Darniai veikianti teisėsaugos sistema – vienas kertinių teisinės valstybės institutų. Prokuratūrai šioje sistemoje tenka labai svarbus, jeigu ne svarbiausias, vaidmuo vykdant valstybės baudžiamąją politiką, palaikant valstybinį kaltinimą.
Artėja prie finišo nelengvi, daug neigiamų emocijų visai žmonijai ir Lietuvai taip pat, ne vien dėl koronovirusinės pandemijos, bet ir dėl nesibaigiančių karinių konfliktų, teroro išpuolių atnešusieji 2020-ieji. Kokie jie buvo teisėsaugos darbuotojams?
Apie pokyčius prokuratūroje, įvykusius per nueinančius metus bei keletą ankstesnių metų, apie kriminogeninę situaciją Pietų ir Vidurio Lietuvoje, taip pat kitus, prokuratūrai rūpimus klausimus „Sūduvos gido“ skaitytojams sutiko papasakoti Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Rimas Bradūnas.
-Prieš kelis metus šalies prokuratūros sistemoje įvykdyta pertvarka, tad ar reforma pateisino lūkesčius ir kokioje procesinėje erdvėje savo veiklą šiandien vykdo Kauno apygardos prokuratūra?
–Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Baudžiamojo proceso įstatyme, kituose įstatymuose yra apibrėžta prokuratūros vieta valstybės įstaigų vykdančių valstybės baudžiamąją politiką sąrangoje bei jos funkcinė paskirtis. Prokuratūros sistemą po pertvarkos sudaro Generalinė prokuratūra, taip pat teritorinės apygardų prokuratūros. Savo ruožtu apygardų prokuratūrose yra dešimt apylinkių prokuratūrų su padaliniais savivaldybėse. Prokuratūrai deleguotos pareigos organizuoti ir vadovauti ikiteisminiam tyrimui, kurį atlieka ikiteisminio tyrimo institucijos, o bylas perdavus į teismą – palaikyti valstybinį kaltinimą. Prokuratūra, taip pat atlieka ikiteisminio tyrimo institucijų veiklos koordinavimo, viešojo intereso gynybos, nuosprendžių pateikimo vykdyti funkcijas, dalyvauja nusikalstamų veikų prevencijos programų vykdyme, nagrinėja asmenų prašymus, pareiškimus ir skundus, atlieka kitas funkcijas.
Kauno apygardos prokuratūros proceso veiklos teritorija yra pakankamai didelė. Ji apima Alytaus, Marijampolės, Kauno apskritis. Po prokuratūros pertvarkos Lietuvos Respublikoje turime penkias apygardos prokuratūras – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio. Kauno ir Vilniaus apygardos teritorijos dydžiu ir nusikalstamumo mastu yra didžiausios. Mūsų, Kauno apygardos prokuratūros procesinės veiklos erdvė – Alytaus, Kauno, Marijampolės apskritys. Taigi, teritorija yra nuo Jurbarko iki Varėnos, nuo Lazdijų iki Kėdainių. Kriminogeninę situaciją mūsų apygardos teritorijoje be įprastų ekonominių – socialinių faktorių įtakoja ir geografinė padėtis. Valstybės siena su Baltarusija, Lenkija bei Rusija. Pataisos įstaigų buvimas Pravieniškėse, Alytuje, Marijampolėje, Kybartuose, taipogi Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorius-pataisos namai, Kauno tardymo izoliatorius, tai yra mūsų kasdieninės veiklos ir rūpesčio objektai. Be to, prokuratūra procesiškai kontroliuoja aštuonias ikiteisminio tyrimo institucijas – policiją, Valstybės sienos apsaugos tarnybą, Specialiųjų tyrimų tarnybą, karo policiją, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą, Muitinės kriminalinę tarnybą, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento ikiteisminio tyrimo padalinius, kalėjimų departamento ikiteisminių tyrimo padalinius. Tad darbų apimtis iš ties didelė.
