Tik prasidėjus II sovietinei okupacijai jau rudenį partizanų būriai veikė Šventežerio, Sangrūdos, Kalvarijos, Rudaminos valsčiuose.
Sienos su Lenkija atkarpoje Kalvarija-Sangrūda pasipriešinimo dalyvius sudarė vengiantys mobilizacijos arba iš sovietinės kariuomenės savavališkai pasitraukę vyrai, t. p. buvę nepriklausomos Lietuvos ar karo metu dirbę pareigūnai . Partizanų būriai dažnai dislokavosi apylinkių miškuose, kur turėjo iškastus bunkerius. Svarbu pažymėti, jog Suvalkijos kraštovaizdis nėra labai palankus partizaniniam karui dėl menko miškingumo ir atvirų vietovių, dirbamų laukų gausos, todėl partizanai ieškojo prieglobsčio ūkiuose ir partizanų rėmėjų pagalbos. 1
945 m. vasario pabaigoje prie Miklausės kaimo sovietinėms pajėgoms sutriuškinus L. Kliukinsko, slapyvardžiu „Levas“, būrį žuvo ir pats vadas. Po mėnesio „Levo būrio“ likučiams pradėjo vadovauti krašto visuomenės lyderis Adolfas Valenta slapyvardžiu „Ožys“ . Tuo metu gautas partizanų vadovybės įsakymas išsiskirstyti į mažesnes grupes. Trisdešimt „Ožio grupės“ vyrų sugrįžo į Sangrūdos apylinkes.
Partizanams persiskirsčius suformuojami du būriai, vienam iš jų vadovavo „Ožys“ . „Ožio būrys“, kuris vėliau pramintas „Ožio banda“, išsiskyrė savo veikla- rūpinosi saugiu perėjimu per Lietuvos–Lenkijos sieną, nusidriekusią daugiau nei 100 kilometrų. Šis ruožas iki 1947 m. antros pusės tapo partizanų jungtimi su Vakarais. Tokia išskirtine „paslauga“ naudojosi Dainavos apygardos atstovai, net pavieniai gyventojai, turėję asmeninių, turto ir kitų reikalų abipus sienos .
Kaip matyti iš 1945 m. gegužės 24 d. VKP (b) CK specialiojo posėdžio protokolo „<…> prasidėjus pavasariui, labai suaktyvėjo buržuazinės nacionalistinės gaujos, ypač <…> Marijampolės apskrityje“ sovietinės valdžios dedamos pastangos slopinti pasipriešinimą ir riboti judėjimą per sieną nedavė norimo rezultato, tai nulėmė, kad buvo mestos dar gausesnės pajėgos kovai su rezistencija.
Dėl išaugusio sovietų dalinių aktyvumo ir grėsmės apylinkių gyventojams 20 vyrų, priklausiusių „Ožio būriui“, pasitraukė anapus Lietuvos-Lenkijos sienos . Po keleto mėnesių, rudenį, sugrįžus į Lietuvos sienos pusę „Ožiui“, pradėtas formuoti naujas būrys. Šį kaip ir kitus būrius sudarė labai įvairus kontingentas asmenų – nuo buvusių karių, tarnavusių visose Lietuvos teritorijoje buvusiose kariuomenėse, iki jaunuolių, vengusių mobilizacijos.
Liudininkas pasakoja „<…> kada rusai užėjo, lietuvius savanorius, karininkus, šaulius visus vežė į Rusiją, o <…> tėvas prie Lietuvos dirbo ten kažką ir jį išvežė. Kaimynas dirbo, seniūnas buvo, ir tas kaimynas jau Liubave sužinojo, kad Tarasevičius veš į Sibirą ir grįžęs sako – bėkit, nes išveš, tai paskui ir su partizanais laikėsi <…>“ .
R. Zagrecko skaičiavimu per visą partizaninio karo laikotarpį būrio nariais pabuvojo 76 asmenys. Aptariamu metu rezistencinės pajėgos nemenkai siutino valdžios institucijas, tai rodo 1945 m. spalio 15 d. M. Suslovo vadovaujamo VKP(b) CK Lietuvos biuro svarstytas klausimas „Dėl politinės padėties Respublikoje”, iš kurio matyti, jog Marijampolės apskritis yra tarp tų, kurios nesiėmė būtinų politinių ir organizacinių priemonių malšinant ir triuškinant buožines nacionalistines gaujas.
