Liepos mėnesį Vilkaviškio vyskupija tradiciškai švenčia palaimintojo Jurgio Matulaičio MIC atlaidus. Visą savaitę maldininkai iš visos vyskupijos renkasi į Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo baziliką ir pradėję 11 val. katecheze, vėliau meldžiasi rožančių ir dalyvauja 12 val. šv. Mišiose.
Kiekvieną dieną buvo meldžiamasi skirtingomis intencijomis:šeimas, tikybos mokytojus, katechetus, visus švietimo bei žiniasklaidos darbuotojus, Caritas, Maltos ordino, Kolpingo draugijos narius ir visus socialinius darbuotojus bei savanorius, Krašto apsaugos, teisėsaugos, Priešgaisrinės gelbėjimo ir visų bendro gėrio tarnybų darbuotojus.
Ateinančiomis dienomis bus meldžiamasi už: ligonius ir neįgaliuosius, gydytojus ir visus ligoniais besirūpinančius, maldos grupių, tikinčiųjų draugijų, bendruomenių ir judėjimų narius, vyskupus, kunigus, diakonus, seminaristus, vienuolius ir vienuoles bei pasauliečių institutų narius.Pagrindinę iškilmių dieną melsimės prašydami pal. Jurgio Matulaičio užtarimo tėvynei Lietuvai.
Smulkesnę programą galima rasti čia: http://www.marijampolesbazilika.lt/index.php?id=129&ncid=1&nid=762
Šiandien, liepos 11 dieną atlaidai jau ir įpusėjo… Noriu pasidalinti keliomis mintimis iš šiandienos homilijos, kurią sakė Vilniaus Šv. Juozapo (Pilaitės) parapijos klebonas kun. Ričardas Doveika. Homiliją pradėjo cituodamas 1911 metų pal. J. Matulaičio MIC užrašus: „Evangelijos skelbėjas nebus pasaulio šviesa, nebus dvasiška jėga patraukiančia prie Kristaus, vedančia į kovą dėl Bažnyčios, stumiančia žmones į darbą, jei jo širdyje nedegs uolumo ugnis, neklestės dorybės, nebus šventumo.“ Pal. J. Matulaitis MIC naudojo visus savo talentus, kad Jėzus Kristus ir Bažnyčia žmonėms būtų pirmoje vietoje. Nešė Jėzų į sunkiausias aplinkybes.
Apaštalas Petras paklausė Jėzų: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?“ (Mt 19, 27). Perfrazuojant, Petras klausia ar apsimoka sekti Jėzų? Jėzus atsako, kad visokeriopai apsimoka, nes už tai gaus patį Dievą!
Mus visus veikia egzistencinis būti mylimiems ir su tuo, kuris myli. Kad būtume kartu – pašaliname iš kelio visas kliūtis. Pagrindinė meilės pareiga – būti su Dievu. Būti su Dievu tai juo tikėti ir gyventi sakramentinį gyvenimą. Iš to kyla ištikimybė, ramybė ir visos dorybės.
Per bendrystę su Dievu mes „lopome“ vieni kitų žaizdas, nes esame bendruomenė. Būdami kartu esame bendruomenė. Bažnyčia. Vis tik reikia savęs paklausti ar kartais neprisidedame prie sekuliarizacijos? Mums patinka sutanos siuvinėtos raudonais siūlais, bet nei vienas nenorime išlieti lašo kraujo už tai ką darome…
Kodėl aš, kunigas, tikiu Dievu? Patinka jums tai ar ne, nes pirmiausia patikėjau žmogumi. Dievas apsivilko žmogumi. Kas už tai, kad atiduosiu save kitiems? Kristaus mokinys ir atpažįstamas pagal tai, ką ir kaip jis sako ir daro. Palaimintasis sako: „Duok, kad sudegčiau kaip ta žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros ir meilės ugnies dėl Tavęs ir Tavo Bažnyčios.“ Kas bus už tai? Pats Dievas.
Kviečiame pasinaudoti proga ir atvykti į Marijampolę, sudalyvauti atlaiduose ir semtis iš Dievo gėrybių aruodo apsčiai! Juk daug geriau vieną kartą pamatyti negu dešimt kartų išgirsti ar perskaityti!
Rūta Jurkšaitė
