bernotos atveju pasitvirtino. Nuo 14 metų, kai pradėjo groti mokykliniame orkestre iki pat muzikinės karjeros pabaigos jo beveik visi savaitgaliai buvo atiduoti muzikai…
Kadangi viskas turi pradžią, bet turi ir pabaigą, todėl grįžtant prie R. Bernotos muzikinės veiklos reikėtų dar kai ką paminėti. 1993 m. MPAG pučiamųjų orkestras pabuvojo Graikijoje Lefkados saloje, kurioje tradiciškai vykdavo tarptautiniai liaudies šokių festivaliai. Gražiai jame pasirodęs, parvykęs į namus orkestras dar keletą metų retkarčiais koncertuodavo miesto šventėse, bet keičiantis aplinkybėms, persitvarkant MPAG bei nutrūkus finansavimui, orkestras pradėjo išsivaikščioti, dalis muzikantų patraukė į užsienį, kiti natūraliai išsisklaidė. Baigiantis XX a. paskutiniam dešimtmečiui orkestro jau nebebuvo. Ir nieko čia nuostabaus – gyvenimas eina, keičiasi, o šio orkestro net 30 metų veikla paliko tikrai gražų prisiminimą.
Liusė Sakalauskaitė – SKB patentų ir techninės informacijos skyriaus vedėja
Norėdami skaityti daugiau SKB darbuotojų prisiminimų spauskite čia: „Laiko dulkes nubraukus…“.
Vytauto Karsoko nuotraukos bei nuotraukos iš SKB metraščio
Parengė Ugnė Stanaitė
