Tai ištarė Viktoras Šabonas, daugelį metų vadovavęs Kapsuko, o gražinus miestui istorinį pavadinimą ir Marijampolės miesto sporto bendruomenei, paprašius jo pasidalinti prisiminimais apie buvusį darbą bei gražiausius, prasmingiausius gyvenimo metus.
Gimęs Kauno rajone, netoli Babtų 1943 metais, 1970 metais baigęs Kauno kūno kultūros institute pedagogikos fakultete sunkiąją atletiką, Viktoras buvo paskirtas dirbti į tuo metu prestižinį, tarp šio profilio mokslo įstaigų Kalvarijos maisto pramonės technikumą, ruošusį specialistus pieno perdirbimo pramonei. Kalvarijoje, tuo metu buvusioje Kapsuko rajono sudėtyje, V.Šabonui dirbti teko dvylika metų. Jaunas specialistas stengėsi gerai atlikti patikėtą darbą, beje, pasak V.Šabono, gyvenime jam daugiau neteko dirbti tokiame nuoširdžiame kolektyve…
Jauną ir darbštų pedagogą pastebėjo ir įvertino to meto Kapsuko miesto valdžios atstovai. Anot pašnekovo, vieną 1982 metų gegužės mėnesio dieną jis buvo pakviestas Kapsuko miesto vykdomojo komiteto pirmininko Kęstučio Subačiaus pokalbiui. Pokalbio metu, net nesitikint, jam buvo pasiūlytos Kapsuko miesto Sporto komiteto pirmininko pareigos.
Prieš V. Šaboną šias pareigas ėjo Bronius Straleckas, bet šiam žmogui nelabai sekėsi rasti bendrą kalbą su daugeliu to meto Kapsuko sporto bendruomenės narių. Tad valdžia, matomai, siekdama kažkaip „užglaistyti“ aštrius kampus, direktorių, trenerių ir sportininkų tarpusavio santykiuose, nusprendė surasti žmogų, kuris gebėtų priimti kompromisinius sprendimus tenkinančius įvairių sporto šakų atstovus.
„Mano užduotis buvo suvienyti visas sportines organizacijas ir kolektyvus, kad galų gale baigtųsi visiems įgrisusios bei nenaudingos rietenos. Ir po kažkurio laiko man pavyko padaryti tai“, – prisimena to laikotarpio iššūkius Viktoras.
Prisimindamas praeitį V.Šabonas pastebi, jog laikmetis, tikrai nebuvo sudėtingas. 1979 metams baigiantis Tarybų Sąjunga, kurios dalimi buvo ir okupuota Lietuva, įsivėlė į brangiai kainavusią valstybės iždui invaziją Afganistane. Tad planuojant veiklą jautėsi, jog stinga pinigų ne vien pagrindinių šalies ekonomikos šakų vystymo finansavimui, bet taip pat kultūrai, medicinai, švietimui ir sportui. Nors kurį laiką galą su galu, gerokai pasistengus, vis dėlto šiaip ne taip pavykdavo sudurti. Kapsukas, vykdomojo komiteto pirmininko K. Subačiaus ambicingų pastangų dėka pagaliau buvo pripažintas vienu iš didžiųjų šalies miestų, beje, tuo metu turėjusių apie 53 tūkstančius gyventojų.
Priminsiu, jog šių dienų Marijampolėje gyvena apie 36727 (2021 m. duomenys), gyventojų, tai yra daugiau nei trečdaliu mažiau nei devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Sutinkamai su kiekvieną mėnesį Marijampolės savivaldybės administracijos skelbiamais statistiniais duomenimis, šis skaičius tendencingai mažėja, mat vien tik mirštamumas savivaldybėje kiekvieną mėnesį apie du kartus didesnis nei gimstamumas, o kur dar kiti veiksniai. Tokie tad reikaliukai, kol kas…
„Tuo laikotarpiu Kapsukas sporte buvo galima teigti, jog tame pačiame lygmenyje su Vilniumi, Kaunu, Klaipėda, Panevėžiu, Šiauliais, Alytumi. Pasiekti tokio rezultato nebuvo lengva, bet iš mūsų šito reikalauta ir mes stengėmės. Pamenu kažkuriais metais net Panevėžį ir Alytų sportininkų pasiektais rezultatais aplenkėme, bet vis dėlto daugeliu atvejų buvome paskutinieji tarp daugiau žmogiškųjų ir finansinių išteklių turinčių konkurentų“, – pastebi V. Šabonas.
Pašnekovas, taip pat pasidžiaugė, jog šiandien Marijampolės sportininkai disponuoja kur kas didesnėmis lėšomis savo veiklai, važinėja į varžybas ne su išklerusiais, kietomis sėdynėmis autobusais, „dulkių siurbliais“ vadintais arba traukiniais, bet su puikiais, garsių pasaulyje gamintojų pagamintais autobusais. Varžosi ne su didžiųjų Lietuvos miestų atstovais, bet su kolegomis iš rajonų, todėl ir jų pasiekimai yra geresni. Taip pat nuvykstama parungtyniauti ir į užsienio valstybes.
