Dar balandžio mėnesį didžiausias Italijos laikraštis „Corriere della sera“ pranešė sensacingą naujieną: Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Borisas Johnsonas pasiūlė Ukrainos prezidentui V. Zelenskiui įsteigti alternatyvą Europos Sąjungai. „Slaptajame plane“ siūloma nauja politinių, ekonominių ir karinių aljansų sistema kuri suvienytų šalis, nepatenkintas ES politika ir Vokietijos veiksmais, atsakant į Rusijos karinę agresiją. Šiam aljansui vadovaus Jungtinė Karalystė, o be Ukrainos, jam priklausys Lenkija, Estija, Latvija ir Lietuva, o vėliau galbūt ir Turkija.
Tuo metu Ukraina, mandagiai nutylėjo savo atsakymą. Buvo laukiama Europos viršūnių susitikimo, kuris kaip tik įvyks kitą savaitę birželio 23 d. Jame bus sprendžiamas Ukrainos kandidatūros į ES likimas. Jei atsakymas bus neigiamas, ši naujos sąjungos idėja gali vėl išlįsti į paviršių. Juo labiau, kad pirminės priežastys jai susikurti liko nepasikeitusios.
Apie asocialius kaimynus ir dėdes iš vakarinės gatvės pusės
Įsivaizduokime Europą, kaip vieną gatvę. Vakarinėje pusėje gyvena, privačius namus su baseinais pasistatę dėdės su smokingais. Per vidurį mes. O rytinėje gatvės pusėje toks asocialas, neseniai iš kalėjimo paleistas, pastoviai girtas, prie kaimynų besikabinėjantis. Ir štai, tas banditėlis be įspėjimo ant gatvės partrenkia mūsų draugą su kuriuo LDK darželyje užaugome. Auka kenčia, klykia, pagalbos šaukiasi. Šonkauliai, kojos lūžusios, šonai nubrozdinti, kraujas upeliais teka. Beveik visi, suvokiantys kas nutiko, subėga padėti. Kas drabužio skiautę plėšia, kraujavimui stabdyti. Kas spiritą traukia, kas nuskausminamųjų vaistų ieško, policijai „už Atlanto“ skambina. Prieina ir dėdė iš vakarinės gatvės pusės. Pasižiūri į auką ir su užuojautos veidu klausia:
-Žinau tau skauda… labai skauda. Gal nori apie tai pasikalbėti? Še imk nosinaitę, veidas ne kaip atrodo, – baugščiai apsidairo. – Lenkija, tu perduok nosinaitę. Bijau, dar „tas“ pamatys.
Susirinkę su nuostaba išplečia akis. Jie juk puikiai žino, kad pas jį namuose ir švaraus binto ir vaistų yra. Namuose net kvėpavimo aparatas stovi. Liko po to kai ano teta pernai mirė.
Absurdiška situacija? Taip. Pikta? Taip. Galima piktintis? NE! Nustebote, kodėl -ne? Ogi todėl, kad jei kritikuosite šį vakarinį kaimyną, tai reikš jog ,,palaikote to bandito pusę”. Be to kritikuodami jūs silpninate Lietuvos kiemo apginamumą. Lietuvai reikia NATO brigados. O vakarinis kaimynas gali įsižeist ir mes tos ,,nosinėlės” negausime. Tarsi šiame pasaulyje egzistuoja tik vienas asmuo su nosinėle… Ir štai čia į sceną, suvokdamas rytinių kaimynų pyktį, įžengia kitas stambus vakarų dėdė. Visas savimi pasitikintis. Rankose pirmosios pagalbos vaistinėlė.
Jei atpažinote save paskutinėje pastraipoje – sveikinu. Jūs Lietuvos Emanueliai Macronai. Yra lengva piktintis dominuojančia ,,meinstrymine” srove – Prancūzijos prezidento skambučiais Putinui. Pareiškimais ,,nežeminkime Rusijos”, leiskime Putinui išsaugoti veidą. Tačiau dalis tų politologų ar tiesiog influencerių pradeda pulti tuos, kurie kritikuoja Vokietijos arba tiksliau Šolco jau anekdotais apaugančią pagalba Ukrainai. Ypač sunkiosios ginkluotės srityje, vilkinimą. Paskutinis toks atvejis – šio savaitgalio draudimas Ispanijai perduoti jau ,,supakuotų” 40 Leopard 2A4 tankus. Bet mes Vokietijos ,,nežeminkime”. Situacijai apibūdinti tiktų pastaruoju metu apžvalgose paplitusios ukrainietiškos patarlės. Bet čia puikiai tinka ir lietuviška: ,,Nei pats ėda, nei kitam duoda”.