-Baigiasi 2020-ieji, paskutiniai šio šimtmečio antro dešimtmečio metai, kokie jie buvo bei koks buvo visas praėjęs dešimtmetis žvelgiant iš prokuratūros „varpinės“. Kokia šiandien kriminogeninė padėtis jūsų įstaigos kuruojamoje teritorijoje?
-Statistika geriausias argumentas, o ji liudija, jog mūsų teritorijoje įvykdoma daugiau nusikalstamų veikų nei Vilniaus apygardos prokuratūros teritorijoje. Šiuo metu Kauno apygardos prokuratūrai pavaldžiose ikiteisminio tyrimo įstaigose atliekami net 4207 ikiteisminiai tyrimai, tuo tarpu Vilniaus apygardos prokuratūrai – 4078. Abejoju ar skaitytojui labai įdomi ši statistika, tačiau be jos sunkoka susidaryti konkretų vaizdą apie esamą situaciją.
O apskritai kalbant apie artėjantį prie finišo dešimtmetį, galiu konstatuoti, jog šalyje tikrai mažėja įvykdomų nusikalstamų veikų skaičius. Jei 2010 metais Lietuvoje buvo užregistruotos 72709 nusikalstamos veikos, tai 2019 metais – 48730. Taigi, per devynerius metus registruotų nusikalstamų veikų sumažėjo bemaž trečdaliu, pabrėžiu, jog kalbu apie oficialiai registruotas nusikalstamas veikas.
Na, Kauno apygardos prokuratūros proceso veiklos teritorijoje, kaip ir kitose Lietuvos Respublikos teritorijose situacija identiška, daugiausia įvykdoma nusikalstamų veikų susijusių su vagystėmis, apgaule, kelių ir transporto saugumo, taip pat transporto eksploatavimo taisyklių pažeidimais, viešosios tvarkos pažeidimais ir, žinoma, nusikalstamų veikų, kurios įvardijamos kaip fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (smurtas artimoje aplinkoje). Jei sugrįžtume prie skaičių kalbos, tai per 2020 metų dešimt mėnesių apygardos prokuratūros proceso veiklos teritorijoje užregistruotos 13 338 nusikalstamos veikos. Tačiau reikia pastebėti, kad dėl statistikos patikimumo kyla tam tikrų abejonių.
Kaip pareigūnas, tikriausiai, neturėčiau tuo abejoti, bet abejonės dėl esamų skaičių tikrumo vis tik iškyla. Kyla klausimų dėl statistinių duomenų patikimumo. Jei lyginsime atskirus laikotarpius – tarkim, 2016 metais buvo užregistruotas net 21,1 nuošimčio nusikaltimų mažėjimas lyginant su 2015 metais (tarsi netyčia sutampa su pagrindinės ikiteisminio tyrimo institucijos reforma), atitinkamai 2018 metais 10,8 ir 2019 metais 11,1 nuošimčio mažėjimas. Šiais metais, kaip jau minėjau aukščiau, tendencijos labai panašios…
Kodėl išsakiau tokias abejones? Todėl, kad realiame valstybės gyvenime tokių staigių nusikalstamumo, taip pat ir statistinio jo atspindžio šuolių negali būti, kadangi pagrindiniai veiksniai įtakojantys nusikalstamumą tokiu tempu nekinta. Čia derėtų pabrėžti, kad prokuratūra šių procesų funkcine prasme nekontroliuoja, nes tai ikiteisminio tyrimo institucijų pareiga.
Prokuratūra, kaip minėjau, nestebi nusikalstamų veikų registracijos, kalbant paprasčiau, paties proceso ir proceso organizacinės kontrolės, o jei dar konkrečiau – yra nusišalinusi. Manyčiau, jog tai ydinga. Mano galva, prokuratūra turėtų bei privalėtų vykdyti šią funkciją, nors įstatymiškai jai tai ir nedeleguota.
Turime paradoksalią situaciją, kuomet prokuratūros įstaiga atsakinga už baudžiamąjį persekiojimą valstybėje, bet tuo pat metu nestebi ir procesiškai nekontroliuoja, nusikalstamų įvykių registracijos.
