Anų laikų liudininkas, 1882 m. gimęs Adomas Dundzila pasakoja apie lietuviškos spaudos draudimo laikotarpį Kalvarijoje.
Pasak Pranciškavo dvare gimusio knygų leidėjo, „tuo metu Sūduvos krašte mokyklų buvo labai mažai. Pačioje Kalvarijoje, t.y. visos apskrities centre, buvo tik viena rusiška „dviklasė“. Artimiausios mokyklos veikė Liubave, Liudvinave, Krosnoje, Rudaminoje ir Punske. Vaikus mokinti rusiškai, lenkiškai, žydiškai, vokiškai leista. Tačiau lietuviškai – jokiais būdais.
Landžiodavo žandarai po kaimus ir miestelius: ieškodavo lietuviškų maldaknygių ar elementorių. Tėvai troško vaikus pamokinti bent pasimelsti iš maldaknygių. Kad nors vienas asmuo namuose mokėtų skaityti. Būdavo ištisų kaimų, kur nebuvo nei vieno žmogaus bent kiek raštą pažįstančio.
Kalvarijos mieste buvo keletas mokančių laiškus ne tik perskaityti, bet ir surašyti. Už tokį patarnavimą imdavo nuo žmogaus po dešimt ar penkiolika kapeikų. Per atlaidus ar turgaus dieną tokiems mokytiems būdavo pats darbymetis.
Todėl visai nekeista, kad bemoksliai tėvai slapta pirko lietuviškus elementorius ir maldaknyges. Vaikus mokindavo motinos prie verpimo ratelių. Turėjo saugotis, kad nepakliūtų rusui į rankas. Už tai grėsė bausmė Kalvarijos sunkiųjų darbų kalėjime. Kartais – tremtis į Sibirą.
Vis tik šiaudinėse pastogėse žiemą mokslas eidavo. Kaimo žmonės klėtyse, kamarose ar sienų tarpuose slėpdavo lietuvišką žodį.
Kaimai turėjo savo nuolatinius mokytojus-daraktorius. Kalvarijos parapijoje kaimai turėjo daraktorių Sterkevičių. Tai buvo senyvo amžiaus žmogelis. Panašus daugiau į varguolį, nei mokytoją. Žiemą jo mokyklą lankydavo po penkiolika vaikų. Vieną savaitę daraktorius gyvendavo pas vieną ūkininką, kitą savaitę – pas kitą. Už mokslą daraktoriui tėvai mokėjo į savaitę po penkias kapeikas už vaiką.
Kalvarijos mieste net rusiškos spaudos trūkdavo. Anais laikais rusai mieste laikė du kariuomenės pulkus: vieną pėstininkų ir vieną kavalerijos. Buvo ir pasienio sargybos kordonas. Tačiau nei Kalvarijos rusai, nei lenkai neturėjo savo skaityklos, knygyno ar bibliotekos.
Visas lenkų kultūros lobynas sutilpdavo sekmadieniais prie šventoriaus mūrinės tvoros. Okupantai rusai net prie savo cerkvės tokių „dalykų“ neturėjo.
Lietuvė „škaplierininkė“ Barauskiūtė šventadieniais ir turgaus dienomis sėdėdavo prie savo staliuko. Stalą nukraudavo rožančiais, kryželiais. Moteriškė iš po skaros pažįstamiems lietuviams traukdavo knygas, pridurdama, kad atiduoda paskutinę maldaknygę.
Pravartu pažymėti ir apie Kalvarijos pašto įstaigos reikšmę.
Įstaigos, kurios kiemo pusėje buvusiame mediniame namelyje gyveno paštininkas Jonas Žilinskas. Tada vadintas „pačtalJonu.“
Bemokslis paštininkas nuveždavo siuntinius į Marijampolę. Iš ten grįždavo atgal į Kalvariją su lietuviškų knygų maišais. Parvežtas knygas Žilinskas slėpdavo pašto arklidėse po ėdžiomis.
Šio žmogaus veiklą žandarai užčiuopė rodos 1898 metų pavasarį. Bet tuomet Jonas Žilinskas pašte jau netarnavo. Kadangi Žilinskas buvo stropus tarnyboje, niekada jokio valdiško daiktelio nepražudė, tai rusų valdžia vertindama jo nuopelnus, paskyrė ligi gyvos galvos jam pensiją po 20 rublių per metus.
Atleistas iš Kalvarijos pašto Žilinskas stojo kumečiu į Pranciškavo palivarką. Ten mano tėvelis dirbo ūkvedžiu. Po kokių metų mano tėtis siuntė Joną Žilinską važiuotą į Kalvariją su reikalais. Ta proga kartu su Žilinsku apsipirkti važiavo ir mano motina. Neprivažiavę miesto jie sutiko pilną vežimą Kalvarijos žandarų.
Vienas iš žandarų pažino buvusį paštininką, dabar jau kumetį Joną Žilinską. Tuoj pat areštavo, o mano motiną paliko vežime sėdinčią šalti. Atsivarę Žilinską į Pranciškavo kumetyną liepė parodyti jo pirkią. Viską iškrėtė, bet nerado nei menkiausio lietuviško lapelio.
Šis garbingas knygų vedžiotojas sulaukė nepriklausomos Lietuvos. Mirė 1921 metais. Jo žmona Magdalena atsisveikino su šiuo pasauliu 1914 metais. Žilinskų du sūnūs prieš pasaulinį karą emigravo į Ameriką. Sūnus Juozas jau miręs, o Nikodemas dar ir dabar gyvas. Abi dukros jau taip pat amžiną atilsį.“
Prisiminimų autorius Adomas Dundzila „prie Smetonos“ buvo itin aktyvi asmenybė. Vadintas didžiausiu knygų gerbėju ir platintoju. Su Lankeliškiuose mokytoju dirbusiu Bronium Siručiu įkūrė didžiausią knygų leidybos kompaniją Lietuvoje „Dirva“. Prieš pirmąjį pasaulinį karą buvo nuosavo knygyno Vilkaviškyje savininku.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Dundzilų ir Siručių šeimos traukėsi nuo artėjančios okupacijos į vakarus. Adomo Dundzilos verslo partneris Bronius Sirutis mirė Vokietijoje. Adomas pasiekė Ameriką. Sulaukė 69 metų amžiaus ir 1951 m. mirė Čikagoje.
