1918 m. sausio mėn. Marijampolėje buvo atkurta prieš karą gyvavusi „Žiburio“ gimnazija. Mieste dar šmirinėjo vokiečių pareigūnai ir kariai. Vokiečiai svetimame krašte neatsisakė ambicijų ir reikalavo, kad gimnazijos direktorius gebėtų kalbėti vokiškai. Vėliau Rygiškių Jono vardu pavadintoje gimnazijoje buvo bandoma įvesti vokišką tvarką.
Direktoriaus kalbančio vokiškai paieškose itin aktyvus buvo Jurgis Matulaitis. Būsimas vyskupas suprato, kad žūt būt reikia rasti vokiškai mokantį ir patriotiškai nusiteikusį lietuvį.
Kalvarijoje buvo uždarinėjama per pirmąjį pasaulinį karą veikusi ligoninė. Jai vadovavo Kazimieras Jokantas, kuris puikiai kalbėjo germanų kalba. Jurgio Matulaičio kvietimu atvyko į Marijampolę ir 1918 m. balandžio 15 d. pradėjo eiti gimnazijos direktoriaus pareigas.
Anot pirmąjį pasaulinį karą Kalvarijoje praleidusio Kazimiero Jokanto Marijampolės gimnazijoje „Mokinių radau rodos apie du šimtus. Iš viso 1918 m. pradžioje buvo penkios klasės. Mokiniai daugiausiai buvo ūkininkų vaikai iš visos Suvalkijos.“
Mokytojai, nors ir nebaigę aukštojo mokslo, bet idėjos žmonės. Į savo pareigas žiūrėjo labai rimtai. Paminėsiu studentą gamtininką V. Vilkaitį. Taip pat dabartinį (tarpukariu autor. past.) Žemės ūkio akademijos rektorių, ekonomistą K. Radušį. Žemės Banko valdytoją kun. A. Šmulkštį. Prancūzų kalbos mokytoją panelę Gr. Stankevičiūtę.
Apskritai ir mokiniai, ir mokytojai dirbo išsijuosę. Vadovėliai gimnazijoje buvo rusiški, o dėstėme lietuviškai. Mokytojai savo darbu norėjo įrodyti, kad lietuviška gimnazija niekuo nenusileidžia rusiškai.
Ober-ost valdžia dar buvo pora kartų atsiuntusi vizitatorius patikrai. Ypatingą dėmesį tikrintojai skyrė vokiečių kalbos sustiprintam mokymui.
Kalėdų atostogų metu nuvykau į Seirijus. Vokiečiai jau buvo sumušti, okupacija baigėsi. Bet iš rytų ėjo labai blogos žinios: į Lietuvą traukė bolševikų būriai. Į naujai įsteigtą Lietuvos kariuomenę verbuoti naujokų atvyko karininkas Čaplikas.
1919 m. iš Rusijos pradėjo grįžinėti mūsų gimnazijos mokiniai ir mokytojai. Grįžusių žinios buvo kur kas skurdesnės, nei gimnazijoje besimokančių. Be to mokiniai smarkiai politikuojantys, nedisciplinuoti. Klausytis mokytojų ar direktoriaus jiems atrodė pažeminimas.
1919 m. buvo paskelbta lietuvių karininkų mobilizacija. O jaunieji vyrai buvo raginami stoti savanoriais. „Žiburio” vardu Marijampolėje vadinta gimnazija greit ištuštėjo. Į karo mokyklą savanoriais išėjo ištisos klasės.
1919 m. žiemai baigiantis bolševikai jau artinosi prie Alytaus. Marijampolėje buvo jaučiamas didelis nerimas. Be viso to mieste pradėjo siautėti plėšikai. Vagystės ir žudymai buvo kiekvienos dienos reiškinys.
Vieną gražią dieną matome visur iškabintus skelbimus. Marijampolėje įvedamas karo stovis. Dar po kelių valandų atsirado naujas skelbimas, kuris pranešė, kad šeši plėšikai bus sušaudyti viešai. Šeši niekšai netrukus tikrai buvo visiems matant likviduoti. Po šio įvykio Marijampolės mieste įsivyravo ramybė.
Marijampolės komendantas naktimis uždraudė vaikščioti be leidimo. Bet man toks leidimas buvo reikalingas, nes buvau ne tik gimnazijos direktorius, bet ir gydytojas. Taigi nueinu pas komendantą. Prie durų į jo kambarį stovėjo du ginkluoti kareiviai.
Įėjęs į kambarį viduryje pamačiau nedidelį stalelį su kėde. Pasienyje buvo prasta geležinė lova. Virš jos ant sienos kabojo šautuvas. Daugiau jokio baldo, paveikslo – tuščia. Pats komendantas visai jaunas vaikinas, lyg koks studentas.
Leidimas vaikščioti naktį man buvo duotas. Pirmas mano pamatytas Lietuvos kariuomenės karo komendantas padarė didelį įspūdį. Vadinasi tik darbas, daugiau niekas jam nerūpi, – galvojau vienas sau. Aš neapsirikau, mieste buvo įvesta griežta tvarka ir kiekvienam buvo leista dirbti savo darbą.
Vokiečių kariuomenė išsikraustė patylomis. Dar okupacijos metu vyrai kartodavo: na, kai jau vokiečiai kraustysis, tai duosime jiems garo. Atsiras ir ginklų, nes taip dovanoti negalima.
Tačiau taip neatsitiko tik dėl to, kad vyko derybos su Vokietija dėl Lietuvos nepriklausomybės. Pagaliau lietuvių savanorių žygiai kreipė gyventojų dėmesį kitur. Kalvarijos klebono, kunigo K. Maciukevičiaus pranašystė, kad vokiečiams besikraustant atgal bus daug kraujo, neišsipildė.
Marijampolės burmistras, vokietis išvyko iš miesto 1919 m. balandžio 28 d. Šią dieną manau ir reikia laikyti vokiečių okupacijos pabaiga Marijampolėje.
Marijampolėje daugiau reikalų turėjau su mokiniais. Medicinos praktika pamažu nutrūko dėl laiko stokos. Tai ir gyvenimo sekti, taip plačiai, kaip tai dariau pirmojo pasaulinio karo metu Kalvarijoje, negalėjau. Visą dėmesį kreipiau į naujų inteligentų paiešką. Marijampolės gimnazijos direktoriumi išbuvau iki 1920 m. 05 mėn. 15 d., – pasakojimą baigia 1942 m. Sverdlovske rusų sušaudytas gydytojas.
Ši publikacija yra perleista pakartotinai. Originali publikacijos data – 2020 m. gruodžio 7 d.
