Gruodžio 20 d. Sūduvos metų proga išleista proginė moneta Suvalkijai (Sūduvai). Grafinio projekto autoriai – nacionalinės pusės Rolandas Rimkūnas, bendrosios pusės Luc Luycx. Monetos briauną puošia užrašas “LAISVĖ * VIENYBĖ * GEROVĖ”.
Suvalkijos (Sūduvos) istorija
Etnografinė Suvalkija – Lietuvos pietvakarių kraštas, apimantis šiaurinę istorinės Sūduvos dalį, vadinamą ir Užnemune.
Suvalkijos žemėvardis išsirutuliojo iš Suvalkų vardo, nes nuo 1867 m., Kongresinėje Lenkijoje carinei Rusijai įsteigus Suvalkų guberniją, Suvalkų miestas tapo regiono centru. Anksčiau, po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m., Žemaičių kunigaikštystės ir Trakų vaivadijos užnemunis atiteko Prūsijai ir buvo įtrauktas į Naujųjų Rytprūsių sudėtį. Nuo 1807 m. šios žemės perėjo Varšuvos kunigaikštystei, o nuo 1815 m. visa Užnemunė (Занемонье – Zaniemonjė) atiteko Rusijos imperijai.
B. K. Balutis 1915 m. sudarė pirmąjį Suvalkijos žemėlapį, kuriame šio krašto geografinė erdvė dar buvo tapatinama su plačia visos Suvalkų gubernijos teritorija. Panašiai Suvalkų rėdybos teritoriją suvokė ir J. Radziukynas (1908). Ilgainiui Suvalkų žemės, Suvalkijos, Suvalkiečių, Suvalkiečių krašto geografinė aprėptis ir kultūrinis turinys tapo siauresnis ir įgijo etnokultūrinę lingvistinę prasmę, nes regiono pietuose buvo išskirti dzūkai ir Užnemunės Dzūkija.
Šiame krašte senovėje minimi gyvenę sūdinai (Soudinos). Juos pirmą kartą 150–160 m. paminėjo graikų geografas Klaudijus Ptolemėjus „Geografijoje“. O žemėvardis Sūduva (Zudua) pirmą kartą paminėtas 1240 m. „Danijos mokesčių knygoje“. Sūduvos pavadinimas kildinamas iš Sūduonios upelio vardo (Šešupės kairiojo intako, tekančio Marijampolės ir Kalvarijos apyl.), reiškiančio klampynę raiste, akį, garmalą.
Visos Sūduvos gyventojus sūduvius (Sudomite) drauge su galindais P. Dusburgietis 1326 m. „Kronikoje“ priskyrė prūsų gentims. Viduramžiais Sūduva, Sūduvos žemė buvo siejama su Jotva, Jotvingių žeme. Vytautas Didysis ir Jogaila laiške kryžiuočių ordinui nusakė „Sūduvių ir Getvų (Jotvų) žemę“ kaip nusidriekusią tarp Lietuvių ir Prūsų žemių. Istorikai K. Bogušas ir J. Lelevelis istorinius sūduvius siejo su prūsais ir jotvingiais. K. Būgos ir Z. Zinkevičiaus nuomone, senovės sūduvių ir jotvingių kalba buvo artima prūsams.
1283 m. kryžiuočiai visiškai nukariavo vakarinę Sūduvos dalį. Dauguma sūduvių vadų žuvo. Vokiečių ordinui pasidavę sūduviai buvo deportuoti į Sembą. Kitos sūduvių žemės kartu su visu Užnemunės šiaurės vakarų kampu nuo XIV iki XV a. pakaitomis priklausė ir Žemaičių kunigaikštystei, ir Trakų kunigaikštystei, ir Vokiečių ordinui. Dėl karų su kryžiuočiais Sūduva ištuštėjo, apaugo giriomis. Tai liudija ir nuo XVII a. atsekami šių žemių pavadinimai Užgiris, Užgirio trakas (traktas). Po 1422 m. Melno taikos sutarties Sūduvos vardas buvo primirštas, nes Lietuvai sugrįžusi Užnemunė ilgam tapo Žemaičių seniūnijos (kunigaikštystės) ir Trakų vaivadijos dalimi. Lietuvos valdovai, skatindami šių žemių apgyvendinimą, dovanojo jas didikams Radviloms, Čartoryskiams, Sapiegoms, Pacams, Tiškevičiams, Valavičiams ir kt. bei bažnyčiai ir vienuolijoms („Lenkijos karalystės geografijos žodynas“, 1890). Į jos girių šiaurinę ir paprūsių dalį atsikraustė naujakuriai iš Žemaičių, Prūsų, taip pat aukštaičiai iš Rumšiškių ir Kauno kraštų (J. Totoraitis, 1938).
Senoji sūduvių kalba, artima prūsų ir jotvingių kalboms, neišliko. Dabartinės šio krašto gyventojų kapsų, zanavykų ir liocų šnektos – senųjų sūduvių, jotvingių, prūsų, žemaičių, aukštaičių ir dzūkų tarmių sąveikos padarinys. Dabartinė suvalkiečių kalba yra laikoma lietuvių vakarų aukštaičių kauniškių patarmės dalimi, ji tapo lietuvių bendrinės kalbos pagrindu.
