Iš Kalvarijos krašto kilęs, Pranciškavo dvare 1882 metais gimęs, Adomas Dundzila nuo jaunystės pamėgo lietuvišką spaudą ir literatūrą. Penkerius metus praleido Marijampolėje – sukaupė nemažą lietuviškų knygų fondą. Likus vos metams iki pirmojo pasaulinio karo persikėlė gyventi į Vilkaviškį. Čia bandė įgyvendinti dar vieną savo svajonę – atidaryti nuosavą knygyną.
Leidimas atidaryti cariniame Vilkaviškyje knygyną buvo gautas. Tad 1913 m. atvykęs į kapsų sostinę pradeda ieškoti patalpų knygoms laikyti.
Neįtikėtina, bet tuo metu Vilkaviškyje oficialiai veikė „Lietuvių automobilių draugija“. Tai buvo kažkas reto ir neįprasto.
Vilkaviškiečiai savo rankomis išlaikė draugiją, kuri turėjo ne vieną automobilį. Automobiliais vadinti autobusai kursavo po visą tuometinę Suvalkų guberniją. Keleivius vežiodavo iš Marijampolės į Vilkaviškį, Alvitą, Virbalį, Kybartus.
Cariniame Vilkaviškyje gyvenantiems žmonėms 1913 m. automobilis jau nebuvo didelis stebuklas. Nors dažnai dar buvo vadinamas mašina, kuri važiuoja be arklių, tačiau niekas išpūstomis akimis į tokias mašinas jau nespoksojo.
Jau 1909 m. laikraštyje „Šaltinis“ buvo rašoma: „ Yra laikas sutvarkytas, kad išvažiavus iš Seinų 7 val. ryto būtų galima nuvažiuoti 3 val. popiet į Vilkaviškį per Suvalkus.“ Tad jau 1909 m. pro Vilkaviškį kursuodavo benzinu varomas autotransportas.
Iš Marijampolės į Vilkaviškį 1913 m. atvykusį A. Dundzilą kartu su knygomis priglaudė inžinierius Petras Vitkauskas. Jis buvo minėtos „Lietuvių automobilių draugijos“ Vilkaviškyje pirmininkas. Autoklubo patalpose laikydamas knygas naujakurys buvo įpareigotas papildomai padirbėti. Privalėjo autobusų keleiviams pardavinėti bilietus.
Anot naujojo knygyno savininko prisiminimų, „netrukus rusas, Vilkaviškio apskrities viršininkas man liepė ieškotis naujos buveinės. Deja, kur tik geresnis punktas, tai vis buvo žydams priklausantys namai. Vargais negalais įsiprašiau pas dešrininką Gešvantnerį. Jis užleido šalia savo mėsinės mano knygynui kampą. Vis tik netrukus patalpas perkėliau priešais Vilkaviškio bažnyčią – į gražiausią tuomet mieste vietą.
Čia lietuvių kultūrinį darbą tuomet dirbo ponas, daktaras Kudirka, p. Vincas Vitkauskas. Tuo metu Vilkaviškyje buvo stiprus „Žiburio“ draugijos skyrius. Vilkaviškio rusų gimnazijoje kapelionu buvo mokinių mylimas ir šiaip populiarus visuomenėje kunigas A. Astrauskas.
Iš lietuviškų verslų Vilkaviškyje veikė „Žagrės“ draugijos skyrius, dvarininkų sukurtas kooperatyvas, Stankevičiaus „kolonialinių“ prekių krautuvė, blaivybės draugijos arbatinė, viena dešrinė, mano knygynas ir lietuvių suorganizuota automobilių bendrovė. Visa kita buvo žydų rankose.“
Gana įdomiai Adomas aprašo pirmojo pasaulinio karo pradžią mieste:
„Netrukus, 1914 m. liepos mėn. paskutinę dieną rusai paskelbė mobilizaciją. Vilkaviškyje kilo baisus sąmyšis.
Apie karo paskelbimą sužinojome sekmadienio rytmetį. Krautuvininkai žydai nusikabino nuo parduotuvių iškabas. Esą, kai ateis vokiečiai, tai nesupras, kad čia krautuvė. Tad ir neplėš. Ten kur buvo viršininko įstaiga, užbarikadavo pagaliais. Mieste apmirė visas gyvenimas.
Be komendanto leidimo nei į Kauną, nei į Marijampolę arba Virbalį nuvažiuoti nebuvo galima. Vakarais buvo uždrausta vaikščioti. Mobilizacija palietė beveik visas lietuviškas šeimas. Netrukus Vilkaviškio banko įstaiga iš miesto buvo evakuota.
Prasidėjus karo veiksmams Rytprūsiuose, nuo patrankų šūvių Vilkaviškyje kiauras naktis drebėjo langai ir durys. Rusų kareiviai, prisivogę visokių daiktų, Vilkaviškio turgavietėje sukeldavo tikrą jomarką.
Netrukus rusai pradėjo bėgti iš Vokietijos. Vilkaviškio miestas tapo užkimštas besitraukiančių rusų gurguolėmis. Plentu nuo Virbalio link Marijampolės ir Kauno traukė būriai palaidų kareivių. Vilkaviškio turgavietės šaligatviai dienos metu buvo nugulti vienas prie kito besišliejančių karių. Mieste buvo didelis triukšmas ir daug rusų keiksmų.
Vilkaviškyje likti buvo labai pavojinga. Palikę visą savo turtą miestiečiai pėsti, kas keliais, kas laukais, patraukė Marijampolės link. Pėsčias išėjau ir aš su žmona ir mama.
Vakare pasiekėme Šunskus. Patrankų šaudymo garsai ir ugnis nušvietė raudonai visą padangę.“
Vilkaviškyje knygų leidėjas ir prekybininkas praleido du metus. Turėjo organizacinių gabumų. Po pirmojo pasaulinio karo apsigyveno Kaune. Įkūrė ir vadovavo verslininkų sąjungai.
Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais A. Dundzila įsteigė didžiausią knygų leidimo įmonę šalyje „Dirva“. Pergyveno du pasaulinius karus. Tiek per pirmą, tiek per antrąjį traukėsi su namiškiais nuo artėjančių okupacijų. Pasibaigus antrajam pasauliniam karui pasiekė Ameriką.
Mirė 1951 m. Čikagoje.