Kaip nuolat augančio pasipriešinimo ir partizanų pajėgų gausėjimo pavyzdį galima teikti Vytauto rinktinės partizaną-ryšininką Bernardą Bražaitį slapyvardžiu „Papartis“. Sulaukęs pilnametystės, jis buvo pakviestas į sovietinę kariuomenę, tai, žinoma, prieštaravo šeimos vertybinėms nuostatoms.
Nusprendęs atsisakyti peršamos karinės tarnybos B. Bražaitis privalėjo trauktis į pogrindį. 1945m. kartu su seserimi Danutė Bražaityte, slapyvardžiu „Birutė“, galutinai įsitraukė į partizaninę veiklą. Tuo metu Papartis jau turėjo nemažą patikimų žmonių ratą, nuolat rinko informacija apie Kalvarijos krašto stribus, pernešinėjo ginklus, tikslino pasitraukimo ir saugių vietų maršrutus, aktyviai rengė slaptavietes, bunkerius.
Pasitraukęs į pogrindį Papartis įstojo į Tauro apygardos Vytauto rinktinės ketvirtosios-„Ožio bandos“- kuopos gretas. 1946 m. su vyru kartu į partizanų gretas įstojo Emilija Bražaitienė, slapyvardžiu „Rūta“ . Tapęs būrio nariu, B. Bražaitis įrengė keletą bunkerių, kurie buvo svarbūs būrio prieglobsčio, ginklų saugojimo ar judėjimo, kaip matyti žemėlapyje, perimetru klausimais. Vienas iš jų buvo pavadintas „Katilu‘‘. Pavadinimas kilo nuo į žemę įkasto katilo, tapusio slėptuvės pagrindu. Vėliau įrengta slėptuvė dviem žmonėms– „Mažiukas“, kurią B. Bražaičio pievoje prie griovio netoli tilto 1948 m. vasarą įsirengė sergantis partizanas „Karvelis“. Ketvirtojo būrio dislokacijos vietomis tapo keliolika bunkerių Kalvarijos, Liubavo ir Sangrūdos valsčiuose.
Svarbesnieji ketvirtos kuopos bunkeriai turėjo pavadinimus, greta jų buvo daugybė bevardžių, skirtų trumpam prieglobsčiui, kurių išsidėstymas, leidžiantis patogiai judėti, matomas vietovės žemėlapyje. „Ožio bandos“ štabo slėptuvė Būdviečių kaime buvo įkurta su bunkeriu kluono viduje, viena svarbiausių sustojimo vietų einant į arba iš vakarų, vadinta „Baltieji rūmai“.
Kitos svarbios slėptuvės turėjo ne mažiau įspūdingus pavadinimus: „Trakai“, „Ukraina“, „Pelių karalystė“, „Kremlius“. Bunkerius ir slėptuves rengti padėjo neseniai praslinkusio fronto sprogimų palikti grioviai, apkasai, žeminės, kuriose dažnai buvo randama šovinių, rankinių granatų, gausinusių partizanų ginkluotės atsargas.
Kuopos ginklų arsenalą sudarė apylinkėse susirinkta ginkluotė bei mūšiuose partizanams kaip trofėjus atitekę priešo ginklai. Liudininkas B. Jungaitis ludijo „<…>buvau smalsus ir aktyvus, prisikavojau daug automatams šovinukų, kurie labai gerai buvo supakuoti, taip pat šautuvams šovinių, šautuvų, automatų, kuriems buvo nudaužtos buožės, bet buvo gerų meistrų, kurie buožes greit padarydavo“ .
Ginklus partizanai kaupė, patys pritaikė pagal poreikį ir slėpė specialiai kovai pritaikytose vietose, kas leido reikalui esant greičiau apsirūpinti amunicija bei išskirtinai kovoti mūšiuose. Liudijama „<…>aš tą visą granatą sumontavau, buvo tep kap „kūrkinis“ kiaušinis, buvo granatukė tokia vokiška, bandymui, kad trenksmas mažesnis būtų <…>“ . Partizanų kapelionas J. Lelešius, slapyvardžiu „Grafas“, prisimena „Jų taktika tikrai partizaniška- padaro kokių nors ofenzyvų ir dingsta. Veltui ieško rusai – jie dingo, tarsi žemė prarijo. Rusai žino, kad partizanų čia yra, bet jokiu būdu negali jų surasti ar susekti.“.
