Rašant šiuos rašinėlius teko kalbinti daug buvusių bendradarbių. Man buvo labai įdomi ir daug sakanti jų reakcija. Daugelis pasidžiaugdavo, kad prisimename SKB, padėdavo patikslinti tai, kas šiandien išlikę tik jų atmintyje, kai kas nusistebėdavo per daug rašant apie atliktus darbus, tačiau kone visi klausdavo, kodėl nerašote apie mūsų bendravimą, apie tarpusavio sutarimą, apie mūsų laisvalaikį ir vakarones – nejaugi neužsiminsit? Ir būtinai parašykit apie mūsų SKB viršininką Vladą Mickevičių, nes mūsų darbovietėje dirbti buvo gera.
Taip… Rašant paskutinius rašinėlius apie tai šiek tiek užsiminėme. Tačiau atskleisti tą SKB tvyrojusią ypatingą tarpusavio bendravimo aurą, bent jau mano „plunksnelė“ nėra pajėgi. Gal apie tai būtų galėjęs aprašyti mūsų projekto vyr. konstruktorius Jonas Augustaitis, rašęs eiles ir psichologinio turinio prozos apsakymus arba Eugenijus Zygmanta, taip pat projekto vyr. konstruktorius, sugebėdavęs į viską pažvelgti giliai ir iš esmės. Su jais apie tai buvo kalbėta – deja, planuojant šiuos rašinius jų abiejų netekome. Galėjo parašyti ne vien jie, bet … yra kaip yra.
Kažin, ar iš trijų žodžių „tvyrojo gera aura“, svetimi žmonės, skaitantys apie SKB, galės suprasti, kokie stiprūs ryšiai jungė mus visus, kodėl bet kurio bendradarbio sėkmė ar šeimoje ištikęs rūpestis paliesdavo ir greta dirbančius, sulaukdavo jautraus atsako. Turėjome kaimynų, pažįstamų kitose darbovietėse, pasikalbėdavome su jais apie tarpusavio santykius darbe, bet iš jų dažniausiai sulaukdavome nusistebėjimo, o kartais ir „balto pavydo“. Kas pasakys, kodėl dabar, praėjus šešiasdešimčiai metų, mes, susitikę buvusį bendradarbį, apsidžiaugiame, tarsi pamatę artimą, mielą žmogų. Kalbant su juo prisiminimai liejasi tarsi iš neišsenkančios versmės, bet… nėra laiko, reikia bėgti toliau, dabar mus visus apėmęs skubėjimas… Mes iš tiesų skubame, nes mums, čia rašantiems, jau ne per daugiausiai to laiko likę.
Rašydami šiuos rašinėlius norėjome palikti nors šiek tiek prisiminimų apie savo darbovietę, kurioje vyko mūsų gyvenimas, kurioje kai kurie praleidome net 30 metų, kuri buvo tapusi tarsi antraisiais namais. Dabar skaitantiems jaunesniems (jeigu skaito?) tai gali pasirodyti netgi šiek tiek juokinga, bet taip jau buvo. Čia noriu pacituoti 1978 m. iš Odesos Lomonosovo Maisto pramonės technologijos instituto į SKB atvykusio jauno specialisto gruzino Jevgenijaus Svanidzės po 5 darbo metų pasakytus žodžius: „Čia puikiausios galimybės. Jeigu nori ir gali, tai tau patikės atsakingiausius darbus. Niekas su nepasitikėjimu nežiūrės, kad tu čia tik pradedi dirbti. Gali lankyti užsienio kalbos kursus, nori – gali tobulintis aspirantūroje. Viskas priklauso nuo tavęs“ („Naujasis kelias“ 1983 m. rugpjūčio 6 d.) Dirbdamas SKB jis pasižymėjo stebėtinu darbštumu, precizišku tikslumu ir kūrybišku mąstymu. Gal todėl pasiliko toliau dirbti ir po SKB privatizavimo.
SKB darbuotojų branduolys per 30 darbo metų išliko labai stabilus. Švenčiant SKB trisdešimtmetį 1989 m. tokių „ištikimų eskabukų“, dirbusių SKB nuo 15 iki 30 metų, buvo net 10 procentų, ir labai gražu, kad tai buvo užfiksuota 3 nuotraukose, kurias čia ir įdedame.