Nusikalstamas aplaidumas?
Ne veltui daugelio civilizuotų valstybių baudžiamuosiuose kodeksuose yra įrašyta sąvoka ,,nusikalstamas aplaidumas”. Tad jei greitosios pagalbos vairuotojas, užuot skubėjęs pas kraujuojančia auką, tiesiog rūkys ant laiptų – auka mirs. O vairuotojas bus teisiamas. Kiekviena diena delsimo Ukrainoje kainuoja gyvybes. Net vienas papildomas artilerijos pabūklo šūvis gali išgelbėti dešimtį gyvybių. Pranešama, kad į dieną miršta nuo 100 iki 200 Ukrainos karių. Bet viena mirtis tragedija. O 1000 – jau statistika. Juk būtent žmogaus gyvybės svarba ir skiria ,,vakarus” nuo Rusijos pasaulio. Ir jei kažkas vakaruose tai užmiršo. MŪSŲ visų pareiga jam tą priminti.
Tie mūsų vietiniai ,,maldininkai”, niekaip neišlipantys iš rytų europiečiams būdingo nepilnavertiškumo kompleksų aklai kartoja šventąją maldą apie nekritikuotinus ,,vakarus” iki 2022m. dar nesusivokę, kad vakarai ne šventa karvė. Čia taip pat klesti korupcija bei kitos ydos. Pati naujoji vokiečių visuomenės karta negaili blogų žodžių savo lyderiui. Ir tas visuomenės spaudimas gali duoti vaisių. Kalbama, kad jau birželio 22 d. Vokietija atsiųs kelias haubicas. Net ir vilkindamas laiką anksčiau ar vėliau prieisi liepto galą, kada teks parodyti savo veidą. Ar priimti tau nemalonius sprendimus. Tad, jei dabar Vokietijos politinis elitas yra begėdiškai vangus, ateitis, vedama šios naujos kartos vokiečių atrodo šviesi.
Ryšiai su Didžiąja Britanija
Grįžkime prie šio straipsnio ištakų. Turbūt jau supratote, kad tas dėdė istorijos pabaigoje yra D. Britanija. Tačiau, kad ir koks patikimas partneris ji yra, kiekvienas turi savų kėslų. D. Britanijai pasitraukus iš ES tenka ieškoti naujų sąjungų, kurios sustiprintų jos, kaip didvalstybės pozicijas. Ne veltui atsirado posakis. Būnant ES ji – Didžioji Britanija. O be ES liks tik Britanija.
Kita vertus pati sąjungos idėja kol kas tik miražas. Lietuva, pagal apklausas, yra viena didžiausių ES entuziasčių. Tad keisti tai kas iki šiol pasiteisino, būtų neprotinga. Tačiau niekas netrukdo turėti papildomų sąjungų šalia, stiprinančių mūsų saugumą bei ekonominius, kultūrinius ryšius. Juolab, kad po Brexit, D. Britanijoje liko gyventi gausiausia lietuvių emigrantų diaspora pasaulyje. Tarp kitko, pats B. Johnsonas turi lietuviškų šaknų. Jo proprosenelis iš motinos pusės buvo Žemaičių Kalvarijoje gimęs ir iš Lietuvos emigravęs litvakas, garsus amerikiečių paleografas Elias Avery Lowe. Visada gerai turėti planą B. Juk net pamaldžių arabų patarlė sako: ,,Alachu tikėk, bet visgi pririšk savo kupranugarį”. Galų gale sąjungoje tarp istoriškai broliškų tautų būtų galima rasti tą bendrą supratimą greičiau.
