Anot knygos „Virbalis mano prisiminimuose“ autoriaus Juozo Zabielavičiaus „Suvalkijoje, kuri buvo pradėta intensyviai apgyvendinti po Žalgirio mūšio, greta valstiečių gyvenviečių pradėjo kurtis dvarai. Per Nemuną persikėlę žemaičių bajorai, užimdami derlingiausius žemės plotus, čia pradėjo statyti dvarus.
Tirščiausias dvarų tinklas buvo įsikūręs Vilkaviškio apskrityje, kurioje prieš pirmąjį pasaulinį karą buvo netoli 80 dvarų ir dvarelių. Nuo Virbalio šiaurinėje pusėje iki Šešupės beveik visos pievos, miškai ir arimai priklausė dvarams.
Dvarininkas Gavronskis Vilkaviškio apskrityje valdė pačius didžiausius aštuonis dvarus – Šūklių, Vailiškų, Alvito, Paežerių, Ausiniškių, Kisiniškių, Simanėliškių. Visų jų centras su rūmais ir kitais ištaigingais pastatais bei parku buvo Šūkliuose prie Šeimenos upės. Antrasis Gavronskių centriukas buvo prie pat Paežerių ežero, penki kilometrai nuo Vilkaviškio. Čia buvo namai, kuriuose buvo įrengti patys prašmatniausi butai kumečiams. To dviaukščio raudono namo visuose kampuose buvo aukštoki bokšteliai, dėl kurių plentu pro šalį važiuojantys suvalkiečiai jį buvo praminę „Ragine“. Žemių plotu didžiausias Gavronskių dvaras buvo Simanėliškiuose. Jam priklausė apie pusantro tūkstančio margų, o mažiausias prie pat Vilkaviškio – Kisiniškiuose.
Be dvarų Vilkaviškio apskrityje Gavronskių giminei priklausė nemažai dvarų Suvalkijos pietryčiuose ir Lenkijoje. Anot vieno dvaro ūkvedžio Juozo Radušio (iš Gižų) Gavronskiai valdė arti 40 dvarų kartu su laukais, miškais ir ežerais.
Šūklių dvarui priklausė Žaliosios ir Puodiškių girios. Paežerių dvarui priklausė 350 ha Osijos giraitė ir 2000 ha ploto Paežerių ežeras. Alvito dvarui – apie 70 ha ežeriukas.
Daugiau tokių dvarponių, kurie Vilkaviškio apskrityje būtų turėję daugiau negu po vieną dvarą nebuvo. Kaip taisyklė beveik visi dvarai buvo grupėmis vienas prie kito prisiglaudę. Vietomis tarp jų įsisprausdavo smulkesnių ūkininkų kaimeliai. Jų gyventojai už pagalbą nuimant dvarų derlių naudojosi jų ganyklomis ir pievomis.
Nemažai vertingos istorinės medžiagos, atgabentos į Virbalį iš Vilkaviškio katedros, buvo paslėpta Virbalio bažnyčios požemiuose. Visa tai 1944 m. spalio 17 d. buvo sunaikinta. Besitraukdami vokiečiai susprogdino tris šimtmečius išstovėjusią Virbalio bažnyčią.
Visa Suvalkų gubernija iki pirmojo pasaulinio buvo valdoma remiantis Napoleono kodekso įstatymais. Senuose geografijos vadovėliuose ši vieta buvo įvardinama, kaip turtingiausias Rusijos kraštas.
Daugumoje Suvalkijos dvarų buvo gana aukšta žemės ūkio kultūra. Išpopuliarėjo tuo metu dar retos ir brangios mineralinės trąšos. Buvo pradėta naudoti Čilės salietra. Geresnę bulvių, rugių sėklą įsigydavo Lenkijoje ir artimiausioje Vokietijoje. Kadangi dvarų savininkai praktiškai buvo visi lenkai, tai su Rytprūsių dvarininkais vokiečiais jie nebendravo. Visi ekonominiai reikalai buvo tvarkomi per žydus. Apskritai daugelis dvarų savininkų buvo aršūs lenkomanai. Ir savo pažiūromis visi panašūs: tiek Vilkaviškio, Marijampolės, Alytaus, ir Kalvarijos apskrityse.
