Rašytojas, publicistas, vertėjas ir kultūros veikėjas, rašęs lietuvių ir lenkų kalbomis, gyvenęs tiek Lietuvoje, tiek ir Lenkijoje Juozapas Albinas Herbačiauskas gimė 1876 m. spalio 20 d. Vilkaviškio apskrityje, Lankeliškiuose, Stolaukelių sodžiuje, zakristijono Kajetono Herbačiausko (kitur – Gerbačiausko, Garbuko) ir Marijos Magdalenos Linkaitės, kilusios iš žemaičių bajorų Gedgaudų giminės, šeimoje.
Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, iš kurios buvo pašalintas dėl pas jį rastos uždraustos lietuviškos spaudos. Mykolas Biržiška nurodo, kad pas rašytojo tėvą buvo aptiktas kalendorius lenkiškais rašmenimis, o kaltę prisiėmęs sūnus Juozapas Albinas. Vengdamas caro žandarų persekiojimų, jis pasitraukė į Lenkiją. Didžiausią savo gyvenimo dalį J. A. Herbačiauskas praleido Krokuvoje. Šiame mieste jis pragyveno 29 metus. Studijavo Jogailos universitete, vėliau jame pats dėstė lietuvių kalbą. Jis buvo gerai žinomas Krokuvos menininkų sluoksniuose, bohemos aplinkoje, pažino daugelį „Jaunosios Lenkijos“ meninio judėjimo dalyvių. Ten J. A. Herbačiauskas susipažino su Mykolu Romeriu, supažindino jį su didžiuliu savo sukauptu lietuvių tautinio atgimimo periodinės spaudos rinkiniu ir paskatino parašyti lenkakalbiams skaitytojams skirtą pirmąją profesionalią studiją apie lietuvių tautinį atgimimą. 1904 m. Krokuvoje įsteigė lietuvių kultūrinę draugiją „Rūta“. 1907 m. sudarė pirmą lietuvišką literatūrinį almanachą „Gabija“.
„Kūrėjas gyvenimą kuria! Garbė jam už jo prometėjišką drąsą būti gyvenimui dievu!.. Garbė kūrybai!..“
Juozapas Albinas Herbačiauskas
J.A. Herbačiauskas bendradarbiavo žurnaluose „Skaitymai“, „Baras“, „Pradai ir žygiai“, „Gaisai“ ir kt. Rašė lietuvių ir lenkų kalba, ankstyvąsias publikacijas dažniausiai pasirašinėdavo slap. Jaunutis Vienuolis. Knygoje „Lietuvos atgimimas ir Lenkijos idėja“ (Odrodzienie Litwy wobec idei Polskiej 1905 m.), esė rinkinyje „Erškėčių vainikas“ (1908) tyrė lietuvių kultūros raidą. Skleidė demonizmo, okultizmo idėjas (esė rinkinys „Dievo šypsenos“ 1929).
Parašė dramų (tragediją „Pasmerkimas“ Potępienie 1906, misteriją „Tyrų vienuolis“ 1930), apsakymų („Traukinio Nr. 13 nakties sonata“ 1930), dramatizuotų prozinių kūrinių („Lietuvos griuvėsių himnai“, „Genijaus meilė“, abu 1907, „XIII kapinynų simfonija“ 1925, literatūros kritikos (esė rinkiniai „Ir nevesk mūsų į pagundą“ I nie wódź nas na pokuszenie 1911, „Skausmo balsas“ Glos bólu 1912, „Amen“ 1914), straipsnių „Mūsų literatūros pagrindiniu klausimu“ 1928, „Vincas Krėvė – Mickevičius ir mūsų laikai“, „Mūsų gyvenimo kuriozai“, abu 1930).
Dar ir dabar nuvykę į Krokuvą, rasime J. A. Herbačiausko pamėgtą kavinę – kabaretą „Zielony Balonik“ („Žaliasis balionėlis“), kuris buvo įkurtas dar 1905 m. Įdomiausia tai, kad ši vieta išlaikyta beveik autentiška iki šių dienų. J. A. Herbačiauskas asmeniškai pažinojo ir Antaną Smetoną, ir Juzefą Pilsudskį. Su pastaruoju netgi kurį laiką lankėsi tame pačiame „Žaliajame balionėlyje“. Taip pat vertėtų užsukti į Florijono g. 45 (ul. Florianska) įsikūrusį kabaretą, tik dabar jis vadinamas „Jama Michalika“. Šioje vietoje lankydavosi ne tik J. A. Herbačiauskas, bet ir Petras Rimša, ir Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė – mūsų inteligentijos atstovai, kurie anuomet studijavo Krokuvoje. Kartu su poetu gyvenęs būsimasis skulptorius P. Rimša vėliau savo atsiminimuose rašė: „Iš viso krokuviečių būrelio savo ypatingu charakteriu bene labiausiai išsiskyrė J. A. Herbačiauskas. Tai buvo neįprastos dvasinės sandaros žmogus, kartais keistas, kartais nesuprantamas, šiaip – kultūringas ir malonus, draugų mėgstamas…“
J. A. Herbačiauskas mirė 1944 m. Helcų senelių prieglaudoje Krokuvoje. Palaidotas tame pačiame mieste, Rakowicų kapinėse.
Gražina Cikanavičienė
Vilkaviškio viešosios bibliotekos bibliografė