Realybėje vis dar pasitaiko atvejų, kad piliečiai, deja, ne visuomet kreipiasi į kompetentingas institucijas dėl įvykdytos vagystės, apgaulės, turto sunaikinimo ar sugadinimo, viešosios tvarkos pažeidimo bei kitų nusikalstamų veikų. O jei ir kreipiasi, tai ar visuomet atliekama tinkama įvykio registracija ir jis tiriamas.
Esminis klausimas į kurį reikia atsakyti konkrečiai – kodėl nesikreipiama? Gal nepasitikima teisėsaugos institucijomis arba netikima, jog bus išaiškinti asmenys padariusieji nusikalstamas veikas. O gal yra ir kitų priežasčių dėl kurių gyventojai linkę nutylėti nusikalstamą veiką…
Žinau, jog yra ir objektyvių priežasčių, viena jų, tai po teisėtvarkos institucijų reformos, sumažinus teritorinių padalinių skaičių, pakeitus jų darbo režimą, pareigūnams padidėjo darbo krūvis tiek, kad fiziškai sudėtinga susidoroti su esamo darbo apimtimis.
Šiandien jau akivaizdu, jog nusikalstamumo statistinius duomenis įtakoja institucijų, pirmiausia policijos, reforma. Be abejonės, turėjo įtakos ir nusikalstamų veikų dekriminalizacija. Konkrečiau tariant, tai liečia nusikalstamas veikas nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, tai yra vagystes.
Mes gal per daug skubotai žengiame dalies Vakarų Europos valstybių teisėtvarkos pramintu keliu net neapgalvodami ar tai tinka Lietuvai. Ten vyrauja nuostata – turtas privalo būti apdraustas ir jei įvykdoma jo vagystė, tai ne ikiteisminio tyrimo institucijų, bet nukentėjusiojo ir jo draudimo bendrovės reikalas…
Manau, kad Lietuvoje, turint omenyje esamą ekonominę-socialinę situaciją, tokia tvarka nepriimtina, kadangi daugeliu atveju mūsų piliečių prastoka turtinė padėtis lemia tai, kad jie nedraudžia savo turto. O kai nėra tinkamos reakcijos į tokių nusikaltimų išaiškinimą (dabar dažnai taip ir yra), neišvengiamai atsiranda nebaudžiamumo pojūtis nusikaltėliams. Jų mąstymas banaliai paprastas: kodėl nenugvelbus, jei vis tiek niekas neieškos…
Nusikalstamų procesų kontrolės prasme tai visiškai nepriimtina. Manyčiau būtina vadovautis taisykle, jog ir menkiausia nusikalstama veika turi būti tiriama bei ištiriama. Priminsiu, kad nebaudžiamumas tiesioginė prielaida dar sunkesnių nusikaltimų padarymui. Tad nesudarykime tam prielaidų…
Beje, grįžtant prie anksčiau aptarto klausimo, dėl nusikalstamų įvykių registracijos ir pradėtų ikiteisminių tyrimų skaičiaus, noriu dar pasakyti, kad manęs neįtikina duomenys gaunami iš apskričių, išskyrus Kauno apskritį, rodantys neva atskiromis paromis registruojama tik 2-4 nusikalstami įvykiai. Žinote, kaip prokuratūros pareigūnas, lyg ir neturėčiau abejoti jų tikrumu, bet reali situacija, deja, kitokia ir jos nesiruošiu slėpti…
-O kokios tendencijos pastebimos lietuviškų „gangsterių“ veikloje, jei lyginsime juos su pirmųjų nepriklausomos Lietuvos dešimtmečių nusikaltėliais?
-Manau, jog tai nesulyginami laikotarpiai, taip pat ir skirtingi, pasak jūsų, „gangsterių“ nusikalstamos veiklos metodai bei būdai. Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos valstybės metais nusikalstamus procesus smarkiai įtakojo besikeičianti valstybės socialinė-ekonominė situacija. Didelę įtaką tam turėjo valstybinio turto privatizavimas, ūkinės veiklos modelio pokyčiai ir kiti dalykai vykę valstybės ir visuomenės gyvenime. Atsirado anksčiau negirdėtos mūsuose nusikalstamos veikos, tokios kaip organizuotų nusikalstamų grupių narių vykdomas neteisėtas objektų privatizavimas (užgrobimas), neteisėta ūkinė veikla, svetimo turto prievartavimas (reketas), kontrabanda, neteisėtas asmenų per valstybės sieną gabenimas, prekyba žmonėmis ir pan.
