Anot kraštotyrininko B. Kviklio „Balbieriškio miestelis įsikūręs kairiajame Nemuno krante. Vietovė stūkso 35 kilometrus į vakarus nuo Marijampolės ir 13 kilometrų į pietus nuo Prienų.
Prieš Sūduvos kolonizaciją dabartinio miestelio vietoje ošė didelė giria.“ Po Žalgirio mūšio pergalės į Sūduvą pradėjo keltis žmonės. Čia kirto miškus, rovė kelmus ir kūrė sodybas.
Pasak senųjų 1939 m. šaltinių pasakojama, kad „Balbieriškio vardas kilęs nuo Balbieriaus rėvos Nemune. Toje rėvoje yra labai daug aštrių akmenų. Jie tapdavo Nemune plaukiančių laivų baisiausiu košmaru.
Todėl laivininkai ir sielininkai tą vietą praminė Balbieriumi, o nuo jos ir besikuriantis miestelis gavo savo vardą.
Keturiolikto šimtmečio pabaigoje čia būk tai buvo didelis karališkas dvaras. Dvarui priklausė ir miestelis. Karalius Zigmantas Balbieriškį manoma padovanojo rusų kunigaikščiui. Tačiau kunigaikščio įpėdiniai visus gautus turtus pralošė kortomis.
Viską praskolinę jie dar norėjo atsigriebti. Todėl į Balbieriškį pradėjo kviesti vokiečių šeimas. Vokiečiams viskas buvo gana pigiai pardavinėjama. Vėliau galutinai nusigyvenę rusai išvyko į Ukrainą.
1644 metais Balbieriškio katalikai per teismą atsiėmė iš vokiečių savo bažnytėlę. Balbieriškio dvaras ir miestelis perėjo į Korvino Gonsievskio rankas. Pastarasis norėjo apriboti miestelio teises. Valdovo tijūnai nuolat ieškojo miesto privilegijų dokumento. Už jį netgi siūlė 5000 aukso dukatų. Pagrindinis dokumentas išliko iki pirmojo pasaulinio karo paslėptas, o vėliau sudegė liepsnose.
Dar vėliau visas Balbieriškis atiteko Tiškevičiams. 1782 metais Balbieriškyje šeimininkauti pradėjo grafas S. Tiškevičius. Čia pasikeitė kelios jų kartos. 1831 m. kaip lenkų kariuomenės generolas Tadas Tiškevičius dalyvavo sukilime prieš caro valdžią. Po numalšinto sukilimo rusai dvarą nusavino.
Dar vėliau gražuolės generolo dukros nuvažiavo į Peterburgą. Teigiama, kad labai žemai nusilenkė carui ir sužavėjo jį savo grožiu. Caras sukilėlio dukrų pasigailėjo. 1846 metais Balbieriškis buvo grąžintas Tiškevičiaus dukroms.
Tuo metu miestelyje gyveno per du tūkstančius gyventojų. Per Nemuną ėjo itin svarbus susisiekimas.
Per 1863 metų sukilimą Balbieriškio girioje sukilėliai įsirengė stovyklą. Čia buvo štabas ir ginklų sandėliai. Iš čia buvo nuolat puldinėjami rusai. Rusai į girių tankumynus brautis nedrįso.
Pasakojama, kad prie girios buvo suvaryti vietos gyventojai. Jiems buvo įsakyta kirsti medžius ir krūmus plačiomis linijomis. Kirtimus saugojo rusų sargybos. Sukilėliai iššokdavo iš krūmų ir žudydavo žandarus.
Vienu metu dviejų šimtų sukilėlių vyrų būrys buvo įsiveržęs į miestelį. Sudraskė Rusijos herbą ir paskelbė Laikinosios valdžios atsišaukimą. Gyventojai buvo raginami nemokėti rusų valdžiai mokesčių.“
Anot B. Kviklio, „pirmojo pasaulinio karo metu prie Balbieriškio vyko smarkios rusų ir vokiečių kautynės. Skersai Žiūronių kaimą buvo iškasti apkasai. Pusė kaimo buvo sudeginta. Apylinkėse gausu rusų ir vokiečių karių kapų.
Nepriklausomoje Lietuvoje vietiniai buvo gana aktyvūs. Jau 1918 metų pradžioje įsikūrė vietos policijos būrys. Buvo sušauktas susirinkimas, kuriame dalyvavo beveik penki šimtai asmenų. Nemažai vyrų stojo į Lietuvos kariuomenę savanoriais, keli iš jų žuvo.
Vėliau nuskurdęs Alytus atsigavo ir tapo gana greit augančiu miestu. Tolimoje kaimynystėje krito Kalvarija – išaugo Marijampolė. Naujų sąlygų auka tapo ir Balbieriškis. Čia anksčiau vykdavę gausūs jomarkai išsikraustė į Alytų ir Prienus.
Tarpukariu Balbieriškis buvo Marijampolės apskrities valsčiaus centras. 1923 m. miestelyje ir dvaro žemėse buvo per du šimtus sodybų ir 1600 gyventojų. 1932 m. iškilo naujas, mūrinis valsčiaus savivaldybės pastatas. Egzistavo keturių klasių pradžios mokykla, policijos nuovada, paštas ir vaistinė. Dirbo motorinis malūnas, spirito varykla, stalių ir odų išdirbimo dirbtuvės. Pramogas vietiniams teikė dvi alinės, vienas restoranas, daugybė krautuvių.
Okupacijos metu rusai nužudė ir ištrėmė daug ūkininkų šeimų. Vokiečiai sunaikino Balbieriškio žydus.
Pokaryje 1946 m. miško broliai trumpam buvo užėmę Balbieriškį. Išlaisvino suimtus ir tremiamus į Sibirą. Keršydami rusai laikydavo miestelio centre išniekintus partizanų lavonus.
Tomas Sušinskas