Atskirtis su Vakarais
Prieš porą metų mirus garsiam Prancūzijos lyderiui Jacques’ui Chiracui, šalia tuščių liaupsių spaudoje buvo prisiminta ir garsioji jo frazė skirta mums: „Baltijos šalys praleido progą patylėti“. Lietuva kaip ir kitos Baltijos šalys bei Lenkija tuo metu stojo į JAV pusę ir siūlė savo pagalbą operacijai Irake, siuntė savo karius. Tai buvo susiję su Lietuvos pastangomis kuo greičiau patekti į NATO. Tuo metu Prancūzija nebuvo matoma nei kaip pagrindinė partnerė, nei kaip sąjungininkė. Tiesą sakant, senoji vakarų Europos valstybė skeptiškai žiūrėjo į mažos rytų šalies norą užtikrinti savo piliečių saugumą.
Nuo tada praėjo 20 metų, tačiau vis dar juntama paslėpta atskirtis tarp vakarų ir rytų valstybių. Ypač tai pasimatė karo Ukrainoje fone. Kai šaltu veidu E. Makrono buvo siūlomi įvairūs taikos susitarimai, net tos valstybės teritorijos ir piliečių sąskaita. Galų gale visoms rytų kaimynėms reikėjo 18 metų įtikinėti vakarus, jog mums reikia daugiau NATO apsaugos čia, o ne didelių susirūpinimų. Jei karinės brigados prašytųsi tarkime Belgija, ar ir jei reikėtų savo kaimynes įtikinėti 18 metų?
Galų gale didžiausia gelbėtoja rytuose ir vėl yra JAV ir anglosaksiška sala vakaruose. Tuo tarpu du vakarų Europos milžinai rūko kamputyje ir pyksta, kad deramos pagarbos iš rytų nesulaukia. Kita vertus idėja apie galimą D. Britanijos sąjungą Ukrainai, kaip alternatyvą ES, gali suveikti Ukrainos naudai. Nenorėdami, kad Ukraina nuslystų dar giliau į britų glėbį, senieji vakarų Europos politikai gali pasiūlyti šiai šaliai kandidatės statusą. O juk būtent to pradžiai ir nori ir už tai sunkiai kovoja Ukrainos žmonės. Už viltį dėl vaikų geresnio gyvenimo.
Ar įmanoma atkurti LDK 2.0?
Pabaigai sugrįžkime prie to kas labiausiai ,,trigerina” skaitytojus šiame tekste. Ar įmanoma atkurti LDK 2.0? O kodėl gi ne? Priklausomai ką laikysime ta LDK. Pasaulio istorijoje valstybės tai žlugdavo tai vėl prisikeldavo naujomis formomis.
Štai Senovės Romos imperija, viduramžiais grįžo kaip Šv. Romos imperija. Karas Ukrainoje sukuria preliudijas įvairiems variantams bei sąjungoms ateityje. Mano supratimu, Baltarusijos nepriklausomybė slypi Ukrainos pergalėje. Ukrainoje kovoja baltarusių opozicijos suformuotas Konstantino Kalinausko vardo (vienas iš 1864 m. Lietuvos Lenkijos sukilimo vadų) batalionas, kuris jau išaugo iki 1500 karių. Niekas nežino kaip pasisuks politinė situacija Lukašenkos valdomame krašte. Tarkime išsivadavusi kaimyninė tauta, turinti tą pačią, istoriją gali pasiūlyti sąjungą tarp lietuvių ir baltarusių tautų. Tai gali būti tiktai LDK kultūros istorijos puoselėjimo iniciatyva. Arba kažkas daugiau.
Ironiška, bet drąsiausi ir nuožmiausi Ukrainos kariai Azov kovotojai yra kartu ir istorijos romantikai. Tarp dalies jų iki šiolei išlikęs naratyvas apie atkuriamą kažką panašaus į istorinę sąjungą tarp Lietuvos, Lenkijos – ATR, tik su nauja versija įtraukiant dar ir Ukrainą. O ir pačioje Ukrainos kariuomenėje kovoja Vytauto Didžiojo pavadinimą turintis karinis vienetas.
Viskas prasideda nuo idėjos. 1950 m. gegužės 9 d. R. Šumanas pateikė idėją pasauliui. Ta idėja, net po jo mirties išliko. Ta idėja dabar vadinama Europos Sąjunga.
Giedrius Iškauskas
