Aksaveras Orina 1969 metais baigė Kauno Politechnikos Instituto Mašinų gamybos fakulteto tiksliosios mechanikos prietaisų specialybę. Kapsuko Specialiame konstravimo biure (SKB) įsidarbino 1974 metais jau turėdamas svarią metalo apdirbimo technologijos patirtį, kurią įgijo dirbdamas Kapsuko Maisto pramonės automatų gamykloje (MPAG) ir metalo apdirbimo gamykloje.
Pradėjęs dirbti konstruktoriumi jis jautėsi tvirtai, nes žinojo, kad nereikės bėgioti į cechą ir aiškintis, ar konstruojamą detalę bus įmanoma pagaminti, kas dažnai atsitikdavo neturintiems tiesioginės gamybinės patirties konstruktoriams. Jo paruošti brėžiniai gamykloje technologinę kontrolę visada „praeidavo“ be esminių pastabų. Aksavero žodžiais tariant, nubraižęs popieriuje pats privalai patarti prie staklių ar prie šaltkalvio darbastalio dirbančiam žmogui kaip tai padaryti metale.
Tapęs projekto vyr. konstruktoriumi Aksaveras gavo netipišką SKB specializacijai, tačiau susijusią su fasavimo technika, užduotį – Tarprajoninei veislininkystės įmonei sukurti bulių sėklos fasavimo įrenginį. Šio darbo rezultatas – dviejų mašinėlių komplektas, skirtas polimeriniams šiaudeliams markiruoti M6-MMS (našumas 135 vnt/min.) ir M6-MUS užpildyti juos bulių sėkla (našumas 130 vnt/min.). Tarpžinybinė komisija šį komplektą rekomendavo serijinei gamybai ir aukščiausiai kokybės kategorijai. Komplektą gamino Kapsuko MPAG. Užsakovų pageidavimu Aksaveras dar paruošė užpildymo mašinėlės modifikaciją M6-MU2-S. Už šio komplekto sukūrimą Aksaverui Orinai paskirta 1984 metų Lietuvos TSR valstybinė mokslo ir technikos premija.
Kuriant šį komplektą kartu su Aksaveru dirbo konstruktoriai E. Girlevičius, S. Papartienė, B. Katkauskienė. Gaminant bandomąjį pavyzdį dalyvavo inžinierius G. Stalioraitis, šaltkalviai-surinkėjai K. Augustinas ir B. Dabulevičius.
1987 metais Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu Aksaverui teko toliau pratęsti veislininkystei skirtų mašinėlių komplekto modernizavimą. Jam vadovaujant buvo sukurtas dvigubo našumo komplektas, kurio šiaudelių markiravimo mašinėlės M6-MM2-S našumas pasiekė 270 vnt/min., o šiaudelių užpildymo mašinėlė M6-APA tapo patikimesnė darbe.
Vykdant šią užduotį Aksaverui sumaniai talkininkavo vadovaujantysis konstruktorius P. Tamaliūnas, tobulinęs mašinėlę M6-MM2-S, grupėje dirbo konstruktoriai A. Plungė, N. Kudrevičienė, S. Karvelis. Reikli Tarpžinybinė komisija abi mašinėles rekomendavo serijinei gamybai ir aukščiausiai kokybės kategorijai.
Grįžtant prie SKB tematikos, reikia paminėti 1982 metais Aksavero pradėtą ruošti fasuotos varškės ir saldžių sūrelių sudėjimo į dėžes automato M6-AUZ techninę dokumentaciją. 1984 metais šis automatas buvo sėkmingai išbandytas Kapsuko Pieno kombinate ir rekomenduotas serijinei gamybai. Jis galėjo dirbti prie visų briketais fasuojančių automatų.
1985 metų pradžioje Aksaveras gavo skubią užduotį paruošti labai našios mėsos pusfabrikačių pjaustymo mašinos techninę dokumentaciją. Per rekordiškai trumpą vienerių metų laikotarpį ši mašina ne tik buvo suprojektuota ir SKB eksperimentiniame ceche pagamintas jos bandomasis pavyzdys, kuris jau liepos mėnesį išbandytas Kauno Mėsos kombinate, o metų pabaigoje MPAG jau buvo pagaminta pirmoji mašinos M6-FRD serija. Tais laikais tai buvo neįtikėtinas atvejis. Tai atsitiko, kai Gamybinio susivienijimo vadovai, kuriam tuo laiku priklausė ir SKB, nutarė surizikuoti ir, nesilaikydami visų biurokratinių barjerų bei negavę leidimų, pradėjo gaminti šią mašiną vos tik gavę iš SKB brėžinius. Rūpesčių netrūko ir projekto vyr. konstruktoriui A. Orinai ir su juo dirbusiems konstruktoriams O. Bieliūnaitei, N. Kudrevičienei, B. Katkauskienei, P. Ruikai, V. Šukevičiui bei šaltkalviams-surinkėjams K. Augustinui ir J. Klimavičiui, kuriems neretai tekdavo užtrukti darbe iki vėlaus vakaro. Savaime suprantama, kad dideli rūpesčiai prislėgė ir MPAG vadovaujantįjį konstruktorių A. Ovčiarovą bei su šia tema susijusius gamyklos vyriausius specialistus.
Toks operatyvus naujojo įrenginio sukūrimas ir pagaminimas pademonstravo, kad vietoje 3-4 metų laikotarpio, kuris būdavo reikalingas tuometinėje planinėje sistemoje, galima viską atlikti ir per vienerius metus, jeigu tik nereikėtų derinti dešimčių normatyvinių dokumentų, surinkti daugybę parašų įvairiose instancijose, leidžiančiose ir neprieštaraujančiose įrenginį ne tik kurti, gaminti, bet ir eksploatuoti. Šie biurokratiniai barjerai atimdavo daugiau laiko nei pats įrenginio sukūrimas ir gamyba.
Dar vienas Aksavero darbas – tai 1990 metais paruošta briketų grupinio sudėjimo automato techninė dokumentacija. Šis įrengimas buvo pritaikytas dirbti prie sviesto fasavimo automato PA1/1, gaminamo pagal VDR NAGEMOS firmos licenciją.
SKB metraštyje išlikę Aksavero mintys apie konstruktoriaus darbą: „Jis yra įtemptas, be atokvėpio. Neretai tenka dirbti atsisakant laisvalaikio, poilsio dienų arba neskaičiuojant darbo valandų. Įsimintiniausi darbai tie, kuriems atiduota daugiausia proto ir dvasios jėgų, kuriems sunkiai surasti optimaliausi sprendimai. Ir vis dėlto šis kasdieninis darbas, nors ir nelengvas, bet įdomus ir mielas. Sunkiausia tai, kas sukurta, paversti realiu daiktu – tai reiškia išlaikyti savo darbo egzaminą“. Šie jo žodžiai tarsi apibendrina visų SKB vyr. projekto konstruktorių mintis. Dar reikia pažymėti, kad darbe jis buvo principingas ir autoritetą turintis darbuotojas.
Liusė Sakalauskaitė, SKB patentų ir techninės informacijos skyriaus vedėja
Norėdami skaityti daugiau SKB darbuotojų prisiminimų spauskite čia: „Laiko dulkes nubraukus…“.
Vytauto Karsoko nuotraukos bei nuotraukos iš SKB metraščio
Parengė Ugnė Stanaitė
