Sūduvių vyskupų sostinė. Vienas didžiausių kviečių aruodų Lietuvoje. Derlingų laukų apsupta vietovė. Sodybose – lūžtantys nuo grūdų svirnai ir pilnos šalinės šieno. Dosnūs dirvožemiai iš visų pusių supantys kapsų sostine kadaise vadintą Vilkaviškį.
Senieji Vilkaviškio „tėvai įkūrėjai“ miesto gatves ir sodus pradėjo dabinti tik ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Iki tol, beveik dešimt metų nepriklausomoje Lietuvoje, Vilkaviškis buvo vadinamas ne pačiais gražiausiais epitetais. Vilkaviškiečiams labiau rūpėjo žemė ir javai, nei miesto gatvių švara, higiena arba mūrinė architektūra.
Prieš daugiau nei devyniasdešimt metų į klausimą, kuo garsus Vilkaviškis, daugelis būtų atsakęs skirtingai. Galbūt išspaustų sėmenų aliejumi? O gal šeriais, kurių apdirbimo fabrike vienu metu dirbo keli šimtai žmonių.
Miesto vardą garsino ir papirosų fabrikas „Bravol“. Šios įmonės gaminti papirosai buvo apdovanoti ne vienoje parodoje.
Ne visi senajame Vilkaviškyje buvo ūkininkai. Ne visi dirbo žemę. Tarpukario kapsų sostinėje kūrėsi įmonės, fabrikai, krautuvės, ir kontoros.
Mieste, dabartinėje S. Nėries gatvėje, o nuo 1933 m. – Dariaus ir Girėno g., egzistavo nemažas „Inkaro“ vardu pavadintas muilo fabrikėlis. Jei dar tiksliau, tai – kvepiančio ir skalbiamo muilo gamykla!
Žydo P. Zilberio rankose buvusi įmonė muilo pramonę Vilkaviškyje „užsuko“ dar devyniolikto amžiaus pabaigoje. Fabrikėlis mūsų mieste pradėjo veikti 1894 metais. Pirmasis pasaulinis karas sustabdė verslo plėtrą. Vėliau tarpukario Vilkaviškyje gamyba atsigavo: buvo sukurta per keturiasdešimt kvepiančio muilo rūšių.
„Prie Smetonos“ gyvenusios vilkaviškietės puikiai žinojo „Vaikų lelijos pienas“, „Vazelinas“, „Lonolinas“ muilo rūšių pagamintų mieste pavadinimus. Tiesa vietinio kvepiančio muilo glamones galėjo sau leisti tik pasiturinčių miestiečių žmonos. Pats populiariausias ir visiems prieinamas Vilkaviškyje, buvo čia pat gaminamas, skalbiamasis muilas „Garnys“.
Pasak šaltinių, „Paskutiniu metu Vilkaviškyje skalbiamojo muilo paklausa labai padidėjo. O įmonė „Inkaras“ muilo gaminių rinkoje yra užėmusi pirmąją vietą visoje Suvalkijoje. Vilkaviškio įmonės pozicijos muilo rinkoje yra labai tvirtos. Ir kitų muilo fabrikų konkurencijos visai nesibaiminama.“
Vilkaviškio muilo fabrikas už savo gaminius buvo gausiai apdovanotas. Gavo du medalius tarptautinėse parodose. O pagrindinį prizą, „Grand-Prix“ auksinį medalį, pavyko iškovoti 1930 m. vykusioje parodoje Paryžiuje. Visai neblogai, kaip vyskupų sostinei, tiesa? Ypač kai tokia produkcija buvo gaminama Vilkaviškyje prieš beveik… šimtmetį.
Papirosų pakeliai „Katrytė“, „Kalvis“ „Kuban“, „Kanklės“, „Jūrininkas“ – šiuos pavadinimus žinojo visų Lietuvos miestelių rūkoriai. Vilkaviškiečiai, žydai Sabolevičius ir Braudė fabriką „Bravol“ atidarė 1927 m. Braudė buvo pagrindinis akcininkas, pasižymėjo komunistinėmis pažiūromis, kelis mėnesius sėdėjo kalėjime.
Fabriko viduje nuolat dirbo keturiasdešimt moterų. Gamykla buvo padalinta į skyrius, kuriuose buvo atliekamas skirtingas darbas, pvz., su sieteliais iš tabako sijojamos dulkės. Arba tabako lapai atskiriami nuo kotelių, po to – smulkinami. Didžioji tabako dalis buvo užauginta Vilkaviškio krašto dirvožemyje.
