Pastaruoju metu Lietuvoje vyksta kai kas išties negero. Ir tai nėra tik vis didėjanti oligarchų ar negabių politikierių įtaka. Nėra tai ir Vyriausybės klaidos, kurių nors vežimu vežk. Didžiausia bėda, kad Lietuvos politikoje nyksta idėjos ir politikų gebėjimas aiškiai pasakyti už ką, ir prieš ką jie yra.
Tai nyksta, nes nyksta politikai, kurie turėtų bent menkiausią platesnį įsivaizdavimą ar bent jau norą padaryti kaiką daugiau savo šaliai, miestui ar rajonui, nei vien tik ketverius metus išlikti šiltoje valdžios kėdėje. Deja, išlikimas, posto užėmimas ir galios siekimas šių dienų politikoje tapo esminiais tikslais, nustumdami bendrojo gėrio ir teisingo viešųjų reikalų tvarkymo siekius.
Idėjų ir platesnio požiūrio stinga ne tik ten – Vilniuje. Stinga viso to ir čia – Marijampolėje. Mūsų – Kosto Jankausko ir konservatorių – komanda idėjas ir viziją turime, stengiamės ją parodyti jums. Man tai ypač svarbu, nes ketverius metus dirbdamas savivaldybės taryboje ne kartą įsitikinau, kad jei turi idėją – ją įmanoma įgyvendinti net ir dirbant opozicijoje. Todėl jei prieš keturis metus žadėjau, kad Marijampolė taps kultūros sostine, daugiabučių namų kiemai gaus daugiau finansavimo, administracija bus reformuota, o investuotojai ateis, nes valdžia tam nebesipriešins, – taip ir įvyko. Pavyko prie šių darbų prisidėti net ir dirbant opozicijoje. O įsivaizduokite, kas nutiktų, jei politikai, kurie turi aiškų įsivaizdavimą, ką ir kaip nori keisti mūsų mieste, dar ir įgautų galimybę tą padaryti būdami valdančiųjų gretose. Manau, kad tai leistų pakeisti Marijampolėje labai daug ką.
Todėl, kad pačiam skauda, matant politikus be idėjų ir vizijų, skubu jums pateikti savo įsivaizdavimą. Aprašyti Marijampolę, kokią ją matau ir ką joje, mano nuomone, reikia daryti.
Marijampolė – tai regiono pramonės centras
Bet koks miestas ir jo ateitis yra neįmanoma be prasmingos ir sėkmingos ekonominės strategijos. Man Marijampolė yra, buvo ir išliks pramonės miestu. Kai kalbu apie pramonę Marijampolėje, omenyje turiu tris svarbiausias ūkio šakas:
- maisto ir žemės ūkio produktų perdirbimo pramonę;
- inžinerinę pramonę;
- transportą ir logistiką.
Turime stiprių įmonių visose šiose trijose srityse. Nuo Mantingos iki Marijampolės pieno konservų maisto produktų gamybos sektoriuje. Nuo Cie LT Forge ir Sumeda iki Pakmos ir šviežiausios investicijos Dovista tame, ką vadinu inžinerine pramone. Nuo įdomios įmonės Ipukis iki daugybės smulkiųjų vežėjų ir automobilių aptarnavimo servisų transporto ir logistikos sektoriuje. Turime stiprių įmonių, kurios kuria daug darbo vietų. Šios įmonės sukūrė tradicijas, todėl natūralu, kad minėtuose sektoriuose turime daug dirbančiųjų, o todėl ir daugiau potencialo nei kituose pramonės sektoriuose, kurie yra itin nauji Marijampolei.
