Einant nauju paupio taku Vilkaviškyje, pačioje jo pradžioje (nuo Nepriklausomybės gatvės) žmones pasitinka eilė išlakių liepų. Jos auga gražiu lanku aplink Vilkaviškio ligoninės teritoriją. Daugelis jau išvirtusios, vėjų nugaląstos, išlaužytos, o kitos dar visai žvalios. Ar kada nors pagalvojote iš kur jos atsirado? Kodėl taip susodintos? Juk ne pačios savaime išaugo…
Veterinaro sodas
Tai – Jašinsko liepos. Veterinarijos gydytojo Kosto Jašinsko, kuris Vilkaviškyje dirbo ir gyveno prieš Antrąjį pasaulinį karą. Buvo puikus žmogus, Vilkaviškiui atidavęs visą savo produktyvų gyvenimą, prirašęs knygų apie gyvulėlių gydymą – ypač apie arklių priežiūrą.
Jo dėka mieste 1932 m. pastatyta tuo metu labai moderni skerdykla. Jos pastatas išlikęs iki šių dienų. Čia įsikūręs autoservisas, parduodami skanūs Gudkaimyje išauginti obuoliai. Pastatas dar išlaikęs buvusių fasado detalių.
Ten, kur dabar ligoninė, buvo Kosto Jašinsko namai. Visas plotas palei upę, iki Maironio, Nepriklausomybės gatvių buvo apsodintas vaismedžiais. Jame pastatytame gražiame name gyvulėlių daktaras ir gyveno. Puoselėjo savo svajonių sodą. Liepos žymėjo sklypo ribas. Ir auga čia jau beveik 100 metų.
Padovanojo ligoninei
Gražų gyvenimą sugriovė karas. Kaip kad dabar karas laužo žmonių likimus Ukrainoje. Į ramius vilkaviškiečių gyvenimus įsibrovė atėjūnai. Namus teko dalintis su kitais žmonėmis. Sodas tapo visų. Kas norėjo, raškė obuolius, vaikštinėjo. Žmogus džiaugėsi, kad už tokius turtus jo neišvežė į Sibirą ir toliau rūpinosi gyvūnais – okupantų kariuomenės arkliais. Daugiau žinių apie gerąjį daktarą (juk žmogus, puoselėjęs tokį sodą ir mylėjęs gyvulėlius negalėjo būti blogas) neturiu. Žinau, kad jis mirė 1958 m., netrumpai pagyvenęs okupuotoje Lietuvoje. Jo sūnus, Petras Jašinskas Vilkaviškiui nepuoselėjo romantiškų jausmų. Jis tapo žmonių daktaru ir mūsų mieste dirbo tik metus. Išsikėlęs į Kauną, tapo klinikų vadovu, jas praktiškai pastatė ant kojų. O savo tėvo sklypą jis padovanojo Vilkaviškio ligoninei statyti.
Už tokį gerą darbą Petro Jašinsko vardu pavadinta gatvė, kur dabar yra Vilkaviškio PSPC. Kažkada lenta su P. Jašinsko pavarde ir nuopelnais kabojo ir ant Kauno klinikų sienos. Tačiau, radus pažymą apie bendradarbiavimą KGB archyvuose, lentos nebeliko. Visi nuopelnai ir daktaro talentas nubraukti vienu ypu.
Nebeliko ir sodo. Buvusį gražų Jašinskų šeimos gyvenimą žymi tik išlikusios liepos ir obuolių sandėlis prie Nepriklausomybės gatvės, virtęs baikerių prieglobsčiu.
Statybų istorija
Apie tai, kaip sovietmečiu ligoninės statybai gauti pinigai, labai įdomiai savo knygoje „Juodoji Žolinė. Sugriauto Vilkaviškio istorija. 1944 m.“ rašo Atrojo pasaulinio karo Vilkaviškyje tyrinėtojas Arvydas Žardinskas. Šią istoriją jam papasakojo buvęs Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos direktorius Juozas Čekanavičius.
„Buvo 1976 ar 1977 metai. Į tuometinį partijos komitetą paskambino iš Vilniaus ir pasakė, kad TSRS plano komiteto (jaunesniems skaitytojams – sovietiniais laikais plano komitetas buvo tokia organizacija, kuri skirstydavo lėšas įvairiems projektams) aukštas valdininkas ieško karo metu žuvusio savo tėvo. Pranešime apie žūtį buvo parašyta, kad jo tėvas palaidotas Volkovyske.
Paieškos Baltarusijoje esančiame tuo pavadinimu mieste buvo bevaisės, bet kažkam toptelėjo mintis, kad ir Lietuvoje yra miestas panašiu pavadinimu. Vilkaviškio rajono partijos komiteto kažkuris iš sekretorių kreipėsi į vietinį karinį komisariatą, prašydamas patikrinti informaciją. Karininkai atsivertė storą knygą, kur buvo surašyti visi rajone žuvusieji kariai ir rado – Ivanas Ivanovičius Ivanovas, sunkiai sužeistas, mirė nuo žaizdų ligoninėje, palaidotas Vilkaviškio karių kapinėse.