Būrys turėjo nuolatinių pagalbininkų, tai rodo ir B. Bražaičio atvejis, kai jis prieš tapdamas būrio nariu, jau turėjo patikimų rėmėjų tinklą. Vietos gyventojų bendradarbiavimas ir palaikymas buvo ypatingai svarbus partizanams, kovą palaikė net dalis „stribų“. B. Jungaitis liudijo„<…> prie Liubavo buvo Graužės upelis, per jį buvo medinis tiltas, kada vokiečiai traukėsi, jį susprogdino, bet šalia buvo brasta, kur arklius girdė, ir pravažiuot. <…>, vežė stribus iš „ablavo“, jis tada įvažiavo į tą upelį pagirdyt arklį, o tie stribai išlipo iš vežimo ir eina per tą lieptą ir nusišlapina į upelį.
Tada tas, stribas papasakojo partizanams, kad reikia tiltą likviduot, susprogdyt, kad jo nebūtų pritaikius ir su tais stribais kartu <…>“ . Rezistencijos dalyvius dažnai remdavo ūkininkai bei pavieniai kaimo gyventojai, gyvenantys vienkiemiuose, kurie prisidėdavo kuo galėdavo- nuo paramos maistu iki slėptuvių kūrimo sodybos teritorijoje.
Kaip prisiminė partizanų ryšininkas B. Jungaitis „<…> partizaninę kovą rėmė daugelis draugų, pažįstamų ir giminaičių“. Vietos gyventojų atmintis byloja, jog „<…>partizanai į sodybas užsukdavo ne po vieną, dažniausiai ateidavo nuo trijų iki šešių. Kol maitindavosi ir šildydavosi prie įkaitusios krosnies, sodybos šeimininkės išskalbdavo partizanines uniformas bei paruošdavo juos tolimesnei kelionei atgal bunkerių bei slaptaviečių link“.
Sovietinei valdžiai siekiant, kad vietos gyventojams būtų „aiškiau ir įtikinamiau“, kurią kovojančią pusę palaikyti bei remti, greta gausaus agitacinio ir propagandinio darbo nuo 1945 m. vasaros miestų ir kaimų aikštėse buvo demonstruojama, kas laukia aktyviai ypač su ginklu rankose, besipriešinančių sovietinei sistemai.
Įvairios priemonės, tokios kaip agitaciniai mitingai, buvo organizuojami prie nukautų ar nukankintų partizanų kūnų, suverstų miestelių ir gyvenviečių centruose. Kaip matyti iš tarnybinio pranešimo TSSR vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojui generolui pulkininkui A. Apolonovui „<…>Ypač gerai dirbo 94 pasienio būrio politinis skyrius, kuris Marijampolės ir Lazdijų apskričių 32 – ose gyvenvietėse suorganizavo susirinkimus < … >“ .
Pranešimas liudija, jog centrinė Lietuvos TSR valdžia nenuleido rankų nei tiesioginės kovos su partizanais, nei reikiamos informacijos skleidimo ir valdymo klausimais. Situaciją galima iliustruoti 1949 m. „Naujojo kelio“ publikacijoje „Stiprinti aiškinamąjį darbą‘‘, kurios autoriaus J. Žvirgždaičio, skelbiama informacija, atskleidžianti gana sudėtingą kolektyvizacijos kelią Skardupių apylinkėse, išlikusį žmogiškąjį pasyvų pasipriešinimą bei aktyvų agitacinį- propagandinį darbą: „ <…> prieš susikuriant kolūkiui į Skardupius atvykę agitatoriai, panaudodami gausius faktus, įtikino valstiečius kolūkių pranašumu. <…>
Aiškinamąjį darbą kolūkiečių tarpe reikia vesti nepertraukiamai, kad kiekvienas iš jų puikiai įsisąmonintų savo pareigas.“ Šiuo laikotarpiu partizanų vadams sužinojus apie J. Markulio išdavystę, prioritetu tapo ryšių su Vakarais išlaikymas užsienyje. Viena svarbiausių ketvirtosios kuopos užduočių buvo sudaryti sąlygas rezistencinio judėjimo pasiuntiniams saugiai pereiti sieną, kuo šis būrys užsiėmė jau nuo 1945 m. Partizanai pereidami Lietuvos-Lenkijos sieną kliovėsi surinktomis žiniomis, praktiškai įgyta patirtimi, stebėdami pasienio ruožą numatė mažiausiai saugomas dalis, žinojo pasieniečių įpročius, reikalui esant persirengdavo pačiais pasieniečiais ir t.t.