Turint omenyje Marijampolės pramonės tradicijas, galime rimtai pasistengti, kad darbo vietų būtų daugiau, o algos augtų. Savivaldybė tai gali padaryti keliais būdais. Pirmiausiai, mums reikia daugiau verslo klausimus išmanančių žmonių savivaldybės administracijoje. Tenesupyksta tie žmonės, kurie šiandien dirba savivaldybės administracijoje ir kuruoja pagalbos verslui klausimus, o todėl įsivaizduoja, kad tais klausimais daug išmano. Deja, aš nesu toks optimistas. Manau, kad kompetencijos savivaldybės administracijoje yra per mažai. Tą galima pakeisti ne tik ieškant naujų specialistų, o ypač prisitraukiant marijampoliečius iš Vilniaus, Kauno, ar užsienio, bet ir darbo su verslu funkciją iškeliant iš savivaldybės administracijos į naują agentūrą, kurios idėją jau esu siūlęs ir aprašęs. Šią agentūrą aš vadinu – Marijampolės verslo ir investicijų vartais. Tokia agentūra leistų greičiau ir paprasčiau organizuoti investuotojų pritraukimo priemones, bei į ją lengviau įsilietų jaunesni, progresyvesni žmonės. Panašiu keliu eina Alytus, Panevėžys ir kai kurios kitos savivaldybės. Mes negalime atsilikti.
Savarankiška, municipalinė Marijampolės kolegija – mūsų visų garbės reikalas
Investicijų pritraukimas ir mūsų vietinės pramonės plėtra yra neįmanoma be stiprios aukštosios mokyklos. Marijampolė šiandien yra labai sunkioje kryžkelėje. Jeigu bus išsaugota kolegija – mes liksime stipriu ir potencialą turinčių vidutinio dydžio miestu. Jei kolegija bus sunaikinta, o dabartinė valdžia tokius planus kurpia, – mes mažai kuo besiskirsime nuo žymiai mažesnių kaimiškų savivaldybių, pavyzdžiui Šakių. Tad kolegijos išsaugojimas Marijampolei yra svarbus ne tik ekonomiškai, kultūriškai ir švietimo prasme. Tai yra mūsų visų garbės reikalas. Tai pasirinkimas tarp išlikimo didmiesčiu arba judėjimo mažo periferijos miestelio kryptimi.
Kolegija ilgus metus buvo kankinama neprasmingų ir neproduktyvių vidaus konfliktų. Buvo stabdoma ji ir prastos finansinės būklės bei infrastruktūros nusidėvėjimo, kurį lėmė nesugebėjimas 2004-2011 m. laikotarpiu pritraukti ES investicinių fondų lėšų. Šių pinigų reikėjo mokymo bazės, laboratorijų ir visos aplinkos sutvarkymui, kas būtų leidę atnaujinti ir studijų programas.
Vienintelį kartą Marijampolės kolegija buvo pakilusi rimtesniam atsigavimui tik 2012-2013 m. laikotarpiu, kai prie kolegijos vairo stojo nauja vadovybė, o jos komandoje buvo Kostas Jankauskas. Kostas tuo metu dirbo direktoriaus pavaduotoju, atsakingu už ūkį ir finansus. Per trumpą laiką buvo sugebėta išspręsti kolegijos finansines problemas, parengta strategija ir planai, kaip galima atnaujinti studijų programas. Deja, tuo metu ambicingi Kosto sukurti planai kai kam pasirodė per daug ambicingi. Nuo to laiko, Kostui Jankauskui pasitraukus, kolegija gyvena ne pačius geriausius laikus. Turėkite tai omenyje, nes K. Jankauskas išties yra tas žmogus, kuris sugebėjo kolegiją pakelti į aukštesnį lygmenį. Sugebės ir dabar.
Tačiau grįžkime prie esmės. Esanti nelengva finansinė kolegijos būklė ir investicijų poreikis neleidžia kolegijai atnaujinti savo studijų programų. O programų atnaujinimas ir pritaikymas prie vietos ekonomikos poreikių yra būtinas norint kolegiją pastatyti ant kojų.
Pastaruoju metu programos buvo pamažu pradėtos atnaujinti, tačiau vis vien pirmose gretose matome labiau socialinės krypties programas, tokias kaip teisė, pedagogika, verslo anglų kalba ir panašios. Su visa pagarba tiems, kurie dėsto šias studijų programas ir jose studijuoja, tačiau norint pakilti ambicingam skrydžiui, tai nėra tos programos, kurios vestų į priekį. Dubliuoti tai, kas mokoma universitetuose nėra perspektyvu. Nei pedagogikoje, nei teisėje, nei humanitarinėje anglų kalboje Marijampolės kolegija, mano nuomone, negali konkuruoti su didžiaisiais universitetais, pavyzdžiui Vytauto Didžiojo universitetu Kaune ar Vilniaus universitetu Vilniuje. Tačiau gali veržtis į inžinerines specialybes, žemės ūkį, maisto technologijas.
