Praėjusio amžiaus trečiame dešimtmetyje Marijampolės kirpėjų darbo sąlygos nebuvo pačios geriausios.
Anot šaltinių, „Jau keli metai, kaip Marijampolės kirpyklų darbininkai dirba nenormaliose sąlygose. Atlyginimas už darbą itin menkas. Daugumos kirpyklų darbo laikas labai ilgas. Darbininkai vargsta nuo 7 val. ryte iki 20 val. vakare. Pietums duodamas tik pusvalandis.
Labai dažnai pasitaiko, kad darbininkas-kirpėjas atėjęs į darbą 7 val. pietauja tik vakare. Poilsis sekmadieniais ar švenčių dienomis kirpėjams nėra žinomas. Atlyginimas už darbą visose kirpyklose skirtingas. Dažniausiai svyruoja 20-75 litai per mėnesį.
Kiekviena kirpykla kasmet išleidžia po du apmokytus kirpti kirpėjus. Tačiau surasti darbą nėra taip paprasta. Kirpėjų tarpe jau seniai vyrauja didelis nedarbas. Naujieji kirpėjai stengiasi visais būdais įsidarbinti. Dažnai siūlosi dirbti už mažesnį atlyginimą.
Anksčiau tam tikros įstaigos žadėdavo patikrinti egzaminais kirpėjų pasiruošimą. Tačiau pažadai ir liko pažadais. Marijampoliečiai netrykšta drąsa sėsti į kirpėjo krėslą.“
1935 m.