Už tai pasitaikydavo gauti ir nemenką atlygį. 1946 m. pavasarį 20 lenkų pervedimas per sieną į Lenkiją atnešė apie 33000 zlotų . Šios kuopos patirtimi ir pagalba jau gegužės mėnesį pasinaudojo antrą kartą į Lietuvą iš Vakarų atvykstantis Jonas Deksnys „Hektoras“ ir jį lydintis Vytautas Stanevičius „Meškis“ .
Atsižvelgdamas į situaciją Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis „Žvejys“ ryšiams išsaugoti paskyrė patyrusius savo apygardos atstovus. Partizanų įgaliotiniai privalėjo išvykti į užsienį 1947 m. pavasarį.
Pasais, pinigais, ginklais ir kitais kelionei būtinais reikmenimis pasirūpino Tauro apygardos partizanai. Kaip pasakoja partizanų ryšininkas- rėmėjas, tarnavęs Ketvirtoje kuopoje „1947 m. mano giminaitis partizanas Aleksas Keleris „Tigras“ paprašė mane, kad nunesčiau į Brazavo kaimą pas Bražaitį Bernardą automatams šovinukų“.
Kuopos žvalgai dirbo abipus sienos. Pagal numatytą veiksmų planą buvo ruošiamasi bet kokiai situacijai; jeigu einančius per sieną emisarus būtų pastebėję, nesvarbu, kurios pusės pasieniečiai, būrys privalėjo jų saugumą užtikrinti ugnimi, tad sieną visada kirsdavo ginkluoti. Greta rezistencinei kovai gyvybiškai svarbaus darbo, prižiūrint pasienio ruožą, vyko nuolatinė kova su kolaborantais, sovietinės sistemos rėmėjais ir stribais.
1946 m. Lazdijų saugumo duomenimis „Ožio būrys“ už kolaboravimą buvo sušaudęs 26 žmones savo veiklos apylinkėse. B. Jungaitis, dirbęs būrio partizanų ryšininku, apie partizanų veiksmus su stribais 1947 m. pirmoje pusėje liudija 1997 m. rugsėjo 7 d. pažymoje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo komisijai: „Iš Makauskų dvaro kašarų buvo vedami du stribai, kurių didvyriškumas ir aistra tarybinei valdžiai buvo žinomas<…> Po stribų išvedimo naktį, dieną atvažiavo berniukas <…> kuriam pasakiau, kad viskas įvyko ramiai, be susišaudymo ir aukų“.
1947 m. kovą žuvus kuopos vadui Ožiui, kaip matyti iš žuvusio Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizano [Adolfo Valentos] – Ožio tarnybos lapo pozicijas perima Sergėjus Bendaravičius „Špokas“.
Ketvirtoji kuopa, tuo metu bendražygių vertinta, kaip profesionali ir stipri „kuopos vyrai ir manevruoja su rusais- vieni išeina, kiti ateina. Dažnai tenka ir susišaudyti. Jiems tokie susišaudymai yra beveik kasdieniniai. Aukų jie neturi, nes ypatingai prityrę “, turi rėmėjų net priešiškoje pusėje „<…>mano draugas buvo stribas, bet jis dirbo, kad neit į kariuomenę. Jis stengėsi neit su stribais į „ablavą “, bet stengėsi „furmonaut“- su vežimu vežiot stribus, paleidžia ir tie eina. O jis paskui prisideda šovinių į vežimą ir paskui atiduoda partizanams <…>“ .
Sovietinės sistemos struktūros jau 1947 m. buvo tiksliai išanalizavusios būrio veikimo teritoriją, o birželį tapo dar aiškesnė veikimo sistema, kai buvo aptiktas štabo bunkeris su dokumentais, apibūdinančiais veiklą ir Lenkijos teritorijoje. Bendradarbiaujant Lietuvos TSRS ir Lenkijos tarnyboms rugpjūtį suimti visi devyni „Ožio bandos“ nariai Lenkijos pusėje. 1947 m. kuopa buvo padalinta į keturis būrius. Jos ketvirtasis būrys veikė vadinamajame Suvalkų trikampyje.
J. Lukšai „Daumantui“ bei Jurgiui Krikščiūnui „Rimvydui“ tų pačių metų gegužės mėnesį pradėjus kelionę į vakarus jį iki sienos lydėjo patyrę Tauro apygardos partizanai. Lietuvos partizanų emisarų kelionė Vakaruose truko iki birželio mėn., kai MGB dokumentuose užfiksuota, jog 5 dieną Liubavo valsčiuje prie Pašešupės kaimo MVD 95-ojo pasienio būrio pasieniečiai susidūrė su 20 žmonių „gauja“, pereinančia sieną iš Lenkijos pusės.