Ten, kur yra vietos pramonė ir verslas, ten yra ir kolegijos potencialas: maisto technologijų, logistikos, žemės ūkio, elektros inžinerijos ir kitos panašios specialybės yra kolegijos ateitis. Į jas reikia investuoti ir gebėti geriau pateikti potencialiems stojantiesiems. Investicijos prasideda ne tik nuo infrastruktūros. Jos prasideda ir nuo dėstytojų. Turime išties gerų, kurie gali ir turi dėstyti kolegijoje toliau. Tačiau šalia jų reikia pritraukti specialistus iš Vilniaus ir Kauno. Tam reikia lėšų ir specialių fondų.
Galiausiai, kolegijos atgaivinti neišeis, jei nebus jos valdymo ir valdžios požiūrio permainų. Atvirai sakau – dabartinė valstiečių valdžia, o ypač prieš tau buvusi ministrė Jurgita Petrauskienė, darė viską, kad Marijampolės kolegija jau 2019 m. būtų uždaryta. Jie to neslėpė nuo pat kadencijos pradžios ir viskas iki šiol judėjo 2019 m. planuojamos nutraukti akreditacijos keliu. Tikiuosi, kad naujasis ministras ras savyje jėgų sustabdyti šią šventvagystę prieš marijampoliečius.
Gaila, kad bedantė yra ir Marijampolės savivaldybės valdžia. Sugebanti tik paliūdėti, kad blogai, sudalyvauti keliuose biurokratų pasitarimuose kur nors ministerijoje ar Seime ir tiek. Toks atmestinas požiūris yra blogas, todėl aš siūlau radikalų kelią.
Jeigu kolegija nerūpi centrinei valdžiai, ji turi rūpėti mums patiems – prašykime Vyriausybės ir Seimo leidimo Marijampolės savivaldybei perimti Marijampolės kolegijos steigėjo teises ir pareigas. Paverskime Marijampolės kolegiją pirmąja municipaline kolegija šalyje. Pilnai perimkime jos valdymą, skirkime lėšų infrastruktūros tvarkymui (biudžete lėšų tam pakanka) ir studijų programų atnaujinimui. Nereikia čia jokių regioninių partnerių ar net verslo dalyvavimo. Pilnai pakanka pačios savivaldybės ir jos valios daryti pokyčius.
Daug kam šis kelias nepatiks, nes norinčių sunaikinti kolegiją, deja, yra daugiau nei norinčių ją išsaugoti. Jie kartos, kad kolegija Marijampolės savivaldybei yra per didelė. Tai yra nesąmonė. Marijampolės kolegijos biudžetas mažesnis už Rygiškių Jono gimnazijos ir 10 kartų menkesnis nei Marijampolės ligoninės biudžetas. Jei savivaldybė sugeba valdyti ligoninę, sugebės ir kolegiją. Juo labiau, kad tai yra įstaiga, kurios pagrindinis finansavimas atkeliauja iš centrinės valdžios, per studijų krepšelius. Plius yra galimybės prisidurti iš daugybės ES projektų ir mokamų studijų programų. Aišku, savivaldybės indėlio reikės, ir jis bus nemenkas, tačiau klausimas čia yra ne vien finansinis. Tai yra klausimas apie mūsų visų – Marijampolės bendruomenės – garbę ir ateitį. Tai pasirinkimas tarp buvimo dideliais ir buvimo periferija.
Marijampolė – savivaldybė, kurios valdžiai išties rūpi, kas vyksta aplink
Trečioji mano vizijos dalis – tai patogumas gyventi mieste. Marijampolė yra labai geroje geografinėje vietoje. Esame arti Kauno, bet pakankamai toli, kad būtumėme daugeliu atvejų savarankiški. Turime gerų miestelių aplink, kurie mus maitina žmonėmis ir padidina vietos verslų potencialą.
