Žvelgiant į tarpukario Kalvarijos miesto gyventojų tautinę sudėtį, ryškiai išsiskiria žydai.
Prieš SSRS – Vokietijos gyventojų mainų sutarties pasirašymą, žydų tautinė mažuma sudarė didžiąją dalį Lietuvos gyventojų, 1930 m. Kalvarijoje gyveno 1151 žydas. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą žydų Kalvarijoje buvo apie 70-80%, o po Antrojo – vos apie 30%.
Galerijoje – autorių nuotraukos
Jie gebėjo susikalbėti visomis bendruomenėje vartojamomis kalbomis: lietuvių, lenkų, vokiečių, rusų, jidiš, aktyviai kūrė verslą, jį plėtojo, kartu kūrė miestą, kuriame norėjo gyventi. A. Pfeifferis mini: „1930 – 1940 m. Kalvarija pasiekė aukščiausią gyvenimo lygį“ . Stipri ir aktyvi bendruomenė nebuvo uždara, nuolat judėjo tiek valstybės viduje, tiek ir į užsienį. Pastebima emigracija į tuometinę Palestiną siekiant sukurti Izraelio valstybę.
Šios tautos atstovai Kalvarijoje ir visoje Lietuvoje buvo susibūrę į dvi organizacijas: sionistų (dešiniųjų) ir kairiųjų. Kalvarijoje veikusių sionistų uniforma buvo šviesiai ruda su mėlynu kaklaraiščiu, o kairiųjų – žalsva uniforma ir geltonu kaklaraiščiu. Liudininkai prisimena, kad organizacijos buvo ypatingai aktyvios per šventes, nariai pasipuošdavo vėliavomis su Dovydo žvaigžde ir dainuodami žygiuodavo centrinėmis gatvėmis. Nuo 1935 m. pastebima aktyvesnė žydų emigracija ir imigracija Kalvarijos krašte. Reikia paminėti, kad per visą 4 dešimt. į Palestiną jau buvo išvykę 113 žydų, daugiausiai jaunimas – mokiniai ir studentai, taip pat tarp jų buvo ir ūkininkų.
Kaip pavyzdį apie žydų šeimų migraciją galima pateikti Shmoelio ir Khajos Kronzonų šeimą. Šeima prieš I pasaulinį karą carinės valdžios nurodymu paliko namus ir verslą, pasitraukė į Ukrainą, į Černigovą, kuriame pradėjo gyvenimą iš naujo, o po karo sugrįžo į Kalvariją, kurioje trečią kartą pradėjo verslą. Čia prie šeimos prisijungė Khajos sesuo, kuri gyvenimą JAV iškeitė į buitį Kalvarijos centre. Iš 6 vaikų Kalvarijoje liko gyventi vienas sūnus – Leibušas su šeima, kiti sūnūs ir dukros pasklido Ukrainoje, o vėliau – Maskvoje, Palestinoje, Kaune, Alytuje.
Miesto patrauklumą ir gilų ryšį su savo bendruomene rodo tai, kad išvykėliai, nors ir trumpam, grįždavo į gimtinę. Saadia Bahat ( Khajos ir Shmoelio Kronzonų anūkas) prisimena: “Kronzonų šeima visada buvo labai artima ir visada susirinkdavo namuose Kalvarijoje iki tol, kol pasklido po pasaulį ir neliko kur grįžti”. Šios šeimos pasklidimas bei nuolatinis grįžimas į gimtinę atspindi didžiosios dalies Kalvarijos žydų bendruomenės situaciją bei mobilumą minimu laikotarpiu.
Lietuva, spręsdama tarptautinius sienos klausimus, jau 1938 m. statė naują muitinę ties plentu Kalvarija – Suvalkai – Širvintai, nes nuo 1939 m. pabaigos pastebima aktyvesnė migracija, nemažai žmonių apsistojo Kalvarijoje. 1939 m. vokiečiai išsiuntė 2 400 žydų iš Suvalkų provincijos į Lietuvą. Kylant vis sudėtingesnei situacijai Europoje, kylant grėsmėms Vakaruose, Lietuva kaip neutrali valstybė buvo geras prieglobstis nuo neramumų.