Pasak šaltinių, „Bravol“ savininkai norėdami pakelti savo gaminamo tabako „Kalvis“ kokybę, siuntė vietinio tabako pavyzdžius į Vokietiją. Vėliau gavo patvirtinimą, kad vietinis tabakas tinka ne tik „makorkai“, bet ir cigarams. Pagal gautus iš Vokietijos receptus buvo gaminamas aukštos kokybės produktas.“
Štai ką apie vilkaviškiečių pagamintus papirosus rašė spauda: „Kas iš rūkorių nežino puikių papirosų „Kuban“. Nuo pat pirmos savo pasirodymo rinkoje dienos ši markė užkariavo vartotojų simpatijas. Savo nuostabiu aromatu ir pirmarūšiu tabako pasirinkimu. Net pats kaprizingiausias rūkytojas priverstas prisipažinti esąs patenkintas. „Bravol“ paviljonas (viešoje) parodoje yra šalia pagrindinio įėjimo. Paviljonas visada apsuptas didelės rūkorių minios.“
Senasis legendinio Vilkaviškio fabriko gamybinis pastatas iki šiol atviras turistams. Šiuo metu Vilniaus gatvėje esančiame puošniame name įsikūrusi spaustuvė „Olimpija“.
Vyskupų sostinėje nuo 1866 m. veikė ūkio technikos dirbtuvės. Čia buvo ne tik taisoma, bet ir gaminama. Visi didieji verslai mieste sukosi žydų rankose. Fabriko gaminusio „kuliamas mašinas, akselines, maniežus“ savininkas buvo žydas S. Kamberis. Mieste dar turėjo ir špižo liejyklą, gamino atskiras žemės ūkio technikos dalis.
Pasak šaltinių, „Vilkaviškyje įsikūręs ūkio mašinų fabrikas buvo vienas seniausių visoje Lietuvoje. Prieš pirmąjį pasaulinį karą čia dirbo apie 60 žmonių. Didžioji dalis darbuotojų buvo lietuviai. Pagamintą techniką fabrikas siųsdavo į Gardiną ir Vilnių.“ Tarpukaryje užsakymų skaičius sumažėjo – darbuotojų skaičius taip pat.
Nepriklausomybės aušroje miesto savivaldybės buhalterio Juozo Bacevičiaus iniciatyva buvo įsteigtas Vilkaviškio liaudies bankas. 1922 m. veiklą pradėjusi kredito įstaiga per daugiau nei dešimtmetį išaugo į stabilias, milijonines pajamas turintį miesto banką. Šis „paskolų biuras“ buvo įsikūręs Vytauto gatvėje, dabartiniame policijos komisariate.
1938 metais Kisiniškiuose žydai Starkovskis ir Uliamperlis pastatė metalo dirbinių fabriką. Anot šaltinių, „Fabriko patalpos gana erdvios, pastatytos iš betoninių plytų. Fabrike įrengta geležies ir špižo liejykla. Čia bus gaminamos pasagos, varžtai, durelės krosnims, kanalizacijos vamzdžiai. Neseniai pradėjusiame veikti fabrike jau dirba 35 vilkaviškiečiai ir meistrai.“
Senajame Vilkaviškyje verslumu pasižymėjo ir lietuviai. 1919 metais grupė vilkaviškiečių įkūrė kooperatyvą „Žiedas“. Po dvidešimties metų susibūrimas išaugo į rimtą verslo grupę. Kooperatyvas atidarė savo parduotuves Vilkaviškyje, Gražiškiuose, Kalvarijoje ir Liudvinave.
Pasak šaltinių, „1939 m. Vilkaviškio kooperatyvas buvo vienas didžiausių Suvalkijoje turėjęs beveik penkiasdešimt darbuotojų. Vilkaviškyje „Žiedui“ priklausė du dideli mūriniai namai ir gausybė sandėlių. Be to turėjo didelius naftos produktų ir grūdų sandėlius geležinkelio stotyje. Vilkaviškyje buvusi kooperatyvo kepykla savo gaminiais aprūpindavo Vilkaviškio kariuomenės įgulą, ligoninę, kalėjimą.“
Smulkiajam verslui atstovavo Gedimino g., už tiltelio per Šeimenos upę, trijų aukštų pastate įsikūręs „Bijūno“ naktinis restoranas-klubas. Buvo įvardinamas, kaip inteligentų susibūrimo vieta.
Pasak vietinio mokytojo, „1936 m. inteligentų „karčemėlė“ pradėjo šiek tiek „mizernėti.“ Klubas atsisakė svaigiųjų gėrimų savo bufete. Todėl vakare jau daugiau tylos atsirado. Kad ir tūpčioja dar kai kurie valdininkai apie biliardą, bet jau ne taip nusiteikę, kaip pernai.“ Dabar šiame pastate įsikūrusi auto detalių parduotuvė. Kitoje gatvės pusėje – prekybos centras „Maxima“.
Tuo metu senajame Vilkaviškyje smulkusis verslas klestėjo. Kiekvienoje miesto gatvėje akį rėždavo reklaminės krautuvių, kontorų, bufetų afišos. Gyvavo prekyba manufaktūra, galanterija, radijo aparatais, ginklais, kolonialinėmis prekėmis. Arbatinės, įvairios užeigos, restoranai siūlė vaikų ir moterų taip mėgstamą oranžadą arba silpnai gazuotą mineralinį – selterį. O kur dar dantistai, kirpėjai, barzdaskučiai.
Pasigrožėti unikalia, prieškarine verslo architektūra Vilkaviškyje praktiškai nėra galimybės. Didžioji dalis pastatų sunaikinti, arba paslėpti po storu tinko sluoksniu.
Tomas Sušinskas
