V. Mickevičius Kapsuko fasavimo-pakavimo specialaus konstravimo biuro (SKB) viršininku pradėjo dirbti 1963 m. Buvo praėję vos ketveri metai nuo SKB įkūrimo pradžios. Galima sakyti, kad tai buvo tik gera SKB darbo pradžia. Treji ar ketveri metai negali išauginti gerų inžinierių konstruktorių, todėl naujam, jaunam SKB vadovui, augant gamybinėms užduotims, ant pečių gulė ne tik didėjančios gamybinės problemos, bet kartu ir darbuotojų paieška, jų kvalifikacijos kėlimas.
Kiekvienas norintis ir galintis dirbti konstruktoriaus darbą, pirmiausia reikalavo gyvenamojo būsto, o jo kiek reikėjo nebuvo. Be to, jaunuolius, baigusius technikos mokslus, konstruktoriaus darbas bei jo specifika netraukė, nes žinojo, kad tai yra sunkus kūrybinis darbas. Daug paskirtų jaunų specialistų, padirbėję tuomet privalomus dvejus metus, pasukdavo į gamybą, kur tais laikais buvo ir didesni atlyginimai.
Viršininko V. Mickevičiaus organizacinių gabumų dėka SKB kasmet augo ir plėtėsi. Jam vadovaujant dirbančiųjų skaičius nuo 98 išaugo beveik iki 300. Augo ir specialistų kvalifikacija. Daugėjo kuriamų automatų, skirtų įvairiems maisto produktams fasuoti. Sudėtingesniais tapo ir kuriami automatai. Atsirado hidraulikos, pneumatikos, elektronikos specialistų poreikis.
Tarybų Sąjungoje apie elektronikos pritaikymą buityje ir įvairiuose specialiuose įrenginiuose buvo tik daug kalbama, o praktiškai mažai kur buvo pritaikoma. Trūko ir elektronikai reikalingų elementų bei detalių, todėl SKB viršininkui ir konstruktoriams buvo didelis galvosūkis sprendžiant naujų modernių technologijų įsisavinimą kuriamuose automatuose. Pasimokyti nebuvo iš ko…
Jau 1982 m. buvo pradėti gaminti automatai panaudojant modernesnes technologijas, pritaikant mikroelektronikos elementus.
Kam kartu su V. Mickevičiumi tuo laiku teko būti komandiruotėse Tarybų Sąjungos įmonėse, šakiniuose institutuose organizuojamuose pasitarimuose, visi matė, kaip jis sugebėdavo užmegzti pažintis ir dalykinius pokalbius su aukšto rango ministerijos ar vedančiųjų institutų darbuotojais. Matėsi jam reiškiama pagarba.
SKB specialistai kalbėjo, kad eidami į V. Mickevičiaus darbo kabinetą spręsti gamybinių ar asmeninių klausimų nejautė jokio jaudulio, nes žinojo, kad jis išklausys, patars, jei reikės – padės. Ypač jis stengdavosi padėti nelaimės atveju, jeigu darbuotoją ar jo šeimą ištikdavo kokia nors neganda.
Labai stengdavosi padėti darbuotojams organizuojant poilsio išvykas į gamtą, sudarant sąlygas išvykti į sanatorijas. Grupė SKB darbuotojų entuziastų, remiami V. Mickevičiaus, prie Vištyčio ežero pastatė 2 namelius, kuriuose vasaros metu darbuotojų šeimos poilsiaudavo.
Pritarė SKB meno saviveiklai. Darbuotojai, sulaukę jubiliejinių gimtadienių, visuomet būdavo pasveikinami.
