Lietuvoje kryždirbystės tradicija turi gilias šaknis, kurioje persipina ir krikščioniškoji teologija, ir liaudies pamaldumo simbolika. Lietuviškoji kryždirbystė (2001 m. pripažinta nematerialiuoju Žmonijos paveldu) yra liaudies kultūros reiškinys, kuris apima tradicinius medžio paminklo darbus, pradedant nuo kryžiaus statymo intencijos, vietos ir meistro parinkimo, viso kūrybos proceso, pastatymo, pašventinimo, lankymo, sunykusio kryžiaus restauravimo, o nepataisomo– sudeginimo ar jo pakeitimo nauju.
Kryžiai drožiami iš medžio, skaptuojami iš akmens, gaminami iš gipso ar kitų medžiagų. Kryžius statydavo ir stato prie bažnyčių, kapinėse, dvaruose, miesteliuose, kaimuose, kryžkelėse, prie sodybų. Kryžiai tai– atminimo, padėkos, aukojimo, malonių prašymo ženklai. Sovietų okupacijos laikotarpiu kryžius buvo pasipriešinimo ir tikrasis prieštaravimo ženklas. Senovės pasakojimuose kryžius didelės pagarbos ženklas ir vieta. Žmonės nepraeidavo pro kryžių nenukėlę kepurės ar nepasimeldę. Kryžius tai amato, meno ir tikėjimo junginys, apimanti architektūros, kalvystės, tapybos, skulptūros elementus.
Proginis kryžių statymas dažnai susijęs su reikšmingu valstybei ar regionui įvykiu. Tarpukario Lietuvos kariuomenės generolas Vladas Nagevičius, giliai tikintis, didelis liaudies meno, o ypač kryždirbystės mylėtojas, artėjant Nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio minėjimui, iniciavo masinį ornamentuotų kryžių statymą visoje Lietuvoje. Šiems kryžiams projektus ėmėsi rengti Adomas Varnas, kuris jau nuo 20 a. pradžios keliavo po visą Lietuvą fiksuodamas, šiuos meno kūrinius.[1] A. Varnas su Kauno meno mokyklos mokiniais, parengė dviejų rūšių paminklų brėžinius – projektus, pagal kuriuose Lietuvoje, 1928 m. buvo pastatyta apie tūkstantis kryžių.[2] Vienas tokių kryžių 1928 m. vietos meistro, kryždirbio Petro Tamašausko pastatytas Barzdų miestelio centre, išlikęs iki šiol. Tai vienas ankstyviausių šio Zanavykijos meistro darbų. „Pasižymi visai vėlesnei šio meistro kūrybai būdingais bruožais. Puoštas įvairių Lietuvos regionų kryžiuose ir tuometinėse liaudies ornamentinę drožybą propaguojančiose publikacijose aptinkamais dekoro motyvais. Kryžius iškeltas ant betoninio postamento, sudaryto iš kubinės apatinės dalies ir pusrutulio. Kubo priekinėje sienelėje yra užrašas: „PER AMŽIUS BUDĖJĘ LAISVĘ LAIMĖJOM / PER AUKAS IR PAŠVENTIMĄ“ IR DATA „1918-1928“ su Gedimino stulpais šonuose. Kitoje, nugarinėje pusėje, postamento sienelėje užrašas: „1930 M. / VYTAUTO DIDŽIOJO METAI“.[3] Su kryžiais tampriai siejasi ir juos kūrusių liaudies menininkų –kryždirbių istorijos, kurie savo tikėjimo ir darbo sinteze liudijo žmogaus pašaukimą kurti ir liudyti tai, kuo gyvenama.
