„Benius – žmogus fanatiškai atsidavęs savo profesijai“, – taip apie Lietuvos nusipelniusį ir tarptautinės kategorijos baidarių irklavimo trenerį, Marijampolės sporto centro Baidarių irklavimo skyriaus trenerį Benių Jankevičių, atsiliepė jo kolega, Marijampolės sporto centro sunkiaatlečių „guru“, savivaldybės Tarybos narys Alvydas Kirkliauskas.
Per bemaž keturis dešimtmečius trunkančią baidarių irklavimo trenerio karjerą Beniui teko treniruoti šimtus Sūduvos krašto vaikinų bei merginų, išugdyta visa plejada talentingų ir ne vien Lietuvoje, bet Europoje, taip pat pasaulyje žinomų irkluotojų, tokių kaip Sidnėjaus, Pekino, Atėnų ir Londono olimpinių žaidynių dalyvis, tris kartus pasaulio čempionas, daugkartinis Europos ir pasaulio čempionatų prizininkas Egidijus Balčiūnas, tarp kitko 2013 metais apsigynęs disertaciją bei tapęs socialinių mokslų daktaru. Ignas Navakauskas, pasaulio studentų čempionato nugalėtojas vienviečių baidarių 200 metrų distancijoje, Rio de Žaneiro olimpiados devintos vietos laimėtojas, du kartus pasaulio čempionato ketvirtos vietos laimėtojas, Europos čempionato tris kartus bronzos medalio laimėtojas, o pernai irkluodamas dvivietę baidarę Europos čempionate užėmęs antrąją vietą, taip pat pernai rudenį, Danijoje, startuodamas Lietuvos rinktinės sudėtyje pasaulio čempionate, keturvietės baidarės ekipoje užėmė penktąją vietą. Ir tai pirmas toks aukštas pasiekimas Lietuvos keturviečių baidarių irklavimo sporto istorijoje.
Treneris, taip pat minėjo Europos jaunių čempionato dalyvių Virginijos Padegimaitės, Skirmantės Mykolaitytės, daugkartinės Lietuvos čempionės Giedrės Bartaškaitės, Lietuvos rinktinės narių Ingos Keršytės, daugkartinių Lietuvos čempionių bei Europos jaunių čempionato dalyvių Robertos Daunoraitės, Adrianos Juzėnaitės, daugkartinės Lietuvos čempionės Ievos Juškaitės, Baltijos jūros šalių žaidynių dalyvių Rūtos Šalaševičiūtės, Godos Steponavičiūtės, Karolinos Borutaitės, Lietuvos jaunių čempionatų prizininkų Raimundo Gudaičio, Mindaugo Ličkaus, Tomo Navakausko, sūnaus Kęstučio Jankevičiaus, Kristijono Samuolio, Pauliaus Mačiunsko, Almanto Daugėlos pavardes.
B. Jankevičius prasitarė esąs „grynas“ suvalkietis, kilęs iš Vilkaviškio rajone esančio Patilčių kaimo. Mokslus „krimsti“ pradėjo Kapsuko V. Mykolaičio – Putino vidurinėje mokykloje-internate (tuo metu taip vadinosi Marijonų gimnazija), po to baigti mokslai Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar Gedimino technikos universitetas), kuriame studijuojant ir susidomėjo baidarių irklavimo sportu. Dvejus metus Čechovo mieste, kur netoli Maskvos, atitarnauta sovietų armijoje.
Po demobilizacijos sugrįžus į Lietuvą darbas to meto statybose Beniaus nežavėjo, tad jis vėl grįžo į jau pamėgtą irklavimo sportą bei įstojo mokytis į Lietuvos kūno kultūros institutą. Jį sėkmingai baigė įgydamas irklavimo trenerio kvalifikaciją.
Gyvenimo kelias, 1986 metais atvedęs B.Jankevičių į tuometinį Kapsuką buvo labai paprastas, grįstas sutapimais. Kapsuke jau dirbo irklavimo treneris kilęs nuo Kalvarijos – Vaidutis Ščiuka, beje, atvykęs dirbti čionai iš Panevėžio po to, kai Šešupės plukdomas vanduo pastačius Kvietiškio užtvanką, tapo mariomis. Šiame vandens telkinyje pakako vietos treniruotis baidarininkams, taip pat buriuotojams ir taip vystyti vandens sporto šakas Sūduvos žemėje.
„ V.Ščiuka labai norėjo dirbti Kapsuke,- prisimena B.Jankevičius, – jam miesto valdžia, taip pat buvo palanki, net trijų kambarių butą skyrė, deja, panevėžietė V.Ščiukos sutuoktinė nenorėjo keltis gyventi iš Panevėžio didmiesčio į provincijos centrą Kapsuką. Tad V.Ščiukai dėl tokio žmonos užsispyrimo teko grįžti į Panevėžį, o tuometiniam „Žalgirio“ sporto draugijos Kapsuko miesto tarybos pirmininkui Gintautui Janušauskui, vėl reikėjo ieškoti naujo trenerio irkluotojams. Taip 1986 metais liepos 1 dieną, po LKKI baigimo, vietoje Vaidučio Ščiukos į Kapsuką atvykau dirbti aš“.