Ivanovas iš plano komiteto labai nudžiugo gavęs tokią žinią ir pranešė: “Rytoj atvažiuoju“. Tais laikais (o šiais – taip pat) buvo labai didelis „bardakas“ su įrašais karių kapinėse – dokumentai rodo, kad karys palaidotas, o įrašo plokštėse nėra, arba atvirkščiai – įrašas yra, bet paaiškėja, kad karys palaidotas visai kitur. Ir šiuo atveju buvo taip pat – nors dokumentai rodė, kad tas Ivanovas palaidotas Vilkaviškio karių kapinėse, tačiau atitinkamo įrašo kapinių plokštėse nebuvo. Tuometinio buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato meistrai per naktį iškalė lentelę su pavarde ir pritvirtino prie vieno iš antkapių.
Labai laimingas, kad rado savo tėvo kapą ir kad tėvo atminimas yra taip pagerbtas, Ivanovas iš plano komiteto pasakė: „Prašykit ko tik norit“. Tuometiniai rajono vadovai susižvalgė ir pasakė – rajonui naujos ligoninės verkiant reikia. „Bus jums pinigai ligoninei“,– pažadėjo Ivanovas, – „ tik turit per kelis mėnesius „suorganizuoti“ jai projektą“. Nors per tokį trumpą laiką padaryti projektą tais laikais buvo labai sunku, tačiau, per didelius vargus, ši problema buvo išspręsta. Ir pinigai buvo gauti. Tiesa, tam dar reikėjo vieno vizito į Maskvą su portfeliais, kuriuose buvo dūmu kvepiantys ir kliuksintys „papildomi dokumentai“.
Naujoji ligoninė buvo atidaryta 1983 metais, o oficiali versija skelbė – lėšos ligoninės statybai buvo skirtos iš sąjunginės lenininės talkos fondo.
Pirmasis liftas
Dar vienas įdomus faktas, kad tais laikais, 1983 metais, ligoninės pastatas buvo vienintelis Vilkaviškyje, kuriame veikė liftas. Apie tai A. Žardinskui papasakojo tuometiniame Vilkaviškio rajono vykdomojo komiteto Valstybinės statybos ir architektūros skyriuje inspektoriumi dirbęs Seimo narys Algirdas Butkevičius. Apie Ivanovą iš Plano komiteto jis nežinojo, tačiau gerai prisiminė, kad kai projektas jau parengtas ir pinigai buvo skirti, pastebėta, kad nepasirūpinta „limitais“ liftams. Šis epizodas į knygą nepapuolė, liko rankraščiuose.
„Dabartinei kartai žodis „limitai“ nieko nesako, tačiau jis buvo labai svarbus planinės ekonomikos laikais – norint kažką įrengti ar pastatyti reikėjo visų pirma „gauti limitą“. Iš pradžių buvo kreiptasi į respublikinį Plano komitetą, tačiau ten tik skėstelėjo rankomis – pinigus ligoninės statyboms skyrė sąjunginis Plano komitetas, todėl ir „limitus“ įrengimams, taigi ir liftams, turi skirti Maskva. Per rajono viršūnių susirinkimą pas tuometinį rajono Vykdomojo komiteto pirmininką Edmundą Žemaitaitį buvo nutarta tiems limitams „pramušti“ komandiruoti į Maskvą tuometinį ligoninės vyr. gydytoją ir rajono vykdomojo komiteto kapitalinės statybos skyriaus vedėją.
Pasiuntiniai iš Vilkaviškio, rankose laikydami išsipūtusius „sakvojažus“ su dūmais kvepiančiais ir kliuksinčiais „dokumentais“, prie Statybinių medžiagų ir konstrukcijų gamybos ir balansų skyriaus durų atėjo apie 11.00 val. Ten jau laukė kitas klientas su plonu segtuvu. Pro duris išėjo svarbiai atrodantis valdininkas. Įtariai nužvelgęs ploną segtuvą, paklausė: “Iš kur jūs?“
„Iš Moldavijos“, – atsakė jis.
„Gerai“, – atsakė valdininkas, – „Ateisit po pietų. “
Tada jis atsisuko į mūsiškius: „O iš kur jūs?“
„Iš Lietuvos.“
„ Užeikit.“…
Užėjus į kabinetą „dokumentai“ be didelių ceremonijų buvo iškrauti į spintą ir buvo pasakyta ateiti 15.00 val. „Limitai“ liftams buvo gauti tą pačią dieną. “