Užnemunės vardas pirmą kartą paminėtas 1522 m. Lietuvos metrikoje, tačiau gerokai siauresne prasme – kaip Lietuvos bajoro J. Jonavičiaus Zaberezinskio valdos, daugmaž apimančios dabartinę Užnemunės Dzūkiją.
XIX a. viduryje, A. Polujanskio duomenimis (1859), visoje Užnemunėje vyravo smulkesni potaučių įvardijimai: zanavykai, gogiai, stakiai, užvingiai, šakiai, dzūkai. J. Basanvičius (1893), remdamasis 1862 m. šaltiniu, čia įvardijo zanavykus ir kapsus bei pietuose gyvenančius dzakus.
Zanavykus (užnoviškius) taip pavadino kapsai, nes šie gyvena už Novos upės. Zanavykų tautovardžio paplitimą XIX a. pab. liudija V. Pietario apsakymas „Vincas Zanavykas“ (1895). Zanavykų istoriją tyrinėjo J. Totoraitis (1929).
Manoma, kad kapsų vardas kilo dėl šnektos ypatybės vietoj „kaip“ ištarti „kap“. Kapsų vardo populiarumą liudija Vinco Kudirkos slapyvardis Kapsas ir Vinco Mickevičiaus slapyvardis Kapsukas. XIX a. pab.–XX a. pr. publicistai pasirašinėjo ir kitais panašiais slapyvardžiais: Kapsas K. P., J. Kapsas, Kariškis Kapsas.
Kidulių apylinkėse, Šakių rajone, gyvena suvalkiečiai liocai. Manoma, kad taip jurbarkiškiai juos praminė dėl turtingesnės aprangos: jie dėvėjo kepures su snapeliu. Liocai kalbėdami nutęsia balsius ir dvibalsius, todėl atrodo, kad jie dainuote dainuoja. Liocų šnektoje paplitusi senovinė dviskaitos forma, jie sako „mudvi einava“, „judu šnekata“, „bėkiva namo“. Jie taria „mergatė“, vartoja senovinius įvardžius jijė, jąją, josios.
Suvalkiečių tautovardį atsekame nuo XIX a. pabaigos. Tai liudija „Naujos gadynės“ (1894/14), „Kardo“ (1897/17), „Wienibes lietuwniku“ (1895/22), „Lietuvos“ (1914/20), „Aušros“ (1914/42) rašinių autoriaus slapyvardis – Suvalkietis ir muziko Jono Garalevičiaus (1871–1943), rašiusio straipsnius apie kankles ir vargonus, slapyvardis Vargonininkas Suvalkietis. A. Smetona 1914 m., be kitų, geopolitiškai įvardijo ir suvalkiečių geografinę erdvę. Marijampolėje 1930–1937 m. buvo leidžiamas „Suvalkietis: nepartinis suvalkiečių savaitraštis“. Kybartuose 1930–1931 m. ėjo „Mūsų Naujienos: Paprūsės suvalkiečių savaitraštis“. Užnemunėje 1935–1936 m. vyko Suvalkijos valstiečių streikas. 1938 m. JAV įsteigta Čikagos lietuvių suvalkiečių draugija.
Greta paplitusios suvalkiečių Suvalkijos sąvokos XIX a. pabaigoje pradėtas garsinti ir istorinis Sūduvos vardas. Jį iš užmaršties pradėjo kelti J. Basanavičius (1885). Remdamasis senųjų gyventojų pasakojimais, jis nurodė, kad „Sūdavija vadinosi žemės senoviškųjų prūsų“, kurie tautosakoje vadinami sūdaunykais. Sūduvių istorija domėjosi ir lenkų mokslininkai, jie tyrinėjo senąją Sudawia, kaip karingiausios prūsų genties sūduvių žemę, nusidriekusią tarp Elko ir Nemuno („Lenkijos karalystės geografijos žodynas“, 1890). Sūdaviją prisiminė ir V. Pietaris, sūdaviškius siedamas su dzūkų protėviais (1905). Senąją Sūduvą mini ir E. Volteris (1897): surinkęs dainų iš Kalvarijos ir Trakų (Alovės apyl.) apskričių, jas kildino iš „Dzūkų srities ir Senosios Sūduvos krašto“.
Vėliau Sūduvos vardą poezijos meno almanachui pasitelkė J. Tysliava (1924). Sūduvos vardą propagavo ir Daugirdaitė-Sruogienė „Lietuvos istorijoje“ (1935). Sūduvos vardą istorijos tyrimuose garsino ir J. Totoraitis („Sūduvos Suvalkijos istorija“, 1938).
XX a. antroje pusėje bendrą lietuvių ir lenkų fizinei geografijai Suvalkų aukštumos vardą pakeitė Sūduvos aukštumos bei Rytų Sūduvos aukštumos terminai.
Dabartyje Sūduvos vardas dažniau vartojamas siauresne prasme, kaip etnografinės suvalkiečių Suvalkijos sinonimas.