Nepaprastą organizuotumą ir atkaklumą V. Mickevičius parodė organizuojant SKB inžinerinio-laboratorinio pastato su eksperimentiniu cechu statybą. Tuo laiku Kapsuke (dabar – Marijampolėje) statybininkų trūko, todėl daug SKB inžinierių, palikę darbo vietas, pakviesti V. Mickevičiaus, tapo talkininkais-statybininkais ir korpusai staigiai pradėjo kilti. Atvežus santechnikos įrenginius, langus, duris ir kitas statybines medžiagas, V. Mickevičiaus pasiūlymu darbuotojai pagal sudarytą grafiką juos saugodavo naktimis, kad ilgapirščiai neišvogtų. Labai daug energijos tvarkant ir derinant SKB statybos dokumentus atidavė ir viršininko pavaduotojas M. Šulinskas.
Tik didelio V. Mickevičiaus sugebėjimo organizuoti statybų darbus dėka ši statyba, tų laikų mastais, buvo užbaigta per rekordiškai trumpą laikotarpį – 18 mėnesių.
Dar šiek tiek apie SKB statybą
Specialiai SKB skirtos .patalpos turėjo būti pastatytos vykdant nutarimus, pagal kuriuos 1959 m. buvo kuriamas mūsų biuras. Miesto archyve gautuose SKB įkūrimo dokumentuose rašoma, kad SKB bus įkurtas prie naujai statomos maisto pramonės automatų gamyklos (MPAG), kur biurui bus pastatytas inžinerinis korpusas, bandymų stotis ir eksperimentinė bazė. Kaip ir dauguma tuometinių planų, taip ir šis potvarkis net nebuvo pradėtas vykdyti, o 1965 m., panaikinus LTSR Liaudies ūkio tarybą, apie tai visiškai buvo pamiršta.
SKB dirbo iš MPAG nuomojamose patalpose, jose darėsi ankšta, nes darbams plečiantis daugėjo darbuotojų, (1960 m. – 25, 1970 m. – 150, 1975 m. – 180, 1978 m. – virš 200). Dalis SKB tarnybų buvo perkelta į MPAG gamybines, o vėliau net į pagalbines patalpas, neatitinkančias elementarių darbo aplinkos reikalavimų. Ką darysi – įnamio duona visada karti…
1978 m. pasveikintas sulaukus 40 metų, SKB viršininkas Vladas Mickevičius garsiai pasako savo seniai puoselėjamą mintį: „O biurą mes būtinai pastatysime“. Prieš pasakydamas šiuos žodžius, jis jau visą eilę metų kovojo su biurokratiniais barjerais, stengdamasis gauti leidimą ir finansavimą naujo biuro statybai.
Reikalai buvo derinami pradedant sąjungine ministerija (Minlegpiščiamaš) ir užbaigiant TSRS Valstybiniu statybos reikalų komitetu. Organizuojant šią statybą dalyvavo ir LTSR Statybos reikalų ministerija, palankiai žiūrėjusi į šį projektą. Momentais, kai atrodydavo, kad trūksta tik paskutinio taško, reikalai priartėdavo iki visiško statybos uždraudimo. Taip įvyko ir prieš Maskvoje rengiamą 1980 m. olimpiadą, kai ten, išgriovus ištisus mikrorajonus, reikėjo skubiai statyti prestižinius olimpinius statinius, o trūko ne tik pinigų, bet ir statybinių medžiagų. Visoje Tarybų Sąjungoje buvo nurodyta sustabdyti administracinių ir kultūrinių pastatų statybą. Daug tada pradėtų statybų taip ir liko neužbaigtos neribotą laiką. Įdėjęs neapsakomai daug pastangų biuro viršininkas V. Mickevičius sugebėjo įrodyti būtinybę pastatyti SKB.
Statybos projektą paruošė Kauno Pramoninės statybos projektavimo institutas, o draudimas statyti administracinį-inžinerinį korpusą buvo apeitas, pagrindinį pastatą pavadinant inžineriniu-laboratoriniu korpusu.
