Praėjusios savaitės pradžioje, minint Valstybės atkūrimo dieną, Vyriausybės kultūros ir meno premijomis buvo apdovanota grupė žinomų Lietuvoje įvairių sričių kūrėjų. Tarp apdovanotųjų yra ir marijampolietis, savo kūrybišku darbu garsinantis Marijampolės vardą architektas Gintautas Vieversys. Per 30 kūrybinio darbo metų G. Vieversys vienas ir kartu su bendraautoriais, moderniais pastatų projektais puošia šalies miestus, miestelius, gyvenamųjų namų kvartalus. Pelnyta daugybė apdovanojimų, o šalies gyventojus ir svečius džiugina jo projektuoti objektai Marijampolėje, Vilkaviškyje, Vilniuje, Šiauliuose, Nidoje bei kitur. Gintauto gebėjimų dėka šiandien turime gražų Marijampolės miesto Poezijos parką, kurtą kartu su bendraautoriais, architektais, T. Eidukevičium, A. Byčenkovu, R. Marcinkevičiene, A. Marcinkevičium, taip pat europietiškai modernią centrinę miesto dalį, kurtą su bendraautoriais, architektais, T. Eidukevičium, R. Marcinkevičiene, A. Marcinkevičium, A. Bekeriu, D. Valiuku.
Žavi seniausios Lietuvoje bendrojo lavinimo mokyklos, Rygiškių Jono gimnazijos parkas sumanytas bendradarbiaujant su architektais S. Vilute, A. Byčenkovu, „Swedbank“ pastatas, (bendraautoriai L. Volungevičienė, G. Vieversytė), autobusų stotis Kalvarijoje (bendraautoriai T. Eidukevičius, L. Volungevičienė, G. Vieversytė) bei daugybė individualių gyvenamųjų namų, pasižyminčių originaliais architektūriniais sprendimais. Tad naudodamiesi proga paprašėme Gintautą Vieversį atsakyti į kelis „Sūduvos gido“ korespondento Vytauto Karsoko klausimus.
– Sakykite, Gintautai, kas nulėmė, jog pasirinkote būtent architekto specialybę. Ar teiginys, jog architektūra ne profesija, bet pašaukimas yra teisingas?
– Mano kelias į architektūrą prasidėjo, kuomet tėvai pastebėjo mano meninius gebėjimus. Būdamas vienuolikos metų aš jau mokiausi keturmetėje Kapsuko Dailės mokykloje, tuo metu įsikūrusioje Bažnyčios gatvėje. Ją baigęs dailės mokslus tęsiau papildomai, lankiau piešimo kursus Vilniuje, kur turėjau galimybę susipažinti su tuo metu garsių architektų brolių V. ir A. Nasvyčių, G. Baravyko, V. Briedikio, E. Čekanausko darbais. Tai paskatino mane rimtai susidomėti architektūra. 1981 metais įstojau į VISI (Vilniaus inžinerinį statybos institutą, dabar VGTU – aut. past) Architektūros fakultetą, kuriame teko mokytis ir pas jau minėtą profesorių, architektą A. Nasvytį. 1986 metais baigęs mokslus gavau paskyrimą dirbti architektu Kapsuko vykdomojo komiteto projektavimo grupėje. Prasidėjus permainoms šalies politiniame-ekonominiame gyvenime, 1989 metais, įkūriau pirmąjį Marijampolėje architektūros kooperatyvą „MV Projektai“. Tai buvo mano įdomaus ir sunkaus architektūrinio darbo kelio, kuris, beje, tęsiasi iki šiol, tik jau kitu pavadinimu – „LG Projektai“, pradžia.
Drįstu teigti, kad architektūra – sunki profesija, reikalaujanti daug kruopštumo, susikaupimo, įvairių žinių bei meninių gebėjimų. Tai kartu yra ir pašaukimas. Architektas tarsi mediumas galintis išversti kūrybos kalbą į žemiškąją. Kūrybiškumas ir meninis išprusimas architektą išlaisvina jo darbuose.
– Kokius kriterijus savo kūryboje laikote esminiais, kur slypi architekto darbo sėkmė?
– Kūrybiškumą bei meninius gebėjimus įvardinčiau kaip esminius dalykus architekto kūrybiniame darbe. Šie kriterijai daugiausiai padeda sėkmingai atlikti darbą ir pasiekti geriausią rezultatą.