Suvalkiečių gyvenimo būdą lėmė ekonomiškai pirmaujančios Prūsijos kaimynystė, iš kurios plito ir knygnešystė. Dvarų būta nedaug ir jų valstiečiai anksčiau už kitus dar XIX a. pradžioje geresnėmis sąlygomis buvo atleisti nuo baudžiavos. Vyravo stambūs ūkiai, nes jie nebuvo padalijami vaikams. Todėl sovietmečio pradžioje į Sibirą buvo ištremta ypač daug turtingesnių Suvalkijos ūkininkų.
Pastebėta, kad jie ypač pasižymi darbštumu, ramia elgsena, yra taupūs ir vaišingi, oraus, bet stačiokiško būdo. Jie draugiškesni, laisvesni, drąsesni bendrauti, atviresni ir švelnesni. Jie nesikeikia, yra lėtakalbiai ir neiškalbūs, šnekta raiški ir skambiai įspūdinga. Jie tvirtai laikosi duoto žodžio, labai gerbia senelius, gelbsti vieni kitiems nelaimėje. Suvalkiečių moterys savarankiškesnės šeimoj ir visuomenėj. Jos pasitikdamos svečią gali išeiti į priešakį. Jos smagios, laisvos, drąsios, kalbios. Suvalkiečiai gerbia kiekvieną žmogų, nepaisydami jo socialinės padėties. Vaišinamas svečias lig paskutiniosios turi dėkoti ir atsisakinėti. Nemandagu paimti paskutinį kąsnį. Zanavyko savigarba net labiausiai išalkus neleidžia tai atvirai parodyti. Sakoma, kad liocai yra gabūs ir savaip išdidūs. Būdami tvirti žmonės, jie nepriima svetimo gailesčio ar užuojautos – tai juos žeidžia. Jiems negalima patarti, nes jie apie viską turi nuomonę ir savas gyvenimo nuostatas.
Suvalkiečių sodybos skendi lapuočių medžiuose, apsuptos vaismedžių sodų. Suvalkija buvo vėjo malūnų kraštas. Suvalkiečiai maudydavosi kubiluose, nes pirtis Prūsų valdžia buvo uždraudusi dėl gaisringumo. Trobesiai (stuba, svirnas, tvartai, klojimas) buvo statomi apie keturkampį kiemą. Stambesnių ūkių pastatai dengiami čerpėmis.
Suvalkiečiai garsėja varškės sūriais (jie pirmi pradėjo slėgti saldų sūrį), rūkytos mėsos gaminiais (skilandžiais, dešromis, rūkytais kumpiais, lašiniais). Iš duonos tešlos kukuliukų kartu su šviežiais ar džiovintais vaisiais verda duonzupę arba saldžią vaisių sriubą, arba balintą kukulaičių sriubą. Gardūs ant kopūstų lapų iškepti duonos paplotėliai.
Kapsų ir zanavykų tautinio kostiumo ypatybes išsamiau nagrinėjo A. Tamošaitis (1939). Suvalkiečių kostiumą nuodugniai ištyrė T. Jurkuvienė (2017). Suvalkiečių drabužiai patys puošniausi kolorito ir ornamento požiūriu. Jie išsiskiria sodriais spalvų ir sudėtingų raštų deriniais. Spalvomis ir ornamentais turtingiausia kostiumo dalis – prijuostės, gausiai dekoruotos vaivorykštės gamos lelijų žiedais ir žvaigždėmis, išdėstytomis stačiai (zanavykių) ar gulsčiai (kapsių). Pačios puošniausios, įmantriausių raštų yra suvalkiečių juostos. Balintos drobės marškiniams būdingos plačios su gausiais raukiniais rankovės, jie siuvinėti kiauraraščiu.
Suvalkiečių (užnemuniečių) dainas pirmą kartą įvardijo ir tipologizavo J. Čiurlionytė (1938). Suvalkiečių dainas tyrinėjo ir G. Četkauskaitė (2002). Vienas iš archajiškiausių suvalkiečių folkloro elementų – rugiapjūtės pabaigtuvių, šienapjūtės ir ypač piemenų dainos (oliavimai) per Sekmines. Išskirtinė ir grojimo daugiastygėmis kanklėmis tradicija bei „Šyvio šokdinimas“ šventiniu laikotarpiu tarp Kalėdų ir Trijų Karalių.
Visos Suvalkijos (Sūduvos) ir kapsų sostine laikoma Marijampolė, zanavykų – Šakiai, liocų – Gelgaudiškis.
Dabartyje siekiama išsaugoti abu – tiek etnografinį Suvalkijos, tiek seniausiąjį istorinį Užnemunės pavadinimą Sūduva. Valstybinė lietuvių kalbos komisija šį kraštą siūlo vadinti pasirinktinai: Suvalkija, Sūduva arba Užnemune. Pabrėžiant etnografinį regiono savitumą, labiau tinka vartoti Suvalkijos vardą, o istoriniame kontekste tinkamesnis yra Sūduvos pavadinimas.