Tuo laikotarpiu ypač padidėjo smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų – tyčinių nužudymų, sunkių sveikatos sutrikdymų, plėšimų, išžaginimų, jau nekalbant apie vagystes, jos tapo masiniu reiškiniu. Nusikaltimus vykdančių asmenų „veikimo“ formos dažniausiai buvo brutalios, pasireiškusios psichologiniu spaudimu ir tiesioginiu fizinio smurto prieš asmenį naudojimu.
Šiandien minėtų nusikalstamų veikų kontrolės procese pasiekta nemenka pažanga. Jei pirmaisiais Nepriklausomybės metais nusikalstami procesai buvo, pripažinkim, sunkiai kontroliuojami, tai paskutinio praėjusio šimtmečio dešimtmečio pabaigoje situacija pasikeitė radikaliai.
Atskiros nusikalstamos grupuotės ir jų įvykdyti nusikaltimai išaiškinti, o jų narių atžvilgiu priimti apkaltinamieji nuosprendžiai, tad jie izoliuoti nuo visuomenės ir atlieka ilgalaikes laisvės atėmimo bausmes. Nors nebūkime naivūs ir nemanykime, kad organizuotas nusikalstamumas jau sunaikintas. Tikrai ne. Pasikeitė laikai, pasikeitė ir nusikaltimų pobūdis, pasikeitė ir šios „veiklos“ metodika, ji patapo „subtilesnė“, rafinuotesnė, labiau apgalvota. Nusikaltėliai gerai išmano informacines technologijas, moka jomis operuoti ir dažnai žino jų galimybes.
Vadinasi turi nuolat tobulėti ir vystytis kovos su šiais negatyviais reiškiniais visuomenės gyvenime metodai bei būdai, kilti pareigūnų kvalifikacija, kuri bent žingsniu turėtų lenkti nusikaltėlių galimybes.
Kaip anksčiau, taip ir dabar didžiausią susirūpinimą kelia organizuoto nusikalstamumo vykdomos veikos – narkotinių medžiagų kontrabanda, disponavimas ir prekyba jomis bei kitomis psichotropinėmis medžiagomis, neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis, nusikalstamu būdu įgyto turto legalizavimas ir nusikaltimai siejami su informacinėmis technologijomis. Be abejo, negalima pamiršti ir „paprastesnių“ nusikaltimų, kurie vykdomi ne tokiame aukštame organizuotumo lygmenyje, tai pirmiausia nusikaltimai nukreipti į asmeninę nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus.
-Pakalbėkime apie politikų ir prokuratūros santykius, ar tikrai prokurorai nepatiria spaudimo iš politikų pusės?
-Nemanau, kad yra tas spaudimas iš politikų pusės. Spaudimas baudžiamajame procese visada yra, tik jis kitokio pobūdžio, jis daugiau procesinio pobūdžio – įtariamojo (kaltinamojo), jo gynėjo, netgi nukentėjusiojo, ar kito proceso dalyvio, bet tai rungtyniškame procese yra suprantama ir pateisinama. O dėl politinio spaudimo, tai manyčiau, jog su visuomenės ir valstybės vystymusi tokie reiškiniai savaime sunyksta. Galbūt gyvenime dar pasitaiko atskiri bandymai paveikti prokurorus, tačiau tai tikrai netraktuotina kaip spaudimas. Šiuo metu netgi negaliu įsivaizduoti, kad politikai drįstų kištis į individualius ikiteisminius tyrimus, kaip tai stebėjome, tarkim, „Garliavos įvykių“ metu.