Petras Tamašauskas gimė 1893 m. Šakių apskrities Barzdų valsčiaus Kraujučių kaime, kur ir praleido savo gyvenimą. Gimė aštuonių vaikų šeimoje, nors mokyklą lankė tik vieną žiemą, vėliau išmoko skaityti ir rašyti ne tik lietuviškai, bet ir vokiškai. Staliaus – dailidės amato mokėsi pas savo krikštatėvį, pavarde Sinkevičius.Vedė siuvėją Eugeniją Sadauskaitę ir susilaukė dukters Danutės.[4]Menotyrininkė Gražina Marija Martinaitienė kalbėdama apie šią asmenybę, cituoja Pauliaus Galaunės liaudies menininkams skirtą apibūdinimą „Dievo paukštelis“.[5]P. Tamašauskas, kaip tikras zanavykas, atstovauja to tarpukarinio Lietuvos kaimo žmones, kuriems svarbiausia buvo žemė, darbas,tikėjimas, pastovumas, noras ir siekis sąžiningai prasigyventi. Šis Zanavykijos kryždirbys, prisiminimuose, kurios savo ekspedicijoje fiksavo Martinaitienė, pristatomas, kaip itin darbštus, taupus ir sąžiningas žmogus. Iš savo amato po poros metų užsidirbęs tiek, kad įsigyti pirktinius drabužius su kuriais ir „nusipaveikslavo“.
Iš viso turėjo 10 ha žemės, didžiąją jos dalį įsigijo pats.Tamašauskas laikytas patikimu meistru. Jo padaryti baldai ar statyti pastatai buvo kaip reta stiprūs ir patogūs. Išlikę meistro statyti Barzdų mergaičių namų ruošos mokyklos ir kunigui A. Jusaičiui statyto dviaukščio namo pastatai. Paties P. Tamašausko namai buvo labai tvarkingi ir prižiūrėti, ten jis apie 1921 m. įsirengė dirbtuvę, apsirūpindamas visais meistrystei reikalingais įrankiais ir netgi įsigijo tam laikmečiui retą motorą, kuris darbą darė našesnį.[6]
Petras Tamašauskas pažinojusių teigimu „buvęs labai sąžiningas, giliai tikintis. Labai mėgęs skaityti, buvęs vienu iš tų kaimo šviesuolių, kuriais pasižymėdavo Sūduvos regionas.“[7] Dvasingumas ir tikėjimo tvirtumą, liudija darbai. Greta kasdienio dailidės amato, jis visada buvo arti bažnyčios gyvenimo. 1935 m. P. Tamašauskas atliko gimtosios Barzdų parapijos bažnyčios interjero medžio apdailos darbus.[8]Be to nuolat finansiskairėmė bažnyčios statybą ir parapijos reikalus.
Produktyviausias ir ryškiausias, Tamašausko kaip kryždirbio laikotarpis, kaip bebūtų ironiška, yra sovietmetis. 1974 m. jis sukūrė du kryžius ir du stogastulpius Skriaudžių bažnyčios (Prienų r.) šventoriui. Tais pačiais metais pastatytas kryžius Šakių bažnyčios šventoriuje. Dar vėliau šio meistro kryžiai pastatyti Igliaukos (Marijampolės r.), Garliavos (Kauno r.)ir Metelių (Lazdijų r.) bažnyčių šventoriuose. Barzdų bažnyčios šventoriuje taip pat stovi du, šiek tiek mažesni nei miestelio centre, kryžiai ir du stogastulpiai.[9]
Žinant kokios pasekmes galėjo turėti ši veikla, suprantama, kad kartais kryžių autorystė buvo tik numanoma. Kunigai ir parapijiečiai, žinoję autoriaus pavardę, ją slėpė ir su nepatikimais žmonėmis nesidalindavo. Tačiau P. Tamašausko dirbti kryžiai beveik visi, nedaug nutolę nuo Adomo Varno lietuviško kryžiausmodelio, todėl lengvai atpažįstami ir identifikuojami, nes pasižymi analogiška konstrukcija ir puošyba: „Visi išlakūs, pailgintų lotyniškų proporcijų, neretai užkelti ant betoninių tinkuotų laiptelių arba pusrutuliu užbaigtų stačiakampio gretasienio formos pjedestalų. Kryžma sukonstruota iš keturkampio skerspjūvio rąstų, stiebo ir horizontaliųjų šakų („rankų“) sankirtą pridengia erdvinė ažūrinė koplytėlė iš grindų platformėlės, tekintų kampinių atramų-kolonėlių ir lenkto stogelio, aiškiai primenančio aukštaitiškųjų kryžių riestagalius ir „baldakimus“.