Kaip ir minėjau, dalį darbo vietų galime susikurti čia, vietoje. Tačiau dažniausiai jos bus vidutinės kvalifikacijos. Nieko tokio, kad aukštesnės kvalifikacijos darbuotojai vyks kad ir kasdien dirbti į Kauną, ypač į jo laisvąją ekonominę zoną. Šiais laikais kelionė iki Kauno sutrumpėjo iki 45 minučių ir tai yra menkniekis. Jei dar pavyktų turėti greitesnį traukinį ir kelionę su 35-40 minučių – Kaunas būtų išvis ranka pasiekiamas. Esant tokiai situacijai mes turime užtikrinti aukštus gyvenimo standartus Marijampolės mieste ir priemiesčiuose, kad aukštos kvalifikacijos specialistas galėtų dirbti Kaune, bet su šeima gražiai gyventi savo mylimoje Marijampolėje. Čia mokėti mokesčius ir kurti savo ateitį.
Tai reiškia, kad mes turime turėti bent vieną iš didžiųjų gimnazijų patenkant tarp TOP 20 Lietuvos geriausių mokyklų. Tai reiškia, kad visiems vaikams – tiek kaimo, tiek miesto – turi būti pasiekiamas geras išsilavinimas. Juo labiau kai dabar turime situaciją, kai kokybiškos pradinio ugdymo paslaugos Marijampolėje jau prieinamos ne kiekvienai šeimai, nes arba negaunama vietos į gerą vaikų darželį, arba tenka gerokai pakrapštyti piniginę. Tai bloga praktika.
Lygiai taip pat ir su neformaliuoju ugdymu. Turime neformaliojo ugdymo krepšelius, turime daug būrelių, tačiau daugybė pinigų tiesiog iššvaistoma, nes neretos mokyklos sporto salė vakarais tuščia. O juk ten gali būti daugiau sporto būrelių, jais galėtų rūpintis, kad ir tie patys mokytojai. Netgi tokias paslaugas, kaip programavimo mokymas, teikia pirmiausiai ne mokyklos (mokytojai galėtų papildomai prisidurti), o privati, įtakingo socialdemokrato ir jo ilgametės darbovietės ARVI kartu su savivaldybe įkurtas bendras biznis. Biznis, iš kurio savivaldybė tiesioginės grąžos negauna, nors investuoja daug. Jei tuos pinigus investuotų ne į privačią vienos grupelės įmonę, o į savo mokyklas – grąža būtų ir ji būtų daug didesnė.
Turime turėti kokybiškas sveikatos paslaugas. Turime ligoninę ir poliklinikas. Jų teikiamų paslaugų kokybė nebloga, tačiau jei rastumėme jėgų keisti gydymo įstaigų vadovus, kurie paskirti tik todėl, kad yra socialdemokratai, jeigu rastumėme jėgų pakviesti aukšto lygmens sveikatos įstaigų vadybininkus, nebūtinai marijampoliečius, bet svarbiausia patyrusius ir gebančius dirbti, mes pamatytumėme, kad šias įstaigas galima pagerinti. Galima optimizuoti jų valdymą, pertvarkyti veiklą, mažinti infrastruktūros išlaikymo kaštus (pavyzdžiui, sukeliant ligoninę ir polikliniką į vieną pastatą). Tada atrastumėme papildomų lėšų algoms ir Marijampolės medikai pagaliau galėtų uždirbti daugiau nei dirbantys Vilkaviškio ligoninėje. Sugebėtumėme pritraukti daugiau jaunų, naujų specialistų ir taip teikti pačias moderniausias sveikatos paslaugas. Susigrąžinti tuos laikus, kai Marijampolėje buvo teikiamos labai aukštos kokybės chirurgijos paslaugos, o vaiko gimimas Marijampolės ligoninėje buvo garantija, kad jis išvys pasaulį saugiai. Galėtumėme būti garantuoti, kad traumatologui ligoninėje didesnis atlyginimas mokamas tik už jo ar jos kompetenciją ir kokybišką pagalbą pacientams, o ne todėl, kad jis ar ji priklauso „teisingai partijai” ar „teisingai valdančiajai koalicijai”. Sutikite, juk tai būtų išties puiku.
