Donbase padėtis tebeišlieka įtempta, rusai toliau puola. Tiesiog neįtikėtina, kad tokiame kare svorio centru tampa eilinė gamykla prie Soledaro. Šį kartą su „nacistiniu“ pavadinimu Knauf, bet iš esmės tiesiog gamykla, mažas taškas žemėlapyje. Kaip ir anksčiau, rusai nepajėgūs suplanuoti ir įvykdyti jokių puolamųjų operacijų. Kurios leistų prasiveržti į 100, 200 ar net 300 km gylį, suskaldyti dalimis ukrainiečių gynybą, keliose vietose pasiekti Dniprą ir užimti visą Rytų Ukrainą.
O štai Ukrainos pajėgos tokias operacijas įvykdyti galėtų, bet jiems dar trūksta pajėgų. Ore taip ir jaučiamas ukrainiečių noras pereiti į puolimą, bet jie racionaliai tvardosi – rizika, kad tokio puolimo metu jie išseks, yra nemaža. Todėl Ukrainos valdžia vėl sustiprino prašymus perduoti ginklų daugiau ir greičiau. Nes greitai gali ateiti tas momentas, kada reikia pulti, kada priešas išsikvėpė ir prarado iniciatyvą. Šį momentą praleis – ir agresorius vėl atsikvėps, atsistatys ir neduos įsibėgėti.
O iš rusų veiksmų panašu, kad jie pasiekė savo galimybių ribą ir turės stabtelėti. Galbūt ir ilgam.
Chersone išlieka agresoriui nepalanki padėtis. Bet išmušti iš čia Rusijos pajėgas lengva nebūtų, todėl ukrainiečiai mėgina ir toliau blokuoti tiekimą, įgauti ugnies persvarą, gerai apdaužyti okupantus ir tik tada atsiimti miestą, kuris į rankas įkristų kaip nunokęs obuolys.
Rusofašistai ėmė nerimauti, kad Ukrainos karinėms oro pajėgoms (KOP) gali būti perduota ir daugiau Afganistano aviacijos lėktuvų ir sraigtasparnių, talibams perėmus valdžią perskridusių į Uzbekiją ir Tadžikiją. Dauguma jų – lengvi žvalgybiniai lėktuvai civilinių bazėje, universalūs sraigtasparniai. Tačiau yra ir tikrų perlų, lengvi atakos lėktuvai A-29 / EMB 314 Super Tucano.
Šis nedidelis brazilų sukonstruotas lėktuvas yra lengvas, mažas, nelabai greitas, tačiau gali pernešti šiuolaikinę valdomą ginkluotę ir turi įrangą, apie kuriuos Rusijoje gali tik pasvajoti. Tokius lėktuvus perka mažos neturtingos šalys, nes jie itin tinkami kovoti su visokiais silpnai ginkluotais separatistais ir partizanais.
Ne taip seniai A-29 Super Tucano svarstė įsigyti Ukraina, bet taip ir nesiryžo. O galbūt užtruko derėdamiesi dėl pirkimo ir dėl galimo surinkimo/gamybos vietoje. Ką ten Ukraina, buvo labai rimtų kalbų apie jų pirkimą Lietuvos KOP. Nes paukštelis mažas, o kumštis – kietas.
Tada aš tokiai idėjai nepritariau. Kodėl? Nes, kaip minėjau, jis skirtas kovoti prieš partizanus, arba kai turima visiška oro persvara ir priešininko oro gynybos sistema palaužta. Karo prieš Rusiją atveju Super Tucan‘ai turėtų įveikinėti daugiasluoksnę rusų oro gynybą mūšio lauke, o priešui vyraujant ore lakūnams išlikti būtų labai maža galimybė. Iš kitos pusės, agresijos atveju, dar tik iškilus pirmiems grėsmės ženklams, pas mus atsirastų NATO aviacijos pajėgos, turinčios lėktuvus ir ginkluotę, su kuriais A-29 negali lygiuotis.