Kalvarijos miestas tuo metu buvo stiprus kultūriškai ir ekonomiškai, todėl atrodė priimtinas išvengiant būsimų pavojų. Kaip matyti iš 1939 m. spalio mėn. F. Bortkevičiaus pranešimo, iškeliami žydai pasienyje susidurdavo su sunkumais, nes Lietuvos valstybė nebuvo pakankamai pasiruošusi priimti tokį kiekį žmonių, nesuderinusi veiksmų iš anksto.
Pranešimas pasienio apsaugai informuoja, jog vokiečių karinė vyriausybė įsakė žydams iš Vižainio (apie 30 km. nuo Kalvarijos, tuometinė Vokietijos okupuota Lenkijos teritorija) persikelti į Lietuvą, tačiau Lietuvos pasienio apsauga jų neįleido, todėl Lazdijų – Seinų plente buvo apie 1000 įstrigusių žydų
Žydų pabėgėlių klausimas Kalvarijoje tuo metu, kaip prisiminė liudininkai, buvo vieša paslaptis. Dalis iš 800 pabėgėlių (apie 1/3 visų to meto pabėgėlių) Suvalkų trikampiu kirtę Lietuvos – Lenkijos sieną įsikūrė Kalvarijoje, kur vietinė bendruomenė pasirūpino visais jų poreikiais.
Šiuo metu Suvalkų rabinas, besitraukdamas iš Suvalkų, kaip patikimą vietą saugoti Šventuosius Raštus pasirinko Kalvariją. Organizuojant gelbėjimo darbus, neįkainuojami ritiniai tapo kontrabanda, reikalavo patikimos bei užtikrinančios visokeriopą pagalbą aplinkos bei gerbiamos ir autoritetingos religinės bendruomenės.
Šis faktas rodo Kalvarijos žydų bendruomenės susitelkimą, tvirtą moralinį ir religinį pagrindą bei ekonominį pajėgumą. Suvalkų rabinui Deividui Lifšicui po vokiečių okupacijos Suvalkuose gestapo agentai įsakė uždaryti sinagogas bei mokyklas, lapkritį visiems žydams įsakyta palikti miestą.
Daugelis pasitraukė per Suvalkų trikampį Kalvarijos link, dalis buvo ištremti. Šiuo metu rabinas savo žmoną, motiną ir dukteris, susodinęs į vežimą, išsiuntė, tačiau pats jautė pareigą pasilikti mieste ir padėti kitiems. Traukiantis iš Suvalkų, šeima papuolė į kryžminį susišaudymą pasienyje, kurio metu žuvo Lifšicų jauniausia dukra, kurią motiną grįžo palaidoti. Pakeliui moteris buvo suimta, vėliau – paleista.
Kai kelyje susitikę Deividas ir Cipa atvyko į Kalvariją, rado Cipos motiną ir dukrą. Trumpas sustojimas Kalvarijoje padėjo keliauti toliau, ieškoti išsigelbėjimo, kas ir nuvedė į tolimus kraštus. D. Lifshitcas gavo Curacao vizą iš Nyderlandų konsulato, 1940 m. liepos 27 d. pavyko gauti Amerikos vizą „Agudath Israel of America“ .
Organizacijos dėka buvo suteikta galimybė imigruoti į Palestiną. Gavęs išvykimo vizas, Lifshitcas įsigijo bilietus į Vladivostoką. 1941 m. vasario 5 d. Maskvoje gavo Japonijos tarptautines vizas, todėl Palestinos vizas prasitęsė. Nuo 1941 m. kovo 21 d. turėjo ir Zwartendijko vizą, galimas daiktas, apsidraudimui, kaip ir JAV vizą, nes nelabai kas laukė bėgančių žydų su dviem išimtimis – „savaisiais“ rūpinosi religingi žydai ir žydai sionistai, stengdamiesi prisitraukti geriausius.