Turime kalbėti ir apie savivaldybės infrastruktūrą. Blogai, kad Marijampolės mieste vis dar turime neasfaltuotų gatvių, kaimui skiriama per mažai biudžeto lėšų, o prioritetas gatvių tvarkymui teikiamas pagal tai, kur gyvena „reikalingi“ žmonės. Blogai, kad nors miesto centras sutvarkytas, bet, vos tik pasibaigus garantiniam laikotarpiui, lenda brokas. Pažvelkite į miesto aikštės plyteles ir Bažnyčios gatvės trinkeles. Įsitikinsite tuo patys.
Blogai, kad vanduo nešvarus, o Butų ūkio nekompetencija pasiekė tokį lygį, kai praėjusiais metais mirtinos nelaimės dėl nukritusio daugiabučio namo balkono išvengėme tik per atsitiktinumą. Beje, po šio įvykio niekas valdžioje net nekrustelėjo, o Butų ūkyje atsakomybės neprisiėmė nė vienas. Kodėl? Todėl, kad direktorius Vytautas Jašinskas yra jaunasis socialdemokratas, artimas vicemero Povilo Isodos, administracijos direktoriaus Karolio Podolskio ir kitų partinių draugas. Paskirtas nesilaikant įstatymo ir, nebijokime to pasakyti, neturi kompetencijos tame darbe, kuris jam patikėtas. Bet vieta šilta, ir jis į ją įsikibęs iš visų jėgų.
Visos šios problemos kyla iš valdžios abejingumo. Tie, kurie prie Marijampolės vairo jau 19 metų – o socialdemokratai tiek valdžioje – jau pavargo ir išsikvėpė. Jiems nebeįdomu, kas vyksta aplinkui, jie nenori jokių pokyčių. Jie neturi jėgų atsispirti partinių žmonių ir giminių įdarbinimui, nes jie yra suaugę su šia sistema. Jie jaučiasi per daug jaukiai savo kėdėse ir nuolatinis galios turėjimas atitolino juos nuo bendruomenės, nuo žmonių.
Tai didelė problema, kurią įmanoma įveikti tik mums visiems susitelkus ir pasiuntus 19 metų valdančius socialdemokratus ant atsarginių suolelio. Truputį pailsėti ir iš tiesų atsinaujinti būnant opozicijoje. Pripažįstant blogus darbus ir atvira širdimi einant į žmones atsiprašyti ir paprašyti pasitikėjimo iš naujo.
Tai, kad prie jų vairo stojo jaunas pirmininkas – nieko nereiškia. Pažvelkite į komandą. Į dešimtuką. Pora jaunesnių veidų, neturinčių jokios gyvenimiškos patirties ir visą savo karjerą susikūrusių nes partija ir a.a. Vidmantas Brazys juos globojo. Šalia jų – senoji gvardija. Tie patys veidai, kurie į savivaldą atėjo tūkstantmečių sandūroje ir sėdi iki šiol. Būtent jie yra tikrieji vadovai. Juos reikia ir norime pakeisti.
Mes – Tėvynės Sąjunga – esame pasirengę tokiems pokyčiams. Šiuose rinkimuose kandidatu į merus pasirinkome Kostą Jankauską, nes jis sugebėjo suburti mus, įnešti vieningumo, nubrėžti viziją ir suteikti galimybę pasireikšti jauniems, naujiems, profesionaliems žmonėms. Pasirinkome jį, nes Kostas yra ūkiškas žmogus, geras vadovas, turintis patirties ir galintis, kad ir šiandien stoti prie Marijampolės vairo.
Prašome jūsų pasitikėjimo, jeigu išties norite pokyčių. Ne tų, kurie dėl akių dūmimo žadami sėdint 19 metų valdžioje ir ne tų, kurie ateina todėl, kad vadas Karbauskis liepė imti valdžią. Rinkitės mus, jeigu norite pokyčių, kuriuos išdėsčiau šioje vizijoje, ir kuriai įgyvendinti turime komandą, kylančią iš Marijampolės bendruomenės. Tikiuosi, kad per ketverius metus pavyko įrodyti, jog mes sugebame dirbti ir pasiekti rezultatų.
Andrius Vyšniauskas
Politinė reklama bus apmokėta iš TS- LKD kandidatų sąrašo Marijampolės rinkimų apygardoje Nr. 25 sąskaitos. Užs. nr. SG-18-14.