Grūdus iš dvarų supirkinėdavo žydų pirkliai. Visi jie turėjo itin plačius ryšius su javų pirkliais žydais iš Karaliaučiaus ar Rygos. Gal tik koks trečdalis Suvalkijos dvarų nesėdėjo žydų pirklių ar bankų kišenėse.
Apsukresni ir daugiau pinigo turėję dvarininkai buvo įsirengę malūnus ir spirito varyklas. Turtingiausi Gavronskiai turėjo dvi spirito varyklas Alvite ir Paežeriuose. Taip pat du didelius malūnus Paražniuose ir Kisiniškiuose. Jų turbinas suko Šeimenos upės vandenys.
Didžiausia Suvalkijoje spirito varykla buvo Šabanevičiams priklausančiame Antanavo dvare. Truputį mažesnė, tokio dydžio kaip Alvite ar Paežeriuose, buvo Patilčiuose. O pačios mažiausios varyklos stovėjo Bartninkuose ir Karalkrėslyje.
Spiritą gamindavo iš savo dvaruose išaugintų bulvių, retkarčiais iš rugių. Moderni tuo metu supilstymo įmonė buvo Vilkaviškyje. Gatavas šnapsas buvo supilstomas į įvairaus dydžio bonkas ir išvežiojamas po įvairių gyvenviečių valstybinio monopolio parduotuves. Parduotuvės šnapsu aprūpindavo visas karčiamas.
Tą vodką labai vertino vokiečiai. Atvykę iš Eitkūnų į Virbalį verslo reikalais, atgal išsiveždavo po tuziną dvasatkių. Vokiečiai girdavosi, kad nuo rusiško snapso nors nevemia. Tai buvo labai svarbu taupiems vokiečiams, kurių geresniuose restoranuose šalia tualeto buvo įrengtos patogios vėmyklos.
Labiausiai savas iš visų dvarininkų buvo nedidelio Vartelių dvaro savininkas žydas Amitinas. Stipriai sulietuvėjęs žydelis jau nesilaikė šabo, neatsisakydavo kiaulienos. Dirbdavo pats visus darbus, su visais dalinosi viską, ką turėjo.
Apskritai Suvalkijos dvarininkų daug kas nemėgo už jų šlėktišką pasipūtimą ir didelį pasileidimą. Už menkinimą, visko, kas lietuviška. Klebonams ir kunigams lenkas, kad ir ne koks dvarininkas, ant bankroto stovintis ar prasilošęs kortomis, tačiau vis tiek pani Cibulski.
Kumečiai ir kumetynai
Dvaruose ar šimtamargių ūkininkų ūkiuose kumečiai buvo pastovūs darbininkai. Daug labiau vertinami už bernus ar pusbernius. Kumečiai buvo samdomi nuo Jurginių iki Jurginių.
Kur dvarponiai ir jų ūkvedžiai buvo žmogiški, ten ir kumečiai ilgiau, o kartais ir visam gyvenimui užsilaikydavo. Geri kumetynai ir gana kultūringas kumečių traktavimas buvo Gavronskių dvaruose. Tačiau juose ilgiau išsilaikydavo tik tie, kurių žmonos ar dukros buvo nelabai gražios. Nuo gašlaus Gavronskio ir jo ūkvedžių, ypač pagarsėjusio mergišiaus Juozo Radušo, nepasprukdavo nei viena gražesnė mergina ar moteris.
Protingesni kumečiai mieliau rinkosi tarnauti dvare, nei šimtamargio ūkininko valdose. Dvarų pievose kumečiui buvo kur kas lengviau karvę ir veršį prasiganyti. O kvailesnį poną apsukus, vieną kitą maišą grūdų nukniaukti. Pasiturinčiuose dvaruose didesnis kumečių būrys sudarė savotišką sutariančią broliją, kurioje visi vieni kitus labai palaikė.“
Tomas Sušinskas