Daug metų brandintas projektas pradėjo pildytis 1982 m. birželio mėn. 17 d., kai iškilmingai buvo įamžintas SKB statybos kertinis akmuo. Po pusantrų metų, 1984 m. sausio mėn. pradžioje, įteikdami raktus, statybininkai pasakė: „Tai pati greičiausia statyba mūsų mieste“.
24 metus buvę „įnamiais“ MPAG ir dirbę sunkiomis sąlygomis, pagaliau tapome šeimininkais.
Bendras naujojo komplekso plotas 4,7 tūkst. kvadratinių metrų. Iš jų 2,6 tūkst. kvadratinių metrų – inžinerinis-laboratorinis korpusas, 2,1 tūkst. kvadratinių metrų – eksperimentinis baras.
Taigi 1984 m. savus namus jau turime, atrodo, ko daugiau ir bereikia, viskas susitvarkė. Tačiau deja, deja…Vos spėjus savarankiškai įsikurti, iš Maskvos ateina nurodymas steigti gamybinį susivienijimą. 1984-02-14 vietoje buvusių savarankiškų įmonių MPAG, SKB ir Kybartų prekybos įrenginių gamyklos įkuriamas Kapsuko TSRS 50-mečio maisto pramonės automatų gamybinis susivienijimas. Susivienijimas dabar turi galingą „centrą“ Maskvoje, mes gi įgyjame „centriuką“ čia vietoje.
Tai buvo tuometėje plačioje šalyje prasidėjusių didelių pasikeitimų, vadinamų „perestroika“ (pertvarka), rezultatas. Stambinama, jungiama, vėl iš naujo keičiama, perstatoma vietomis, reorganizuojama… Nesikeičia tik rezultatai… Prasideda papeikimai, per visą šalį nuvilnija vadovaujančiųjų darbuotojų atleidimo banga. 1987m. atleidžiamas ir mūsų SKB viršininkas V. Mickevičius, statant SKB pasirinkęs statybos užbaigimą, ir to pasėkoje SKB liko neįvykdyta tematinio plano atsakinga pozicija, nors čia buvo ir kur kas sudėtingesnių, objektyvių, ne nuo SKB priklausiusių, gamybinių peripetijų.
Palikdamas pastatytą SKB, čia V. Mickevičius paliko ir didelę bei prasmingą savo gyvenimo dalį, kuri pakeitė visų likusių darbuotojų iki tol buvusią darbo aplinką, padarydamas ją patogia, kultūringa ir priimtina čia dirbusiems kūrybinį darbą žmonėms. Tuo galima paaiškinti ir SKB darbuotojų pasiryžimą patiems dalyvauti SKB statybos talkose, kad greičiau būtų priartinta statybos pabaiga. Tuomet šiuolaikiškai atrodantis kompleksas papuošė Stoties ir Sporto gatvių sankryžą, kurios pietrytiniame kampe prieš tai stovėjo vargani senutėliai mediniai nameliai.
1987 m. SKB viršininku išrenkamas MPAG 17 cecho viršininku dirbęs Eduardas Budrevičius. Jam teko vadovauti SKB pačių didžiausių permainų metais, kada viskas keitėsi iš esmės. Tai buvo itin sudėtinga situacija, kuriai paaiškinti paminėsime keletą dokumentinių faktų, išlikusių SKB Metraštyje ir gamybinio susivienijimo laikraštyje „Draugystė“.