– Kokius savo darbus mūsų krašte bei kitur, atliktus per daugiau nei tris kūrybos dešimtmečius laikote vertingiausiais. Kiek jų yra iš viso?
– Man būtų sunku ir suskaičiuoti, kiek visoje Lietuvoje yra realizuotų darbų. Jų tikrai daug. Bet galiu išskirti vieną, patį pirmąjį, 1994 metais grupės „ARVI“ administracinį pastatą su kavine „Pizza Jazz“ Kudirkos gatvėje, (dabartinis restoranas ir svečių namai „Ten“). Iki šio užsakymo buvo labai sudėtingas laikotarpis, šalį slėgė ekonominė suirutė, nebuvo darbo, tad kuriam laikui architektūrą teko atidėti į šalį bei užsiimti kitomis veiklomis, o šis projektas mane vėl grąžino į architektūrą.
– Sakykite kas trukdo dirbti dar produktyviau ir kūrybiškiau?
– Laikas ir požiūris į architektūrą. Gyvename laikmetį, kai didžiausia vertybė – pinigai. Pastato architektūrinė kokybė yra nesvarbi, svarbiausia per kiek laiko jis atsipirks. Todėl statoma greitai ir pigiai. Jau seniai architektų bendruomenėje keliamas klausimas dėl ydingo viešųjų pirkimų mažiausios kainos nustatymo kriterijaus. Mat projekto konkursą laimi pasiūlęs mažiausią kainą konkurso dalyvis, bet ne kokybišką architektūrą…
Lietuva baigiama „aprengti“ iš pigiausių medžiagų pastatytais statiniais, kurias teks keisti ateities kartoms. Juk ne veltui sakoma, kad šykštus moka du kartus. Taip yra ir su pastatais, statytais naudojant pigias medžiagas. Už juos po tam tikro, gan trumpo eksploatavimo laiko, tenka susimokėti dvigubai.
– Iš kur semiatės architektūrinių sprendimų idėjų įgyvendindamas savo sumanymus?
– Architektūrinių idėjų toli ieškoti nereikia. Paprastai jos egzistuoja mus supančioje aplinkoje. Prieš pradėdamas projektuoti pirmiausia išanalizuoju objekto, kuris turi atsirasti jam skirtoje vietoje gamtinę aplinką, kontekstą, egzistuojančius vizualinius funkcinius ryšius. Kūrybinis procesas būna kankinantis, mintyse paprastai turiu keletą idėjų, iš kurių, deja, sugadinęs daug popieriaus, išsirenku vieną.
– Papasakokite apie savo ateities kūrybinius planus bei svajones.
– Kai baigiau institutą ir buvau jaunas architektas, svajojau suprojektuoti bei pastatyti daugiabutį gyvenamąjį namą, nes mūsų aplinkoje buvo vien tarybinių laikų tipinės pilkos „dėžutės“. Ši svajonė buvo realizuota gan greitai – teko suprojektuoti ir pastatyti didelės apimties Gandrališkių daugiabučių namų kvartalą Klaipėdoje, Marijampolėje, Šaltinio gatvėje esantį daugiabučių namų ir kotedžų kvartalą bei Lietuvininkų gatvėje esantį daugiabutį. Vėliau svajojau sukurti šiuolaikiškos bažnyčios projektą. Šią idėją taip pat įgyvendinau. Tai jau pradėta statyti Šv. Jono Pauliaus antrojo bažnyčia Marijampolėje. Šiandien mano svajonės mažos, nes supratau vieną svarbią tiesą architektūroje, jog kuo mažesnis objektas, tuo daugiau architektūros ir meno jame galima išreikšti.
– Sakoma, jog kūrybiniame darbe ypač svarbus vaidmuo tenka žmonėms, kurie yra šalia kūrėjo (turiu omenyje šeimą), ką jūs galėtumėte pasakyti apie tai?
– Šeima, kaip geras karys fronte. Juo gali pasitikėti, jis neišduos ir visada palaikys sunkiu momentu. Be šeimos palaikymo niekada nebūčiau tuo, kuo esu šiandien. Mano žmona, Asta ir dukra Gina, taip pat architektės. Jų nuomonė ir kritinės pastabos man labai svarbios kūryboje. Tad šiandien mes dirbame kartu ir, be abejo, dalinamės kūrybinėmis idėjomis.
– Dėkoju už nuoširdumą ir geros kloties gražinant mūsų kraštą.
Nuotraukos iš architekto Gintauto Vieversio asmeninio archyvo