Pagerbiant mūsų konstruktorius, tuos „protinio darbo proletarus“, kurie „vežė“ pagrindinį SKB darbą, įdedame šiame cikle nepublikuotas pirmojo ir antrojo konstravimo skyrių nuotraukas, padarytas švenčiant 30-metį, kurios ir buvo paskutinės prieš būsimą išsiskirstymą prieš ir po SKB privatizavimo. Jiems jų darbas buvo įdomus ir tai, matyt, nusverdavo materialinį suinteresuotumą ieškoti darbo kitur. Konstruktoriai tarp ilgamečių likusių darbuotojų sudarė 50 procentų.
Prie šio rašinėlio patalpiname dabar jau Lietuvai istorinėmis tapusias nuotraukas iš 1989 m. Baltijos kelio, 1991m. sausio mėn. budėjimą (po 13 d. kruvinų įvykių) prie Vilniaus Televizijos bokšto ir Seimo rūmų , ir labai įdomų momentą, kai SKB salėje vietoje Lenino galvos bareljefo buvo pakabintas Lietuvos Vytis. Šios nuotraukos, kuriose sutilpo SKB žmonių buvusios užgniaužtos viltys, pasiryžimas ginti savo laisvę ir didelis vilčių išsipildymo džiaugsmas, šiandien jau yra prieš trisdešimt dvejus metus vykusios istorijos liudininkės.
Buvome kaip ir visa Lietuva – kantrūs, tyliai darbą dirbantys lietuviai, laukiantys, nors ir mažai vilčių turintys, bet tikintys, kad neišvengiamai ateis atomazga. Ir jos sulaukėme 1990 m. kovo 11-ąją.
Labai keista, kad dar ir dabar atsiranda tokių, kurie gan nuoširdžiai pasako, kad Lietuvos istoriją jie sužinoję tik Sąjūdžio laikais, jie dar ir dabar įsivaizduoja, kad sovietiniais laikais dirbdami žmonės kovojo už komunizmo sukūrimą ir šviesų rytojų. Jie turėtų suprasti, kad žmonės paprasčiausiai, o SKB atveju labai kruopščiai ir su atsidavimu, dirbo įdomų darbą, vykdė savo užduotis. Tačiau tuometinės santvarkos ideologija šį kasdieninį darbą norėjo matyti kaip kovą už šviesią ateitį. Tam buvo paskirti propagandistų būriai ir iš tribūnų bei spaudoje liejosi tekstai, kuriantys regimybę, kad ši „kova“ vyksta tiesiog kiekvienoje darbo vietoje. Realybėje viso to nebuvo, žmonės dirbo, kad gautų atlyginimą, turėjo išlaikyti savo šeimas, o lozungais nukabinėtos sienos ir aukštesnes pareigas einančių darbuotojų darbo ataskaitų pradžioje įrašytos privalomos liaupsės ir padėkos partijai ir vyriausybei tebuvo priedanga, kad čia viskas vyksta taip, kaip numatyta partijos planuose. Lygiai taip nebuvo esmės ir tuomet privalomai vykdomame vadinamame socialistiniame lenktyniavime, nes jo įsipareigojimai viršyti planuotus darbo rodiklius visuomet būdavo apiforminami taip, kad rezultatai „neišeitų“ iš to plano apimties.
Taip, sovietinės santvarkos režimo „rėmai“ buvo stiprūs ir jų reikėjo laikytis, negalėjo visi būti disidentais (garbė jiems ir jų pasiaukojimui), žmonėms reikėjo dirbti ir išlaikyti šeimas. „Rėmai“ kaip ir visose tuometinėse darbovietėse buvo, tačiau jų „efektyvumas“ labai priklausė nuo administracijos ir darbovietės partinės organizacijos sekretoriaus požiūrio į šį reikalą. SKB tebuvo labai maža partijos narių grupelė, ir niekada niekas nevertė ir net neragino stoti į partiją. Žinoma „pylos“ dėl to nuolat atsiimdavo ilgametis SKB partinės organizacijos sekretorius P. Jokimaitis, tačiau jo santūraus elgesio rezultatas buvo toks, kad kone visi tarnybų vedėjai ir jose dirbantys vedantieji specialistai buvo nepartiniai.