Viena grupė iš 10 žmonių grįžo į Lenkiją, o toks pat žmonių skaičius prasiveržė į Marijampolės apskritį.
Grįžtantiems partizanų pasiuntiniams, teko keisti judėjimo kelius pastebėjus, jog numatytame maršrute sienos apsauga labiau sustiprinta nei buvo, nutarus keisti judėjimo maršrutą pasirinktas Pašešupio miško ruožas ir, kaip matyti žemėlapyje buvo paruošti slapti postai, iškasti apkasai ir t. t.. J. Lukšos teigimu, po šio prasiveržimo rusai siautė maždaug 20 km, o kai kur ir 30 km atstumu nuo sienos .
Tų pačių metų gruodžio mėn. J. Lukšai kartu su kovotoju „Mažvydu“ pavedama prasiveržti į Vakarus bei perduoti partizanų siunčiamą informaciją atsakingiems asmenims. Kelionės sienos atkarpos saugumą turėjo užtikrinti ketvirtoji kuopa, kuri su užduotimi susitvarkė puikiai.
1949 m. pradžioje Kalvarijos MGB perėmus iš Marijampolės agentūrinę bylą „Zakardonniki“, MGB ir pasieniečių kova su „Ožio būriu“ tapo ypatingai intensyvi.
Liepos 23 d. LKP (b) Marijampolės apskrities komiteto ir apskrities vykdomojo organo laikraštis „Naujasis kelias“ publikacijoje „Stiprinti partines – kandidatines ir komjaunimo grupes kolektyviniuose ūkiuose“ primygtinai pažymi, jog: „<…>
Būtinas reikalas pakelti komunistų ir kolūkiečių politinį budrumą, apsaugoti kolektyvinius ūkius nuo prasiskverbimo į juos buožių ir kitų priešiškų elementų <…>“ . Stiprėjant priešpriešai partizanai tęsė kovą tiek su okupacine valdžia, tiek su kolaborantais ar neapsisprendusiems kurią pusę palaikyti. Kaip fiksuota 7 dešimtmetyje rinktoje medžiagoje, partizanai bandant paniekinti vadinami „Lietuvos vaduotojais“ 1949 m. rugsėjo 24 d. daliai Kalvarijos apylinkių kolūkių gyventojų paliko užkištas žinutes „Kas dieną balsuos, tas naktį dejuos“ .
Pasipriešinimo veiksmai pamažu tapo vis sudėtingesni dėl sovietinės valdžios veiksmų. Minimu laikotarpiu dalis kuopos buvo likusi anapus Lietuvos TSR sienos ir laikėsi Punsko apylinkėse. Būrio dalį, likusią Lenkijos teritorijoje, sudarė vyrai, kurie pabėgo vengdami mobilizacijos. B. Bražaičiui ginklu kovojant ,,Ožio bandoje“ trečius metus, 1950 m. rugsėjo pradžioje buvo sučiuptas sovietinės kariuomenės ir NKVD operacijos metu. Stiprėjant kovai su pasipriešinimu ir augant represijų mastui paskutiniai būrio vyrai žuvo Augustavo miškuose 1951 m., o būrio gyvavimo pabaiga laikoma 1952 m. gegužės 20 d., kai buvo suimtas ilgametis ir paskutinis vadas Algimantas Rutkauskas „Miškinis“.
„Ožio bandos“ svorį ir svarbą Lietuvos partizaniniame kare atskleidžia kovai su partizanais mestos sovietinių struktūrų pajėgos: kuopą įvairiais laikotarpiais sekė apie 40 NKVD ir MGB agentų ir informatorių.
Apibendrinant galima teigti, jog sienos su Lenkija atkarpoje pasipriešinimo dalyvius sudarė vengiantys tarnauti sovietinei sistemai darbingo amžiaus vyrai ir buvę pareigūnai. Partizanų gretas papildęs „Papartis“ turėjo nemažą patikimų žmonių ratą, buvo sukaupęs informaciją apie Kalvarijos krašto stribus, gebėjo operatyviai patikslinti kovotojų pasitraukimo ir saugių vietų maršrutus, rengė slaptavietes, bunkerius. „Ožio bandos‘‘ būrio prižiūrima teritorija, joje esantys bunkeriai ir slėptuvės bei ištirti logistikos keliai, matomi žemėlapiuose leido pakankamai saugiai ir patikimai judėti partizanų emisarams ir skleisti žinias Vakaruose.
Arūnė Vaičiūnaitė-Levuškinienė
Emilis Lebeda