Anais laikais išvykos į varžybas arba atvykusių iš kitur sportininkų priėmimas, apgyvendinimas buvo nesibaigiantis sporto vadovų košmaras ir pastovus jų galvų skausmas. Negana to, nuolat reikėdavo galvoti kaip ir iš kur paimti, ar sukombinuoti, sportininkams sportinę aprangą, avalynę, inventorių, juk beveik viskas buvo deficitas…
Bet nepaisant visų minėtųjų nepriteklių, V.Šabonui kartu su Kapsuko miesto švietimo skyriaus inspektoriumi Sigitu Briliumi pavykdavo suorganizuoti daug masinių moksleivių sveikatinimo renginių bei sporto švenčių. Tokių kaip visų Kapsuko bendrojo lavinimo mokyklų sporto šventės, masiniai bėgimai miesto gatvėmis ir Pašešupio parke.
Viktoro Šabono ir kitų to meto Kapsuko vadovaujančių darbuotojų rūpesčiu, 1986 metais pirmą kartą miesto istorijoje surengta kompleksinė spartakiada, kurioje dalyvavo visi miesto gamybiniai kolektyvai, bendrojo lavinimo mokyklos, taip pat profesinės mokyklos. Joje varžėsi futbolininkai, krepšininkai ir krepšininkės, tinklininkai, šachmatininkai, šaškininkai, lengvaatlečiai ir kitų sporto šakų atstovai.
Nuo 1983 metų buvo renkamas geriausių miesto sportininkų dešimtukas. Ši tradicija gyva iki mūsų dienų. 1989 metais surengtas Marijampolės miesto sporto veteranų sąskrydis, kurio metu pagerbti visi nusipelnę šiam kraštui sporto bendruomenės nariai. 1991 metais Viktoras Šabonas, kartu su organizacinio komiteto pirmininku, tuometiniu Marijampolės miesto tarybos pirmininku Algirdu Bajerkevičiumi daug nuveikė organizuojant Ketvirtųjų pasaulio lietuvių sporto žaidynių šachmatininkų varžybas Marijampolėje. Šio renginio atidarymas vyko Rygiškių Jono gimnazijos stadione dalyvaujant Aukščiausios tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui.
„Matydamas šių dienų sportininkų, jų trenerių veiklos sąlygas, aprūpinimą reikiamu inventoriumi, apranga ir panašiai, vykimo į varžybas sąlygas bei kitus organizacinius rūpesčius pagalvoju, jog dabar tik dirbk ir norėk, o tų problemų visuomet buvo yra ir bus, nes gyvenimas toks, deja…
Kalbant apie šių dienų jaunuomenės ne itin didelį norą sportuoti galiu pasakyti, kad labai daug priklauso nuo trenerio dirbančio su vaikais profesionalumo, mokėjimo motyvuoti auklėtinį. Savo laiku aš į darbą priėmiau sunkiosios atletikos trenerį Alvydą Kirkliauską ir po kurio laiko sukioji atletika Kapsuke pakilo į visai kitą lygmenį, kuris išlaikomas iki pat šių dienų. Dar vienas svarbus momentas būtų tas, jog anais laikais „iš viršaus“ mums nuleisdavo reikalavimą masiškai versti sportuoti darbo kolektyvus. O tie kolektyvai per prievartą sportuoti nenorėjo, tad visumoje gaudavosi didelė nesąmonė. Dabar jei žmogus nori sportuoti, jis pats pareiškia norą daryti tai ir dar pinigus moka sporto mokyklai, taigi jo motyvacija visiškai kitokia“, – pastebi sporto vadovas, veteranas, vienas iš Marijampolės sporto veteranų asociacijos narių V. Šabonas.
Sūduvos sostinės sporto bendruomenei Viktoras Šabonas vadovavo iki 1993 metų rudens, kitaip tariant jam teko išgyventi ir, be abejo, „savu kailiu“ patirti ne vien karo Afganistane, trukusio iki 1989 metų pasekmes ekonomikai, vadinasi ir sporto finansavimui, bet ir TSRS žlugimo sukeltas problemas, atkurtos nepriklausomos Lietuvos ekonomikos sunkmetį. Juk sporte kaip ir kultūroje ir visame kame be tinkamo finansavimo nuveikti kažką reikšmingo vargu bau ar įmanoma. Tik pasakoje galima iš kirvio sriubą išvirti, bet su gyvenimo realijomis tai neturi nieko bendra. Būdamas labai kukliu žmogumi, Viktoras, net įspūdingesnių nuotraukų iš savo darbinės veiklos turi nedaug, tiesiog šiam reikalui neskyrė reikiamo dėmesio. Gaila, kad taip nutiko, juk vadovavo Marijampolės sporto bendruomenei istoriškai sudėtingu laikotarpiu…
Vytautas Karsokas
Autoriaus nuotraukos ir V. Šabono asmeninės kolekcijos eksponatų reprodukcijos