Tačiau prasidėjus karui Ukrainoje paaiškėjo, kad Rusijos aviacija yra ne tokia efektyvi, kokios buvo tikėtasi. Aš ir anksčiau rašydamas apie rusų veiksmus Sirijoje (dažniausiai tą dariau žurnale „Verslo klasė“) atkreipiau dėmesį į propagandiniu melu pridengtas aviacijos problemas ir mažą efektyvumą, bet tokio neįgalumo irgi nesitikėjau. Taip, Sirijoje rusai įgavo patirties, ypač jų sraigtasparnių pilotai, čia įvaldė ir neblogų taktinių veiksmų, kurie dabar labai padeda rusų lakūnams Ukrainoje. Bet esmė yra visuma, ne atskiros detalės. O esmė tokia – Rusijos Oro ir kosmoso pajėgos nesugeba suplanuoti ir įvykdyti efektyvių oro puolimo kampanijų, kurias puikiai įvaldę ir ištobulinę NATO pajėgos. Antra, dėl lėktuvų trūkumo ir technologinio atsilikimo rusai nepajėgia uždaryti dangų Ukrainos aviacijai, todėl ši skraido ir toliau sėkmingai atakuoja agresoriaus pajėgas žemėje.
Toks Rusijos aviacijos neįgalumas mane privertė nebe taip kategoriškai prieštarauti eventualiam A-29 Super Tucan įsigijimui Lietuvos karinėms oro pajėgoms. Aš ir toliau manau, kad tai nebūtų pats geriausias įsigijimas, nes mums reikia kitokio pajėgumo. Bet jeigu A-29 nukeliaus į Ukrainą, turėsime progą dar kartą viską įvertinti remdamiesi konkrečiomis patirtimis. Nes panašu, kad šie „paukšteliai“ išsitęsusiame Ukrainos fronte galėtų veikti pakankamai efektyviai.
Žinoma, jeigu A-29 turėtų veikti prieš NATO aviaciją, šiems mažyliams kiekvienas skrydis būtų savižudiškas. Ne tik jiems, Rusijos aviacijai hipotetiniame kare su NATO irgi būtų savižudiška misija. Juos tiesiog šaudytų kaip taikinius tire, o išlikusius priverstų slėptis užnugaryje, prisidengiant visų S-400, S-350, Tor, Pancyr ir visų kitų oro gynybos sistemų šešėlyje.
Karas Ukrainoje vadinamas artilerijos karu, bet jeigu ukrainiečiai turėtų gausesnę aviaciją (kurios iki karo nepajėgė išvystyti), o rusai – efektyvesnę, tai karinių oro pajėgų vaidmuo būtų ženkliai svaresnis ir matomesnis.
Tuo tarpu Kremlius toliau mėgina lipdyti įvairius savanorių dalinius. Dabar jau buriasi visokio plauko kazokų organizacijos, mėginama formuoti ir Rusijoje dirbančių gastarbaiterių iš Azijos dalinius. Tačiau šių šalių valstybės jau perspėjo savo piliečius, kad už dalyvavimą kare Ukrainoje patrauks atsakomybėn kaip karo samdinius (beje, mūsų Baudžiamajame kodekse tokio straipsnio nėra). Nors ir be grasinimų baudžiamosiomis bylomis atvykę mūryti ir dažyti uzbekai į karą nesiveržia.
Viena iš karo Ukrainoje pasekmių bus ir tai, kad Rusija praras įtaką aplinkinėse sovietų okupuotose Azijos valstybėse. Jeigu šiose šalyse pavyktų pažaboti korupciją ir nepotizmą, nebeveiktų ir pilkosios rusiško biznio schemos, leidžiančios kontroliuoti vietinius oligarchus, politikus ir verslo elitą.
Kaip ten bebūtų, Rusiją palaiko kai kurie užsienio partneriai. Tai – abiem kojom šluba Venesuela, alkana Kuba ir tokios okupuotos pseudo suverenios teritorijos kaip Pietų Osetija ir Abchazija. Šoigu sako, kad dar ir Burundis su Gvinėja, bet aš kažkaip abejoju. Jam tiesiog neteisingai išvertė žodį „batumba“. Kas žino šitą seną sovietinį anekdotą, tas supras. Kas nežino, tai kalba apie daiktą, kurio link buvo pasiųstas rusų karo laivas.
Slava Ukraini!
