Devyniolikto amžiaus antroje pusėje gimęs Adomas Dundzila savo knygoje „Lietuvos dirvonai“ prisimena savo vaikystę Kalvarijoje.
Pasak anų laikų liudininko, „Nuo Kalvarijos miesto į rytus prie Liudvinavo vieškelio, netoli tekančios Šešupės, tarp žydų valdomų dvarų bei vokiečio valdomo Dambaukos dvariuko buvo dar vienas dvarelis. Dvarelis priklausė lenkams Duninams ir (buvo vadinamas) Pranciškavu.
Šitame Pranciškave mano tėvelis buvo ūkvedys. Čia 1882 m. liepos mėn. mano tėvai susilaukė šeštojo iš eilės vaiko: pakrikštijo mane Kalvarijos bažnyčioje Adomu.
Abu tėvai nei skaityti, nei rašyti nemokėjo. Tačiau tėvelis labai gerai mintinai skaičiuodavo. Atmintį turėjo nepaprastai gerą. (Pranciškavo dvaro savininkai) Duninai gyveno Kalvarijos mieste. Mano tėvelis savarankiškai ūkį tvarkė. Kas sekmadienį važiuodavo miestan dvaro savininkei atraportuoti, ką yra per savaitę nudirbęs ir ką kitą savaitę dirbs.
Tėvelis drausmingas, budrus, akylus, stipraus kūno sudėjimo tiko lenkams būti ūkvedžiu. Išbuvo toje tarnyboje keturiasdešimt metų. Gamta jam atstodavo laikrodį, barometrą ir kalendorių. Todėl laikrodžio namuose nebuvo. Žiemos metu, kai reikėdavo su kumečiais ligi švintant pasiekti kokį tolimą mišką, tai iš vakaro, kad nepamigtų, iš saujos palesindavo miežiais gaidį. Jis savo šeimininkui atsidėkodamas antrą ar trečią rytmečio valandą sugiedodavo.
Gaidžiui sugiedojus tėvelis keldavo iš patalo ir žadindavo kumečius. Kartu traukdavo į Aštriosios Kirsnos ar gretimus miškus. Tuo metu laikrodžiai Kalvarijoje buvo didelė retenybė. Sieninį kur nors pas žydelį ar dvare buvo galima pamatyti. Tačiau dauguma lietuvių ūkininkų laikrodžių neturėjo.
Pas savo tėvelius ruginės duonutės galėjome valgyti sočiai. Tačiau su mėsa, pieneliu visaip atsitikdavo. Jeigu abi karvutės užtrūkdavo, tai rudens metu kokias 6 savaites tekdavo pusryčiams kruoputes srėbti. Pyrago ligi soties gaudavom pavalgyti Velykų ir Kalėdų švenčių proga. Šventomis dienomis, kai grįždavo iš bažnyčios tėvai, parnešdavo lauktuvių „baronką“. Cukraus būdavo namuose labai mažai, nes buvo itin brangus.
Viena geriausių priemonių išvengti rusų kariuomenės – dumti Amerikon. Iš mūsų keturių brolių (tik vienas) Sibiro grenadierių pulke buvo priverstas trejus metus ir aštuonis mėnesius vargą vargti. Grįžęs slaptai pro Liubavą pasiekė Vokietiją. O iš ten jau Ameriką. Naujai nuvykusio brolio laiškai mamai išspausdavo (daug) ašarų. Po žeme darbas buvo sunkus. Ištisais mėnesiais saulės šviesos nematydavo. Šitokie vaikų laiškai mano mamai gerokai apgriovė sveikatą.
Mano motina mokėjo labai gražiai austi: keturiomis, aštuoniomis, šešiolika nyčių. Todėl mūsų šeima senkromį pirktus drabužius retai kada dėvėdavo. Batais avėdavome tik šventadieniais. Tol kol būdavome mieste. Šiaip namie – klumpėmis.
Begyvendamas žiemos metu Kalvarijoje išmokau patarnauti Šv. Mišioms. Anų laikų papročiu 13-14 m. vaikas jau privalėjo pats sau duoną užsidirbti. Todėl „bevelijau“ arklu svetimą dirvoną purenti.
Kalvarijos mieste lietuvių inteligentų, rodos, nebuvo nei vieno. Kunigų buvo keturi – visi lietuvių tautybės. Dvi vaistinės priklausė lenkams. Taikos teismo teisėjas – rusas. Notaras – lenkas. Buvo pagarsėjęs geltonasis mūras – kalėjimas. Visi valdininkai buvo lenkai arba sulenkėję lietuviai.
Šventadieniais bažnyčioje sumos metu lietuviškai giedodavo. Rožančių giedodavo lenkiškai. Tais laikais dviračių, automobilių, motociklų, telefonų nebūdavo. Niekur nebuvo elektros. Vienintelis susisiekimo variklis buvo arklys arba žmogaus kojos. Per visą Suvalkijos kraštą geležinkelis iš pradžių buvo tik Virbalis-Kaunas.
Jokių susirinkimų rusai žmonėms neleisdavo. Visas gyvenimas buvo tarytum „sulėdėjęs“. Ištikus Kalvarijos kaime nelaimei greitai daktaro ar vaistų prisišaukti buvo neįmanoma. Lietuviška spauda – uždrausta.
Vienintelė kaimo žmonių pramoga buvo šventadienį prie bažnyčios susieiti su kaimynais ir giminėmis. Pasišnekučiuoti ar nuvykti į gretimos parapijos atlaidus.
Seinų vyskupija (kuriai priklausė Kalvarija) ilgą laiką buvo be vyskupo. Ir 1897 m. pasklido gandas, kad Seinai gauna vyskupą Baranauską. Per Kalvariją į Seinus jis pravažiuos trečią Kalėdų dieną. (Tada) skirtą dieną suplaukė į Kalvariją nemaža žmonių.
Vyskupą A. Baranauską matė karietoje ketvertu juodžių per miestą važiuojant. Mano tėvelis parvažiavęs ilgai mums pasakojo savo įspūdžius. Kaip vyskupas ranka kryžių darė. Laimino žmonių minias. Žmonės abiem gatvės pusėm buvo suklaupę.
Žmonės vyskupą Kalvarijoje visada sutikdavo labai iškilmingai. Gatves vedančias į bažnyčią kalvarijiečiai išklodavo audeklais, kilimais. Rusų administracijai šitoks iškilmingas vyskupo sutikimas labai nepatikdavo.“
Senųjų carinių prisiminimų autorius Adomas Dundzila įkūrė didžiausią Lietuvoje knygų leidyklą „Dirva“. Pirmasis subūrė lietuvių verslininkus į vieną kumštį. Tapo verslo atstovų centro valdybos pirmininku.
1944 metais pasitraukė į vakarus. Gyveno Vokietijoje. Po kelių metų atsidūrė Jungtinėse Amerikos valstijose. Mirė Čikagoje 1951-aisiais.
Tomas Sušinskas