– Žmonės Lietuvoje vis dar nesijaučia esantys saugūs, nors sukurta begalės įstatymų, atrodytų, galinčių išspręsti šią problemą. Jie nepatenkinti dideliu korupcijos lygiu, tiek valdžios institucijose, tiek ir kitur, taip pat visokio plauko apgavikų veiklos mastais, kurie, beje, pakankamai gerai žino įstatymus ir geba juos „raštingai“ apeiti, kad išvengtų atsakomybės. Piliečių nepasitenkinimas, be abejo, atsispindi rinkimų į parlamentą rezultatuose, tad ką galėtumėt pasakyti šia tema?
-Nemanau, kad Lietuvoje žmonės jaučiasi absoliučiai nesaugūs. Taip tikrai nėra. Dėl įstatymų ir kitų teisės aktų priimtų siekiant užtikrinti Lietuvos žmonių saugumą, galiu pasakyti, kad jų pakanka. Žinoma gyvenimas nestovi vietoje ir esant būtinumui įstatyminis reguliavimas turi kisti. Dažniausiai ne įstatymų kiekyje yra prasmė. Svarbiausia yra įstatymų įgyvendinimas. Tačiau ne vien įstatymai užtikrina žmonių saugumą, dažniausiai nepasitikėjimas valstybės institucijomis, o tuo pačiu ir valstybe žmonėms kyla dėl atsainaus ir atmestino, taip pat nekvalifikuoto valstybės tarnyboje dirbančių žmonių pareigų vykdymo. Šiame valstybės valdymo bare, per 30 metų, nuveikta, deja, nedaug.
Kokios pagrindinės problemos? Reikia pažymėti, kad didžioji dalis valstybės aparato struktūriniuose vienetuose dirbančių žmonių nekelia abejonių dėl kompetencijos ir sąžiningai atliekamo darbo, tačiau vis dėlto atsiranda darbuotojų ir pareigūnų, kurių paslaugų, jei taip būtų galima išsireikšti, vis tik reikėtų atsisakyti.
Na, paanalizuokime situaciją prokuratūroje. Per metus į tarnybą priimami 5-10 prokurorų (iš viso sistemoje dirba 650 prokurorų). Ar tai yra normali situacija, žinant, jog teisės mokslus kasmet baigia šimtai absolventų… Galiu užtikrintai pasakyti, kad tokia situacija tikrai nekuria šiandieninės konkurencingos institucinės aplinkos.
Advokatūros („priešinga barikadų pusė“) kiekvienais metais „prisivilioja“ imliausius ir gabiausius universitetinių aukštųjų mokyklų teisės absolventus. „Valdiškame“ sektoriuje dirba nemažai žmonių, kurie jau tapo „vertybe“ savaime, jiems jau tenka priminti, o kartais net įtikinėti, kad jie turi dirbti šios valstybės žmonėms, pačiai valstybei…
Iš čia ir kyla dauguma problemų – valstybėje, išbujoja korupcija, biurokratizmas, kiti negatyvūs reiškiniai. Manyčiau protingiau būtų tokių „personų“ paslaugų atsisakyti. Beje, labai abejoju jų „perspektyvomis“ ir privačiame sektoriuje. Tačiau institucinės ir valstybinės valios nebuvimas, pražudo norą tokią situaciją pakeisti iš esmės.
Pas mus dažniausiai reformuojamos, optimizuojamos įstaigos ir jų valdymas, tačiau kyla įtarimas, jog taip daroma kai institucijų vadovai nori pateisinti savo alia svarbą – kitaip neįvardinsi. Reformos dažnai vykdomos dėl reformų, jokių apčiuopiamų rezultatų nekuria ir negali kurti. Praktika rodo, jog pastaruoju laikotarpiu tapo „madinga“ institucijas centralizuoti, viešojo sektoriaus įstaigos nutolinamos nuo žmogaus, kuriam jos ir turėtų tarnauti. Pirmiausia, kaip jau sakiau, reikia „reformuoti“ žmogų, jo požiūrį į atliekamą darbą. Tik tuomet išspręsime daugelį praktinio pobūdžio probleminių klausimų – ir institucijų modelio, ir funkcijų vykdymo, ir pakeisim žmonių požiūrį į valstybines įstaigas, pagaliau į pačią valstybę.
