Pasak 1937 m. šaltinių „Lietuvoje dar yra apie 30 tūkstančių kumečių, kurių gyvenimas tikrai nepavydėtinas. Ne visuose dvaruose jie taip išnaudojami, tačiau kalbant apskritai, kumečiai vis dar yra lenkuojančių ponų vergai.
Pavyzdžiui Sūduvos krašto dvaras. Šimtai hektarų žemės. Patys rūmai tušti. Ponia grafienė gyvena Lenkijoje. Čia tik jos įgaliotinis. Buvęs didingas parkas jau apleistas.
Aplink dvarą – kumetynai. Gyvena 14 kumečių šeimų. Visi dirba nuo saulės užtekėjimo iki laidos. Ir dvaro meisteris, ir kalvis – visi eina prie žemės darbų.
Koks kontrastas, kada dvaro centre matai didelius baltus mūrus, o aplink supuvusius kumetynus. Tarsi netikėdamas prieini prie sienos ir su lazda duri. Taip, lazda kiaurai lenda. O langai užkišti skarmalais. Langų rėmai vos laikosi.
Vienai šeimai skirtas vienas kambarys su virtuve, rečiau – du. Kambariuose pora lovų, o palovėse – bulvės. Ne visi turi sandėlius. Čia pat ir puodai, žodžiu, visas kumečio turtas.
Paprastai virtuvėje ir lopšys, kuriame savo broliukų ir sesučių raminamas, verkia mažas vaikas.
Vyrai turi dirbti ištisus metus. Paprastai darbo laikas esti: vasarą nuo tamsos iki tamsos. Tiesa, žiemą šiek tiek mažiau. Moterys dirba 150 dienų. Drabužiai ir maistas – savo.
Už tai vyrai gauna 120 , o moterys šimtą litų per metus. Taip pat 16 centnerių rugių. Vieną – kviečių. Dešimt centnerių miežių ir šešis avižų. Išdirbtos žemės bulvėms tenka penkis šimtus sieksnių, linams – du šimtus ir daržui šimtas sieksnių.
Gauna dvi „birkavas“ šieno, gali išsilaikyti vieną karvę. Karvės ganytis prie dvaro bandos nepriima.
Dėl javų stokos pernai buvo mažas derlius. Dėl to dabar visiems kumečiams reikia gerokai susiveržti diržus. Šį mėnesį kiekvienai šeimai išdavė tik po vieną centnerį rugių. Urėdui nesvarbu, kad kelios šeimos turi net po aštuonis vaikus.
Kumečiai labai skundžiasi butų šaltumu žiemą. Tada sunku išvirti net pusryčius, nes dažnai vanduo užšąla. Šulinių arti nėra. Todėl vieni lipa žemyn į upelį, kiti velka naščius labai toli. Kelios šeimos, o tik viena krosnis. Duoną kepti dar sunkesnis kryžius. Neškis, vilk viską kas savaitę.
Kelios šeimos samdosi mergas. Joms duoda visą išlaikymą ir moka po vieną litą per dieną. Mergos labai nenoriai eina pas kumečius, nes žino, kokie čia būna pyragai: maistas blogas, viename kambaryje susikimšę miega. Šalta, tvanku, nešvaru.
Kadangi vyrai dvare dirba kasdien, išskyrus šventadienius, tai tokius darbus, kaip malkų susipjovimas turi laiko atlikti tik per vienintelę poilsio dieną. Dažnai kumečiai pjauna malkas per sumą. Šįmet teko dirbti net per Šeštines.
Pernai per Kalėdas klebonas sukvietė kumečius pas save ir prašė šventadieniais nedirbti. Dėl to kleboną dvaro administracija įskundė vyskupijos kurijai. Klebono vardas kumečių tarpe tik dar labiau iškilo. Anksčiau kumečiai nelabai noriai priimdavo kalėdininkus. Tačiau po šio įvykio klebonas darbininkams pasidarė labai artimas ir brangus.
Kartą mirė vienas kumetis. Buvo šiokiadienis. Dvare prašė arklį ir žmonių, tačiau nedavė. Vargšė našlė turėjo viską samdytis pati. Kaimynai su ašaromis eidami į darbą atsisveikino, nes ponia nuo darbo neatleido, kad galėtų palaidoti.
Blogai kumečiams ir dėl to, kad trūksta vienybės. Susitaria eiti visi pas urėdą. Žiūrėk, vienas ar antras jau kitoks. Į jokias organizacijas nesideda. Laikraščių neperka ir neskaito. Kaip sako, dėl to, kad trūksta pinigų.
Didžiąsias šventes praleidžia kaip šventadienį. Susimala miežių ir viskas. Apie jokią šviesesnę ateitį negalvoja.
Kai kada parvažiuoja ir grafienė iš Lenkijos. Sykį pasiuntė pas ją delegaciją. Bet ji pareiškė, kad davus darbininkams geresnius butus ir pakėlus atlyginimą, juos būtų sunku suvaldyti,“ – pasakojimą apie ambicijų ir ryžtingumo stokojančius kumečius užbaigia įvykių liudininkas.
Tomas Sušinskas