1988 m., nepasiteisinus Sąjungoje vykdomoms reformoms, panaikinama ir mūsų senoji ministerija (Minlegpiščiamaš), o gamybinis susivienijimas (kartu su SKB) buvo pervestas į TSRS gynybos pramonės ministeriją (Minoboronprom), kas sukėlė tikrai didelę nuostabą viso gamybinio susivienijimo darbuotojų tarpe. Tačiau ilgai stebėtis nereikėjo, nes „Ryšium su respublikos perėjimu nuo 1990-01-01 į ekonominio savarankiškumo statusą Marijampolės fasavimo-pakavimo automatų gamybinio susivienijimo darbo kolektyvo tarybos (DKT) išplėstiniame posėdyje vienbalsiai priimtas nutarimas nuo 1990-01-01 pradėti dirbti pagal nežinybinį statusą respublikos pavaldume“ – tai kolektyvo atstovų (DKT pirmininko Č. Budrevičius, generalinio direktoriaus J. Šeškevičiaus, partinio komiteto sekretoriaus V. Briedžio, profsąjungos komiteto pirmininko pavaduotojos L. Vaivadienės pasirašyta telegrama, kuri buvo pasiųsta į Maskvą ministrui B. Belousovui ir LTSR Ministrų Tarybos pirmininkui V. Sakalauskui. Telegrama nutraukė 30 m. trukusius ryšius su Maskva.
Ši 1989-08-21 telegrama paminėta todėl, kad esant to meto politinei situacijai tai buvo labai drąsus sprendimas žengti lemiamą žingsnį. Dabar, prisiminus 1989 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos kelią, 1990 m. kovo 11 d. paskelbtą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, 1990 m. balandžio 18 d. Sovietų Sąjungos paskelbtą Lietuvos ekonominę blokadą (iki liepos mėn. 1 d.), 1991m. sausio mėn. 13 d. kruvinus įvykius Vilniuje, ilgai delstą (išskyrus Islandiją) Lietuvos valstybės pripažinimą, matome, kokių Lietuvai svarbių įvykių fone vyko buvusių sąjunginio pavaldumo įmonių apsisprendimas.
Po visų paminėtų įvykių SKB, išlikęs jau Lietuvos respublikai priklausančiame Marijampolės maisto pramonės fasavimo-pakavimo automatų gamybiniame susivienijime FASA, vėl deda visas pastangas išeiti iš gamybinio susivienijimo sudėties. Tai įvyksta 1991-02- 20, kai SKB įregistruojamas kaip Marijampolės Valstybinis fasavimo-pakavimo automatų specialus konstravimo biuras (Marijampolės VSKB). Steigėjas – Lietuvos Respublikos Ekonomikos ministerija.
1992-06-08 Marijampolės VSKB buvo privatizuotas ir tapo AB PAKMA.
Kalbant apie SKB veiklos rezultatus, galima paminėti paskutinius Metraštyje užfiksuotus 1989 m. duomenis, kai biuras šventė 30-metį.
1989 m. SKB dirbo 316 darbuotojų, tarp jų 171 moteris. Inžinerinių-techninių darbuotojų skaičius – 173, tarp jų 100 darbuotojų su aukštuoju išsilavinimu. Darbuotojų amžiaus vidurkis – 38 metai.
Paruošta 103 fasavimo-pakavimo automatų techninė dokumentacija, 86 iš jų buvo gaminami serijomis. SKB autorių vardu gauti 53 išradimų liudijimai, 46 konstruktoriai apdovanoti Maskvos Visasąjunginės liaudies ūkio pasiekimo parodos medaliais. Tarptautinėse parodose pelnytas 1 aukso medalis ir 1 aukso prizas.
V. Mickevičiui suteiktas LTSR nusipelniusio inžinieriaus garbės vardas, J. Augustaičiui – LTSR nusipelniusio išradėjo vardas, o A. Orina tapo LTSR valstybinės premijos laureatu.
Apie Vladą Mickevičių rašė Pranciškus Jokimaitis – SKB standartizacijos ir metrologijos skyriaus vedėjas
Apie SKB statybą – Liusė Sakalauskaitė – SKB patentų ir techninės informacijos skyriaus vedėja
Norėdami skaityti daugiau SKB darbuotojų prisiminimų spauskite čia: „Laiko dulkes nubraukus…“.
Vytauto Karsoko nuotraukos bei nuotraukos iš SKB metraščio
Parengė Ugnė Stanaitė
