Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje gyvenęs reporteris užkalbino tarpukario Marijampolės kino teatro vadovą. Pokalbis su Vytauto Didžiojo sode įsikūrusio kino vedėju buvo apie atsinaujinimą ir modernumą.
Pasak senojo amžininko, „Marijampolėje iki šiol filmai buvo rodomi be garso. Tokie filmai vadinti nebyliu kinu. Dabar, kai filmus nori žiūrėti visi, jų paklausa stipriai išaugo. Nuo šiol Marijampolėje filmai eis su garsu.
Kino aparato principas, – pasak įstaigos vedėjo, – yra labai paprastas. Jei mes matome kokį nors daiktą, tai tam daiktui dingus, jis mūsų akyse dar kurį laiką pasilieka. Šia mūsų akių silpnybe naudojantis, kino aparatas mus ir apgaudinėja.
Po didelių nebylaus kino bandymų pagaliau tokiam filmui buvo leista prabilti. Garsas pradėjo eiti per tam tikras plokšteles, atskirai nuo paties kino aparato. Garso plokštelių leistuvas turėjo būti gerai suderintas su kino aparatu. Bet vis tiek tai buvo labai nefunkcionalu.
Anksčiau garsą įrašinėjo visai kiti žmonės, o aktoriai tik vaidindavo.
Mūsų pasikalbėjimas ėjo prie galo. Direktorius pasakė, kad sudarė kelias sutartis su žymiomis filmų kontoromis. Marijampolėje bus demonstruojami patys geriausi kino paveikslai. Vos tik pradėjęs dirbti, įstaigos vadovas iškart pastatė šviesų ir garsų aparatą. Jis patenkins ir paties muzikaliausio marijampoliečių skonį.
Toks aparatas yra pirmasis mūsų provincijoje, – su pasididžiavimu tęsia reporteris. Palinkėjau šiam kinematografinio meno pradininkui pasisekimo ir palikau susimąsčiusį vadovą derinti įsigyto aparato paskutinius akordus.“
Marijampolė, 1927 m.