Įdomų kuriozą iš komandiruotės į stambų maisto kombinatą Rusijoje neseniai papasakojo vedančioji konstruktorė Birutė Juodagalvienė. Tik atvykus jai sekretoriate buvo su atsiprašymu pranešta, kad teks keletą valandų palaukti, nes prasideda kombinato partinės organizacijos susirinkimas, todėl visi specialistai bus užimti. Tačiau tuo laiku pro ją į susirinkimą ėjęs, matyt, atsakingas asmuo, išgirdęs situaciją, pakvietė kartu eiti į susirinkimą – nereikės po kelionės tiek laiko kažkur vaikštinėti. „Betgi aš nepartinė“, – paaiškino Birutė. Pašnekovo akys suapvalėjo: „Jūs ką, dirbate tokiose pareigose, važinėjate su tokiais dokumentais ir esate nepartinė?“ Jam tai buvo daugiau negu nesuprantama, tiesiog neįsivaizduojama.
Tarp kitko, SKB šie privalomi „rėmai“ buvo labai minimaliai. naudojami. Neišvengiamai jie atsirasdavo tik privalomų gegužės ir spalio demonstracijų metu, kurioms pasibaigus tie ideologiniai atributai (vėliavos, šūkiai) būdavo sukraunami į laukiančią mašiną ir, parvežus į darbovietę, sandėliuojami iki kitų metų. Turbūt nė karto nepasitaikė, kad kurios nors darbovietės žmonės su pagarba ir dainomis juos nešdami grįžtų į savo darbovietę – tai jau tikrai būtų tas tikrasis tikėjimas šviesia ateitimi, kurį norėtų įžvelgti kai kurie praeities vertintojai. Deja, taip nebuvo… O jeigu būtų buvę, tai niekada Sąjūdžio metais nebūtų surinkta šimtai tūkstančių parašų po daugybe kreipimųsi dėl įvairių tuomet priimamų sprendimų, o į ilgiausią Baltijos kelią nebūtų atvykę minios Lietuvos žmonių.
Sąjūdžio metais atgimimo veiklos įmonėje ne tik netrukdė, bet jai ir pritarė tuomet SKB viršininku dirbęs E. Budrevičius. Išliko 1991 m. sausio mėn. 29 d. „Sūduvos“ laikraščiui duotas interviu, kur paklaustas, kaip šiomis kritiškos politinės situacijos dienomis dirba SKB, jis pasakė: „Mūsų kolektyvas dirba kaip dirbęs. Jaučiasi žmonių susirūpinimas Respublikos ateitimi, tai šiandieninėje situacijoje visiškai suprantama. Daug darbuotojų noriai važiavo ir ,manau, važiuos saugoti svarbiausių Lietuvos objektų. Beje, nemaža dalis biure dirbančių kitų tautybių žmonių smerkia armijos naudojimą sprendžiant politinius konfliktus“. Į daugybę tuomet Vilniuje vykstančių Sąjūdžio renginių SKB žmonės ne tik būdavo išleidžiami, bet ir aprūpinami transportu, o šimtais egzempliorių iš Sąjūdžio būstinės (tada „Audimo“ fabriko salės) parsivežta spauda buvo graibstyte išgraibstoma. Kadangi SKB turėjo dokumentacijos dauginimo techniką, daug Sąjūdžio leidinių be jokio leidimo padaugindavome, kad užtektų visiems pageidaujantiems. Buvome išsigandę, kai kartą iš pašalinio asmens gavome perspėjimą, kad mūsų „spaustuvę“ ir leidinių platinimą stebi „budri akis“, bet mūsų viršininkas tepasakė: „Nekreipkit dėmesio. Jau nieko nepadarys“.
Gamyklos dirbantieji sakydavo, kad į šias mūsų išvykas ir Sąjūdžio spaudos platinimą žiūri su pavydu, nežiūrint to, kad ten dirbo ir visai respublikai žinomas Vytautas Šneideris. Jo vadovaujama automatų gamyklos Sąjūdžio rėmimo grupė vertė labai gilią vagą netgi viso mūsų miesto mastu, tačiau taip aktyviai dalyvauti renginiuose jų darbuotojams objektyviai nebuvo galimybės vien dėl dirbančiųjų skaičiaus. Labai gaila, kad skirstydamiesi iš SKB neišsaugojome surinktų Sąjūdžio laikų dokumentų, o jų SKB buvo tikrai nemažai – tai daugybė susirinkimų protokolų, parašų rinkimo lapų, labdaros sąrašų ir kt., nes SKB žmonės nepaprastai aktyviai ir drąsiai atsiliepdavo į visas iš Vilniaus ateinančias iniciatyvas – viskas buvo tvarkingai dokumentuota.