Dėl korupcijos teisėsaugos institucijose ir teismuose noriu pasakyti štai ką. Be jokios abejonės, tai yra blogis žlugdantis pasitikėjimą šiomis institucijomis ir pačia valstybe, ir su juo reikia kovoti visomis prieinamomis priemonėmis.
Norėčiau pasakyti štai ką: Kuomet išaiškinami konkretūs korupcijos atvejai, tai, beje, atlieka tų pačių institucijų pareigūnai. Kuomet identifikuojami tą veiką įvykdžiusieji pareigūnai, tai juos reikėtų asmeniškai įvardinti, o ne mesti šešėlį visai institucijai ir visiems joje dirbantiems pareigūnams, deja, dabar dažniausiai taip padaroma. Tokia būna ir žiniasklaidos, ir politikų, ir aukščiausio lygmens valstybės institucijų vadovų pozicija. Tai neteisinga ir apgailėtina. Štai čia, manyčiau, yra didelė blogybė. Tai nekorektiška ir neatsakinga, tai kitaip nepavadinsi kaip nepasitikėjimo valstybės įstaigomis ir pačia valstybe propagavimu.
-Jūsų, kaip prokuroro, kriminogeninės padėties Lietuvoje prognozė artimiausiai ateičiai?
Kriminogeninę būklę, jei kalbėtume kriminologijos mokslo kalba, įtakoja daugelis faktorių, tai, kaip jau sakiau, ekonominiai, socialiniai, teisiniai, politiniai, demografiniai, religiniai, moraliniai, kultūriniai ir kiti veiksniai. Manau, kad kažkokių didelių pokyčių tikrai nebus, nes tam, paprasčiausiai, nėra objektyvių prielaidų.
Kaip pastebėjote mes apie baudžiamąjį procesą dažnai kalbame skaičių kategorijomis. Tai yra ne visiškai teisinga. Manau, kad dominuojantis momentas turėtų būti pareigūnų kvalifikacijos ir paties proceso kokybiniai duomenys. Ar visuomet pas mus procesas nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ir įsiteisėjimo bei vykdymo yra nepriekaištingai tikslus, ar laiku ir preciziškai tiksliai atliekami baudžiamojo proceso veiksmai ir priimami sprendimai. Akcentuotai kalbu apie ikiteisminio tyrimo stadiją, nes ji dažniausiai įtakoja ir kitų stadijų, kaip antai bylų nagrinėjimas teisme, rezultatyvumą. Jeigu atsakyti diplomatiškai, tai atsakymas būtų – ne visuomet. Vėlgi klausimas, ar visuomet užtikrinamos nuo nusikalstamų veiksmų nukentėjusių, įtariamųjų (kaltinamųjų), kitų proceso dalyvių teisės?
Pagal gaunamus skundus procese ir jų analizę galimi ir griežtesni vertinimai. Žinot, kada giriamės institucijų reitingais, tai siūlyčiau į reitingavimo turinį įtraukti ir šiuos klausimus. Pastaruosius dešimt metų mes nekalbame apie proceso kokybę. Tai yra labai blogai, nes jei nėra procese tikslaus taisyklių realizavimo, visada nukenčia proceso dalyvių teisės ir teisėti interesai. O tokių situacijų yra ir ne viena. Bet kada pagrindiniai siektini tikslai baudžiamajame procese tampa, kaip pavyzdžiui, „laiku“ atvykimas į įvykio vietą (niekas neneigia, jog tai labai svarbu), o proceso veiksmų kokybė paliekama ne pirmoje pozicijoje, tad ir gauname atitinkamą rezultatą. Tad gal vis tik reikėtų sugrįžti prie pamatinių baudžiamojo proceso vertybių…
–Prokurore, žinau, jog jūs be savo tiesioginių pareigų dar dirbate pedagoginį darbą…
–Taip dirbu, Mykolo Riomerio universiteto Viešojo saugumo akademijoje bei Marijampolės kolegijoje dėstau studentams discipliną, kuri vadinasi „Baudžiamojo proceso teisė“.
-Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Vytautas Karsokas
Simonos Snitkaitės–Kareivienės nuotraukos