“[10] Menotyrininkė J. Zabulytė Tamašausko kryžius įvardijusi „tautiškais“, pabrėžia, kad jo darbai „išskirtinis XX a. pirmos pusės Užnemunės paminklų bruožas“[11] Pats kryžių meistras, kaip pastebi Martinaitienė, savo darbų nuo sovietų valdžios nei labai slėpė, nei jos bijojo. „Gyveno taip, kaip manė esant teisinga ir darė tai, kuo tikėjo ir laikė reikalingu. […] apie jį nerašė spauda, jis nebuvo kviečiamas, o ir pats nesiskverbė į sovietmečiu gausiai rengtas liaudies meno parodas.“[12]
Tamašauskas mirė 1983 m. lapkričio 3 d. Kraujučių kaime, kuriame visada ir gyveno. Dievdirbys palaidotas Barzdų miestelio kapinėse. Petras Tamašauskas įkvėptas XX a. pradžios liaudiškos kryždirbystės puoselėtojų ir gaivintojų, savo darbuose, kuriuose išryškėjo ypatingi kryžių puošybos sprendimai, nubrėžė tolesnės šios kūrybos srities kryptį, kuri XXI a. kryždirbystės fone įgauna padidintos ypatingos vertės ir žavesio.
Literatūra
Jurkuvienė T. Suvalkijos kryžiai. // Menotyra. 2004. T. 36. P. 56-64.
Lietuvos sakralinė dailė. T.I. Knyga VI. Dalis. I. Vilnius. 2006.
Lietuvos sakralinė dailė. T. I. Knyga VI. Dalis II. Vilnius. 2007.
Martinaitienė G. M. Lietuvos kryždirbiai ir kryždirbystė XX a. pertvarose. Vilnius. 2010.
Mergaičių namų ūkio mokykla Barzduose // Šaltinis. 1928 m. Nr. 40. P. 645-647.
Novužės krašto vaikai. Sud. Aleknavičius B. ir Aleknavičius V. T. 2. Marijampolė. 1999.
Zanavykų krašto mažoji architektūra. sud. V. Dėdynas. Kaunas. 2009.
*************
[1]Lietuviškais kryžiais Adomas Varnas pradėjo domėtis apie 1905 m., o intensyviai juos fotografuotinuo 1924 metų. Dailininkas lankėsi Aukštaitijoje, Dzūkijoje, Vidurio Lietuvoje. Daugiausia A. Varnui talkininkavo Balys Buračas (1897–1972 m.), dešimt metų fotografavęs liaudies meno paminklus. Didžiausią Varno kryžių nuotraukų kolekcijos dalį sudarė jo paties darytos nuotraukos, apie 800 fotografijų ir negatyvų.
[2] Jurkuvienė T. Suvalkijos kryžiai. // Menotyra. 2004. T. 36. P. 59.
[3]Martinaitienė G. M.in:Lietuvos sakralinė dailė. T.1. Knyga VI. Dalis. 1. Vilnius. 2006. P. 55 – 56.
[4]Novužės krašto vaikai. sud. Aleknavičius B. ir Aleknavičius V. T. 2. P. 191.
[5]Martinaitienė G. M. Lietuvos kryždirbiai ir kryždirbystė XX a. pertvarose. Vilnius. 2010. P. 86.
[6]Martinaitienė G. M. Ten pat. P. 87.
[7]Ten pat. P. 88.
[8]Lietuvos sakralinė dailė. T. 1. Knyga VI. Dalis I. P. 37.
[9]Zanavykų krašto mažoji architektūra. sud. V. Dėdynas. Kaunas. 2009. P. 7-8.
[10]Martinaitienė G. M. Ten pat. P. 92.
[11]Zabulytė J. Zanavykų krašto kryždirbystė. // Zanavykų krašto mažoji architektūra. sud. V. Dėdynas. Kaunas. 2009. P. 4.
[12]Martinaitienė G. M. Ten pat. P. 85.
Muziejininkė teol. lic. Vida Endriukaitytė, Zanavykų muziejus