Kas niekada nedirbo darbovietėje, kurioje vyrauja tarpusavio sutarimas, pagarba, geranoriškumas, tiems visada bus nesuprantami mūsų darbuotojų gražūs prisiminimai apie SKB. Vis dėlto, šis rezultatas galimas tik su viena sąlyga – tai įstaigos vadovo sugebėjimas suburti žmones bendram darbui, kad visi jaustųsi reikalingi, gerbiami, kad jų darbas būtų vertinamas. 25 metus SKB viršininku dirbęs V. Mickevičius buvo labai demokratiškų pažiūrų, mėgo savo darbą, o to pasekmė – darnus ir darbštus kolektyvas, nes atsakas buvo ir iš darbuotojų pusės. Didelę reikšmę turėjo ir darbuotojų išsilavinimas. SKB specializacija lėmė, kad tarp inžinerinių-techninių darbuotojų visuomet apie 50–55 % buvo su aukštuoju išsilavinimu, o tai savaime darė įtaką ir likusiai darbuotojų daliai. V. Mickevičius, vadovaudamas SKB, sugebėjo išvengti priežasčių, dėl kurių atsiranda problemos darbuotojų tarpe.
Savaime suprantama, kad per tris dešimtmečius ir SKB kolektyve pasitaikė ir nesusipratimų, ir didesnių ar mažesnių klaidų, jokiu būdu nepretenduojame į idealą, nes net gamtoje grynuolių nebūna, tačiau tie pasitaikę nesklandumai buvo tokie menki prieš visumą to vyksmo, kuris mus lydėjo 32 metus, apie kuriuos norėjome papasakoti. Mūsų biuro žmonių darbo ir poilsio, švenčių, jubiliejų bei kelionių akimirkos liko sustabdytos SKB ilgamečio fotografo Algio Burinsko nuotraukose.
Labai gaila, kad per tą 30 metų laikotarpį, po to kai mes išsisklaidėme, anapilin iškeliavo apie 100 mūsų bendradarbių, o jų tarpe nemažai ir išskirtinių asmenybių, kurių buvimas ir skleisdavo tą ypatingą atmosferą, kuria pasižymėjo mūsų darbovietė. Jų prisiminimai būtų dalykiškiau papildę mūsų rašinius.
„Laiko dulkes nubraukus“ – tai tik labai nedidelės, dažnai atsitiktinės nuotrupos iš tų trisdešimt dviejų metų SKB istorijos, išlikę atskirų žmonių atmintyje, arba labai atsitiktinai užfiksuoti faktai iš SKB Metraščio, kurio nemokėjome rašyti. Dar yra buvusių SKB darbuotojų, dirbusių vėlesniais metais, kurie galėtų gražiai papildyti šiuos prisiminimus. Tikėkimės, nes liko nepaminėta daug nepaprastai įdomių žmonių ir labai įdomių faktų, kurių dėl informacijos stokos mes nesugebėjome aprašyti, o 1989–1992 m. laikotarpiu vykę pasikeitimai visai nepaminėti.
Prieš pradėdami rašyti šį pasakojimų ciklą apie Kapsuko (dabar – Marijampolės) fasavimo-pakavimo automatų specialųjį konstravimo biurą, pasikliovėme buvusių bendradarbių geranoriškumu įsijungiant į šį darbą. Deja, neįvertinome dviejų faktorių: pirma – tai mūsų (dabar dar esančių) amžiaus, antra – labai daug per pastaruosius 30 metų išėjusių anapilin. Istorijos pradžia juk 1959 metai, todėl SKB to laiko amžininkų jau ne per daugiausiai ir likę, o ir šie pakalbinti dažniausiai atsako: „Neprisimenu“… Todėl po šios karčios patirties noriu patarti tiems, kurie kada nors nutars parašyti savo darbovietės (arba šeimos) istoriją – neatidėliokite, pradėkite šiandien pat labai trumpai fiksuoti faktus ir būtinai atsakyti į tris klausimus: kas, kur, kada?. Tai taip paprasta, o tos kelios sugaištos minutės, praėjus daugybei metų jums bus neįkainojamas turtas paliekant prisiminimus.
Liusė Sakalauskaitė – SKB patentų ir techninės informacijos skyriaus vedėja
Norėdami skaityti daugiau SKB darbuotojų prisiminimų spauskite čia: „Laiko dulkes nubraukus…“.
Vytauto Karsoko nuotraukos bei nuotraukos iš SKB metraščio
Parengė Ugnė Stanaitė