Pasak Beniaus Jankevičiaus, pradėjus dirbti dar senojoje irklavimo bazėje, jeigu galima taip vadinti tai, ką jis rado 1986 metais, iš dešimties baidarių tinkama treniruotėms tebuvo viena. Likusios devynios buvo apgailėtinos būklės, skylėtos. Treniruotes lankė vos keturi irkluotojai. Dabar naujai pastatytoje irklavimo bazėje kasmet treniruojasi apie 30 vaikinų ir merginų. Baidarininkai savo meistriškumą ugdo turėdami visai kitokias sąlygas sportuoti nei jų pirmtakai.
Nors tai nereiškia, kad viskas yra tobula. Prieš keliolika metų irkluotojų džiaugsmui ant Kvietiškio vandens saugyklos kranto buvo pastatyta nauja irklavimo bazė, taip pat finišo bokštelis turintis fotofinišo įrangą, tačiau palyginus su Lietuvos irklavimo bazėmis, esančiomis didžiuosiuose miestuose, Marijampolės irklavimo bazė tėra tik vidutiniška, mat dėl mažoko vandens telkinio stinga vietos įrengti standartus atitinkančią kilometro ilgio vandens trasą. Dabartinės trasos ilgis yra 500 metrų, kurioje sportininkai gali varžytis tik 200 ir 500 metrų ilgio distancijose… Pačios irklavimo bazės pastatas, taip pat nėra pakankamai erdvus ir galėtų turėti „turtingesnį“ treniruoklių asortimentą. Bet nepaisant kai kurių nepatogumų irkluotojai sėkmingai treniruojasi ir, kaip jau įrodė laikas, pasiekia ne tik gerų, bet neįtikėtinų rezultatų. O vandens takeliai Kvietiškio vandens saugykloje, baidarininkų treniruočių metu raižomi tiek mėnesių per metus, kiek tai leidžia lietuviško klimato sąlygos. Praktiškai nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvojo rudens.
Benius Jankevičius akcentavo, jog svarbiausias dalykas ugdant talentingą irkluotoją yra ne vien geras trenerio darbas, bet ir jaunuolio ar jaunuolės asmeninis nusiteikimas siekti rezultato, didelė sportininko ištvermė, fizinis pajėgumas, darbštumas, pakantumas blogoms oro sąlygoms treniruočių metu ir apvirtus baidarei nebijoti išsimaudyti šaltame vandens telkinio vandenyje. Žodžiu tinkama jauno žmogaus motyvacija yra lemiantis faktorius siekiant olimpinių aukštumų.
Trenerio džiaugsmui pastaraisiais metais vis daugiau jaunuolių ateina patys ir išsako norą treniruotis. Dažnai juos atveda tėvai, todėl nebereikia vaikščioti po Marijampolės mokymo įstaigas ir „verbuoti“ vaikus užsiimti baidarių irklavimo sportu. Beje, iš tų jaunuolių, kurie ateina patys dažniausiai ir išauga čempionai. O ar vaikinas bei mergina rimtai nusiteikę sunkiai dirbti, siekiant rezultatų pasirinktoje sporto šakoje, paaiškėja jau po pirmųjų mėnesių intensyvių treniruočių. Jų metu savaime „nubyra“ tie, kam nelemta tapti geru irkluotoju, o tokių jaunuolių pasitaiko gan daug.
B. Jankevičius sakė manąs, kad gerėjant gyvenimo sąlygoms nemenka dalis mūsų jaunimo tampa vis labiau „ištižusi“, fiziškai silpna, nelinkusi prakaituoti intensyviose treniruotėse. O sporte, kaip ir daugelyje kitų sričių be sunkaus darbo, milžiniškų pastangų treniruočių metu tikėtis gerų rezultatų – misija neįmanoma…
Tarptautinės kategorijos treneris, išugdęs daug puikių baidarininkų, paklaustas ar gyvenime jaučiasi esąs laimingu žmogumi atsakė taip: „Jaučiuosi laimingu žmogumi, nes su žmona Virginija užauginome ir išleidome į gyvenimą tris savo atžalas – Kęstutį, Justą ir Aistę, dirbu mylimą darbą, darbą sutampantį su mano pomėgiais, tad jei būtų įmanoma atsukti laiko ratą atgal ir tektų rinktis gyvenimo kelią iš naujo, nedvejodamas priimčiau tuos pačius sprendimus“.
Vytautas Karsokas
Autoriaus nuotrauka ir nuotraukos iš B. Jankevičiaus asmeninio archyvo.
