Vakar Seime vyko iškilmingas minėjimas, skirtas valstybinės kalbos statuso 100-osioms metinėms paminėti.
Šakių rajonui atstovavo savivaldybės meras Edgaras Pilypaitis, taip pat savivaldybės kalbos tvarkytoja Rimutė Grušienė, sveikinimo kalbą sakyti buvo pakviesta Griškabūdžio gimnazistė Beatričė Budreckaitė, o ją lydėjo jos mokytoja Jolanta Laurinaitienė.
Meras apie renginį rašė: „Solidūs pranešimai ir sveikinimuose skambėję linkėjimai sustiprino viltį, kad esame teisingame kelyje, kuriam pamatus padėjo dar pirmosios raštijos paminklo kūrėjas Martynas Mažvydas, kiti kalbos talkininkai ir puoselėtojai, draustos spaudos ir literatūros autoriai ir platintojai, kalbos normintojai ir puoselėtojai – kalba mus kuria ir saugo, bet turime nepamiršti, kad tiek, kiek saugom, gerbiam ir mylim ją mes.“
Dėkojame Beatričei už drąsą ir už puikų atstovavimą mūsų rajonui ir visos Lietuvos mokiniams.
Sveikiname su valstybinės kalbos šimtmečiu.
Beatričės sveikinimo kalba:
Gerbiami iškilmių dalyviai,
esu laiminga šiame prasmingame minėjime galėdama atstovauti savo kartos, savo krašto mokiniams. Juolab kad mano gimtinės takais vaikščiojo Jonas Jablonskis, gimtąją tarmę pasirinkęs bendrinės kalbos pagrindu, iš čia kilę net trys Nepriklausomybės Akto signatarai, prieš daugiau nei šimtmetį svajoję ir atkūrę Lietuvos nepriklausomybę. Šie ir daug kitų žmonių savo iškiliais darbais parodo, kad dėl gimtosios kalbos buvo verta kovoti, jie įkvepia mus puoselėti ir branginti lietuvišką žodį net ir šiandien, kai atrodo, kad jis yra apsaugotas valstybinės kalbos statuso ir nėra jokios išorinės grėsmės.
Nepaisant to, kyla vis daugiau diskusijų dėl jaunimo kalbos vartojimo, dėl jaunų žmonių požiūrio į lietuvių kalbą, nes būtent mes esame valstybės ir kalbos ateitis. Pagrįstai kyla ir klausimų, ar mes suprantame, kokia svarbi gimtoji kalba, ar įvertiname, kaip keičiame jos esmę įterpdami svetimų kalbų žodžių. Praėjusiais metais atlikau tyrimą, kuriuo siekiau išsiaiškinti jaunimo kalbos vartojimo ypatumus, kitų kalbų žodžių vartojimo priežastis ir ar iš tiesų anglų kalba jaunų žmonių laikoma prestižine. Paaiškėjo, kad jaunimas vartoja tikrai nemažai svetimžodžių, ypač anglicizmų, kurie dažniausiai įterpiami kalbant apie virtualią aplinką ir laisvalaikį. Tačiau turbūt sunkiai rastume mokinį, kuris prikaišiotų svetimžodžių bendraudamas su mokytojais ar kitoje oficialioje aplinkoje. Nedaug pasitaikė ir ištisų frazių ar sakinių vartojimo atvejų. Mokiniai teigė, kad vartoja svetimžodžius dažniausiai tuomet, kai reiškinio ar objekto pavadinimas tiesiog neturi lietuviško atitikmens arba kai svetimžodžiui sulietuvinti reikia daug pastangų. Jaunimui pateiktos anketos rezultatai taip pat pradžiugino, nes iš bendraamžių atsakymų į klausimus paaiškėjo, kad nors vartojame tikrai nemažai svetimžodžių, tačiau kuo vyresni tampame, tuo mažiau tokių žodžių įterpiame kalbėdami, tuo labiau įsitikiname, kad mūsų savastis, mūsų mintys vis dėlto geriausiai išreiškiamos gimtąja kalba.
Baigdama kalbėti noriu dar kartą atsigręžti į mūsų krašto, kalbos istoriją ir priminti, kad turime pavyzdį, kai pats tautinio atgimimo šauklys Vincas Kudirka jaunystėje gėdijosi ir vengė kalbėti lietuviškai, tačiau vėliau suprato gimtosios kalbos vertę ir įdėjo daug pastangų, kad ji skambėtų vis plačiau ir drąsiau. Manau, kad net jaunatviškai maištaudami ir bandydami atrodyti „europietiškesni“, kosmopolitiški, mes puikiai suvokiame, ko verta galimybė laisvai ir nevaržomai svajoti, reikšti jausmus, kurti vartojant savo unikalią, prigimtinę duotybę – gimtąją kalbą. Ir galiu pažadėti: padarysime viską, kad ji taptų patraukli, besikeičianti, prisitaikanti prie šiandienos aktualijų, kad lietuviškas žodis išdidžiai užimtų savo vietą valstybės gyvenime ir skambėtų visur, kur esama bent vieno lietuvio.