Keliaudamas rabinas gavo Japonijos tranzitinę vizą Maskvoje. Tenykštis ambasadorius taip pat išdavinėjo vizas, jis net labiau nei Sugihara priklausė Japonijos politiniam elitui, asmeniškai pažinojo dalį tuometinių ministrų ir tikėtina, kad jam Tokijas tiesiogiai uždraudė išduoti tranzitines vizas. Č. Sugihara dirbęs Kaune, nebuvo vienintelis išdavęs tranzitui būtinus dokumentus, bet, be abejo, produktyviausias . D. Lifshitcas ketino gauti reikalingas vizas, kad Cipos motina galėtų išvažiuoti iš Kauno ir prisijungtų prie kitų šeimos narių, tačiau 1941 m. spalio mėn. ji buvo nužudyta, kai likę šeimos nariai jau buvo iškeliavę ir 1941 m. gegužės 15 d. Tatės Maru laivu iš Kobės išplaukė į San Franciską.
Kaip matyti iš šios šeimos pavyzdžio, neatmetama galimybė, kad, traukdamiesi iš Vakarų nuo totalitarinio režimo, žydai sustodavę Kalvarijoje ir toliau keliaudavę į Rytus. Dalis galėjo pasinaudoti tuo metu teikiama tarptautine diplomatine pagalba, tokia kaip Čijūnės Sugiharos ir Jan‘o Zwartendijik‘o išduodamomis vizomis.
1940 m. birželio mėnesį Tarybų Sąjunga aneksavo Lietuvą, o nacių valdoma Vokietija įgyvendino savo planus Vakarų Europoje. Karo pabėgėliams buvo likęs vienintelis būdas išsigelbėti – per Tarybų Sąjungą pasiekti Japoniją. Analizuojant Č. Sugiharos vizas gavusių žydų sąrašus ir juos lyginant į Kalvariją pasitraukusių ir Holkausto metu žuvusių žydų sąrašus, fiksuotus Yad Vashem Sho duomenų bazėje, randama sutampančių pavardžių, pavyzdžiui, Birenbaum Mortcha, rabinas Birnbaum Josif, Blumberg Leib, Blumberg Sara, Blumberg Leib, Blumber Sara, Ambromovic Bela/Zelda ir Lichtenshtein šešių asmenų šeima . Tačiau sudėtinga šiuo klausimu daryti išvadas, nes žinomos tik keleto išsigelbėjusiųjų istorijos, atskirai atvejai netyrinėti.
1940 m. vid. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, įvedamas totalitarinis režimas. Sovietų Sąjungos represinis aparatas neaplenkė ir Kalvarijos. 1941 m. represuoti miesto ir apylinkių gyventojai, iš kurių ištremta 16 žydų.
Žvelgiant į represuotųjų sąrašą, matyti tikslinės socialinės ekonominės grupės, į kurias buvo nusitaikęs sovietinis režimas: stambūs verslininkai A. Jakobzonai, A. Bliumenzono (burmistro padėjėjas, ugniagesių komandos viršininkas, šaulys, apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino II laipsnio medaliu) šeima, kuri nukentėjo ir nuo kito, nacistinio režimo, stambūs ūkininkai Eglinskai, Tabalauskai. 1940 m. Lietuvai tapus Sovietų Sąjungos dalimi, privatus kapitalas, kurio didžioji dalis priklausė žydams, jų valdomos įmonės patyrė suvaržymus, taikomus sovietinio režimo, kas stabdė prekybinį ir ekonominį vystymąsi.
1941 m. birželio 22 d., pirmąją karo tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos dieną, vokiečiai įžengė į Kalvariją, įvesta Vokietijos nustatyta tvarka okupuotose teritorijose.
Mieste tvyrojusią situaciją savo laiške apibūdina Raškutė Ragovskaitė: „Kareiviai ne tik įžengė į mūsų miestą, bet ir paėmė visus daiktus iš mūsų…“ . Situacija kiekvieną dieną blogėjo, įtampa augo. Suvalkų pasienio komisariatas buvo pavaldus Tilžės gestapui. Kalvarijos miestelis neįėjo į 25 km pasienio ruožą, priklausantį Tilžės gestapui, tačiau jis buvo 25 km nuo Suvalkų pasienio linijos zonos, todėl SS sturmbannführeris Hansas Joachimas Böhme įsakė Macholl (komisariato viršininkui) vykdyti susidorojimą su žydais.
Liepos pradžioje prie Orijos ežero buvo surengtos pirmosios Kalvarijos gyventojų nacistinio režimo žudynės.
