Tarpukario šaltiniuose žodis Sūduva praktiškai buvo nevartojamas. Straipsniuose ir publikacijose visi žinojo tik Sūdavijos terminą. O kada įsitvirtino Suvalkijos vardas? Kokios priežastys tai nulėmė? Apie visa tai ir šiek tiek daugiau 1934 m. publikacijoje papasakojo vilkaviškietis, daraktorius ir knygnešys, mokytojas Jurgis Vencius.
Pasak Sūduvos istorijos metraštininko „Suvalkija Sūdaviją pradėjo vadinti nuo 1868 metų. Tada rusai perkėlė gubernijos centrą iš Augustavo miesto į Suvalkus. Suvalkų guberniją iš šiaurės ir rytų skalavo Nemunas. Iš pietų Augustavo kanalas, o iš vakarų Prūsija. Visoje Suvalkų gubernijoje prieš karą(pirmąjį pasaulinį aut. past.) gyveno 860 000 tūkstančių gyventojų. Iš jų pusė milijono buvo lietuviai. Ir tik du šimtai tūkstančių lenkų. Kiti buvo rusai, žydai ir vokiečiai.
Senovėje Sūdavija priklausė Kauno ir Vilniaus vyskupijoms. Kauno vyskupijos riba ėjo per Virbalį, Vilkaviškį, Skriaudžius, Garliavą. Nuo šių miestų į pietus ėjo Vilniaus vyskupijos riboženkliai. O dabartinės Šunskų ir Skriaudžių parapijos priklausė Vilkaviškiui. Vilniaus vyskupijos Prienų parapijai priklausė Marijampolė, Gražiškiai.
Po paskutinio Lenkijos-Lietuvos padalinimo, 1795 metais visa Sūduvija perėjo Prūsijos valdžion. Tada Sūdavijoje įkurta Seinų vyskupija ir įvestas Grigolinis kalendorius. Seinų vyskupija išbuvo iki karo pradžios 1914 metų. Po kelių metų lenkai užėmė Suvalkijos pietinę dalį. Lenkams okupavus lietuvių žemes, vyskupija persikėlė į Vilkaviškį.
Iš vakarų Europos į rytų Europą, iš prūsų, per Vilkaviškį ir Pilviškius į Kauną ėjo vieškelis. Šiuo vieškeliu rusai 1756 m. ėjo kariauti su prūsais. Tuo pačiu vieškeliu 1812 imperatorius Napoleonas ėjo kariauti su rusais. Tik paskiau to vieškelio kryptis buvo pakeista.
Tuo metu visa Suvalkija buvo pilna didelių girių. Prancūzų kariuomenės lydimas Napoleonas iš Pilviškių iki Skriaudžių ėjo ištisais miškais. Giriose buvo tik kaimai ir keletas dvarų. O miškai tarp Marijampolės ir Vilkaviškio buvo kunigaikščio Oginskio nuosavybė.
Šeštame kilometre nuo Vilkaviškio yra kaimas Znočkai. Nuo šio kaimo, kaipo znokas (vieta) prasidėjo Prienų giria. Čia žaliavo įvairiausi medžiai. Kai kurios jų rūšys laiko tėkmėje visiškai Lietuvoje išnyko. Pavyzdžiui Baltasis ir Raudonasis Čisai. O buvo labai tvirtas medis. Mano tėviškėje (Būdos kaimas, Pilviškių valsčius) stovi spinta iš Baltojo Čiso. Turi per du šimtus metų ir iki dabar gerai atlaiko.
Tose didelėse ir plačiose giriose gyveno įvairiausi paukščiai, žvėrys ir žvėreliai. Aštuonioliktame ir devynioliktame šimtmečiuose urėdais tose giriose dirbo net trys mano giminės kartos: prosenis, tėvukas, ir tėvas. Pagal mano tėvuko padavimą, statant Keturvalakių bažnyčią, kuri buvo jo urėdijoje, 1786 m. kirto medžius Eglynbalėje.
Man kiek neaišku mano giminės istorijos detalės. Kodėl mano ainiai, būdami tų girių urėdais, turėjo kaipo kazokai stoti į karus. Mano prosenis buvo kare, kada 1772 m. dalino Lenkiją ir Lietuvą. Tėvukas buvo kare, kada paskutinį kartą 1795 m. išdraskė bendrą lietuvių-lenkų valstybę. O tėvas ir du jo broliai dalyvavo 1830 m. sukilime prieš maskolius. Per tą sukilimą žuvo du tėvo broliai. Vienas Marijampolėje, o kitas prie tie upe Nareva prie Ostralenka.
Po 1830 metų sukilimo Oginskio visas girias suvalstybino. Pradėjo jas kirsti. Mažėjant girioms, mažėjo ir nyko stambesni žvėrys: taurai, elniai, briedžiai, meškos, lūšys, baltieji kiškiai. Dar 1826 metais mano tėvas turėjo kautynes su meška ir nuo to laiko meškų jau nebematė. Taip pat išnyko ir stambesnieji paukščiai: glušai, jerubės, krakės, ereliai.
Po lenkmečio, 1863 metais, rusų caras Aleksandras II dvarus ir girias nuo Suvalkijos išdalino vokiečiams generolams. Šie tas girias kirto ir gabeno į Prūsiją. O per didįjį (pirmąjį pasaulinį aut. past.) vokiečiai galutinai sunaikino Suvalkijos miškus.
Didžiųjų girių esybę dabar tarp Marijampolės ir Vilkaviškio rodo tik upelių, žvėrių ir medžių vardai: Vilkavija (dabar Vilkauja aut. past.) prie kurio įsikūręs Vilkaviškio miestas. Taip pat Taurupis, Šilupis, Uosupis, Vinkšnupis, Pašiliai, Smalinyčia, Gurbašilis, Elksnėnai, Elksninė, Šlėgašilis, Vilkabaliai, Ožkasviliai, Vidgiriai, Meškučiai, Beržiniai, Karkliniai, – išvardinęs daugybę Vilkaviškio ir Marijampolės kraštų vietovardžių baigia pasakojimą 1855 gimęs Jurgis Vencius.
Tomas Sušinskas