Totalitarinio režimo sankcijos sąlygojo, kad dalis atvykusių ir nespėjusių pasitraukti į Rytus žydų liko Kalvarijoje. Tai liudija Yad Vashem Shoa aukų duomenų bazėje esantys įrašai . Sąrašas atskleidžia įdomių detalių, tokių kaip pasikartojanti migracija, žmonių judėjimas to meto Europoje. Pavyzdžiui, Hannah Devorah Papelianski Kacherinski, gimusi Mančesteryje (Anglija), gyvenusi Kalvarijoje, taip pat ir rabinas Josafas Birnbaumas, kilęs iš Krokuvos (Lenkijos) ir gyvenęs karo metu Kalvarijoje, žuvęs Štuthofo koncentracijos stovykloje. Duomenų bazės dėka galima teigti, kad Kalvarijoje nacistinio ražimo metu buvo galima rasti žydų iš Lenkijos (Punsko, Suvalkų, Balstogės, Bielsko, Krokuvos, Jelenavo, Kalishono, Lomžos, Vadovicų ), SSRS (Stalingrado, Smolensko, Maskvos, Sankt Peterburgo), Baltarusijos (Gardino), Ukrainos (Ilinstri), Vokietijos (Tilžės), Didžiosios Britanijos (Mančesterio), Rumunijos (Bukovinos). Kalvarijos žydai gyveno Lenkijoje (Balstogėje, Krokuvoje, Dancinge, Varšuvoje, Seinuose, Suvalkuose), Belgijoje (Antvertmene), Rumunijoje (Berbeste, Jasuose), Latvijoje (Rygoje, Liepojoje), Vokietijoje (Hemnice, Štutgarte), SSRS (Gomelyje), Austrijoje (Vienoje).
1941 m. rugpjūčio 30 d. per šabą buvo sukviesti visi Kalvarijos žydai, jiems buvo pasakyta, jog yra perkeliami į Marijampolę, „liepė žydams išeiti iš namų, tiek jauniems, tiek seniems..“
Surinktieji pėsčiomis išėjo į Marijampolę, kur paskirtuose kareivinių pastatuose laukė iš kitų aplinkinių miestelių atkeliaujančių žydų.
Rugsėjo 1 d. Šešupės upės slėnyje tapo lemtinga – tą dieną nužudyta apie 9000 žmonių. Yad Vashem dumenimis, Holokausto metu žuvo apie 680 Kalvarijoje gimusių ir gyvenusių žydų, kurie didžiąja dalimi buvo jauni arba darbingo amžiaus, atstovavo įvairiausias profesijas, kurių apie 80 proc. sudarė išsilavinę, pasiturintys, gebantys kurti verslą žmonės.
1941 m. Kalvarija prarado klestinčią, gerbiamą, pasaulyje žinomą žydų bendruomenę.
Dėl sovietinio ir nacistinio režimų miestas neteko dar beveik 21 proc. miesto gyventojų, jeigu lyginsime su 1923 m. visuotinio gyventojų surašymo statistika. Neskaičiuojant prieš karą vykusios emigracijos ir “spėjusių” išvykti į Palestiną 3,4 proc., lyginant Holokausto išvakarėse gyvenusių žydų skaičius su aukų duomenimis, pastebimas nemažas skirtumas, kurį sudaro sovietinio režimo ištremtieji, tie, kurie suspėjo pasitraukti į SSRS gilumą.
Išnykus žydų bendruomenei, kurią sudarė apie 75 proc. darbingo amžiaus asmenų, miestas neteko gebančių kurti pridėtinę vertę (ekonominę naudą bei kultūrinį miesto bendruomenės pamatą, žemės ūkio dirbamosios jėgos ir produkcijos) pragyvenimo lygis smuko. Lyginant su 4 dešimt. pradžia, mieste neliko 2 mokyklų, 135 įvairių įmonių, bent 3 visuomeninių organizacijų, 2 futbolo komandų ir t.t.
Taigi, tai buvo stiprus smūgis Kalvarijos ekonominiam ir kultūriniam lygiui, po jo miestas nepajėgus atstatyti buvusios padėties ir iki šių dienų.
Arūnė Vaičiūnaitė- Levuškinienė
Emilija Vievesytė
Galerijoje – autorių nuotraukos
