Viešoji įstaiga Marijampolės vaiko tėviškės namai, esantys Avikilų kaime, daugiau nei 25 metus buvo ir yra namai, daugybei nepilnamečių vaikų, kuriuose jie gyvena, mokosi, dirba ir pramogauja.
1997 metais Vilkaviškio vyskupijos kurijos įsteigtų namų atidarymo proga čia lankėsi tuometinis Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Brazauskas, susirinko rėmėjai, visomis išgalėmis padėję įgyvendinti šią idėją: iš Italijos atvyko pagrindinis rėmėjas „Nico“ prekybos bendrovės prezidentas Domenico Passuello su žmona, daugiau nei šimtas šios iniciatyvos rėmėjų iš Italijos, taip pat Amerikos, Kanados, Vokietijos, Austrijos, Lenkijos.
Šių metų vasario mėnesį, Rusijai užpuolus nepriklausomą Ukrainą, Avikiluose įsikūrė ne tik vaikai, bet ir ukrainiečių šeimos, ieškančios prieglobsčio ir bėgančios nuo karo.
Gyvena kelios dešimtys ukrainiečių
Atvykus į Viešąją įstaigą Marijampolės vaiko tėviškės namus, akį iš karto patraukia beveik identiški, po visą teritoriją išsidėstę namai, kurių čia iš viso yra net 14, o šiuo metu gyvenimas verda 7- iuose iš jų.
Nuo karo pabėgę ir ramaus gyvenimo ieškoję ukrainiečiai, čia įsikūrę 4 namuose – iš viso apie 30-40 žmonių. Nepaisant didelio ukrainiečių skaičiaus, vietos jiems čia netrūksta, nes gyvenamosios patalpos yra erdvios – kiekvienas namas yra virš 300 kvadratinių metrų ploto su visais patogumais: baldais, virtuvės įranga, vonios kambariais. Maža to, apgyvendinimas yra nemokamas ir už jokias paslaugas mokėti nereikia.
Pirmieji gyventojai iš Ukrainos nameliuose apsigyveno vasario 28 d., prabėgus vos kelioms dienoms nuo karo pradžios. Tąkart čia atvyko 12 asmenų.
Kaip ,,Sūduvos gidui“ pasakojo šios įstaigos vadovė Odeta Šteinienė, apgyvendintieji čia įsikūrę grupelėmis, po maždaug 8-9 žmones viename name. Neretu atveju, tai draugai, pažįstami, šeimos ar asmenys esantys iš vieno krašto, taip palengvinant jų įsikūrimą ir sukuriant kuo jaukesnę aplinką.
Avikiluose esantys ukrainiečiai yra atvykę iš visos Ukrainos – kaip teigė direktorė O. Šteinienė, šiuo metu čia gyvena piliečiai iš Donetsko, Rivnės srities, Sarnai miesto, Dniepropetrovsko ir kitų vietovių.
Jaučiamas kaimo atgimimas
Įstaigos direktorė džiaugiasi, jog ukrainiečių atvykimas ne tik, kad nesukėlė papildomų rūpesčių, bet atvirkščiai, visus džiugina. Anot direktorės, nedidelis Avikilų kaimelis, tapo gyvesnis, sulaukia daugiau dėmesio.
Pirmosiomis karo dienomis, čia sulaukta daugybė geros valios žmonių, kurie prisidėdavo prie pabėgėlių gerbūvio, kuo tik galėdami. Direktorė dėkinga visiems prisidėjusiems žmonėms, kurių buvo tiek daug, kad išvardinti visus būtų labai sudėtinga. Dabar, anot O. Šteinienės, didelio pagalbos poreikio nėra, nes situacija stabilizavosi, nebėra tokios didelės nežinios, kaip kad pirmosiomis dienomis.
Ukrainiečiai neslepia džiaugsmo gyvendami ramiai
Viešosios įstaigos Marijampolės vaiko tėviškės namų direktorė tikina, kad stengiamasi sukurti kuo privatesnę aplinką atvykėliams – leisti gyventi taip, kaip savo namuose ir tik jiems paprašius pagalbos, eiti pas juos į svečius. Patys ukrainiečiai gyvenimo sąlygomis čia patenkinti – aplink ramu, netoli miestas, didžioji dalis jame ir dirba, išskyrus mamas, su mažamečiais vaikais, kurių čia taip pat yra. Įstaigos vadovė su pasididžiavimu papasakojo istoriją, kaip vos su kelių mėnesių kūdikiu atvykusi ukrainietė, dabar jau regi pirmuosius vaikelio žingsnius būtent čia, Avikiluose. Tokios akimirkos įstaigoje yra atperkančios bet kokius rūpesčius.
Nepaisant to, kad didžioji dalis svečių planuoja grįžti į Tėvynę, o dalis jau ir grįžo, veiklos kol kas netrūksta ir mūsų krašte: mažieji puikiai sutaria su vaiko tėviškės namų auklėtiniais, švenčiamos bendros šventės, gimtadieniai, vaikai lanko Liudvinavo Kazio Borutos gimnaziją bei Marijampolės ,,Ryto“ pagrindinę mokyklą, lanko užimtumo veiklas, o kiekvieną savaitę į svečius atvyksta ir Marijampolės kūrybos centro Atvirojo jaunimo centro darbuotojai, kol tuo tarpu suaugusieji tvarkosi namuose ar sprendžia įsidarbinimo bei kitus reikalus.
,,Sūduvos gidui“ pavyko pakalbinti iš Dniepropetrovsko atvykusias Virą ir Liliią, kurios čia gyvena su savo vaikais.
Pastarosios čia yra vienos naujausių gyventojų, kadangi Avikiluose įsikūrė prieš pat mūsų švęstas Šv. Velykas (stačiatikiai ukrainiečiai Šv. Velykas švenčia savaite laiko vėliau, nei lietuviai).
Vos mėnesį esančios ukrainietės neslėpė džiaugsmo, kad pagaliau gali gyventi tylumoje ramiai ir be karo baimės, nepaisant to, kad visgi dalis artimųjų liko Ukrainoje, nes dėl vienų, ar kitų priežasčių negalėjo išvykti.
Pasiteiravus, kodėl tik po dviejų mėnesių nuo karo pradžios moterys pasiryžo su savo vaikais palikti Tėvynę, šios teigė, jog iki tol situacija jų mieste buvo gana rami ir tik jai pablogėjus, nusprendė išvykti. Nors nuo atvykimo į Avikilus prabėgo vos mėnuo, moterys neslėpė, jau planavusios grįžti atgal, bet sustiprėję agresorės Rusijos veiksmai jų mieste, šiuos planus privertė laikinai atidėti.
O kol kas moterys džiaugiasi draugiškumu iš lietuvių: ukrainietės teigia nejaučiančios jokio kultūrinio skirtumo, visur sulaukiančios pagalbos, ypač iš vyresnio amžiaus žmonių, kadangi dažnu atveju pastarieji moka rusų kalbą, tad nekyla kliūčių bendrauti, ko itin reikia dabar, kadangi gyventojos šiuo metu ieškosi darbo bei tvarkosi įvairius dokumentus.
Laimingi čia ir jų vaikai: mokyklinio amžiaus berniukai lanko FK ,,Sūduva“ futbolo centrą, trečiadieniais vyksta įvairios meninės veiklos. Puikiai sutarti pavyksta ir su vietiniais vaikais, globotiniais, su kuriais susibendrauja šiuolaikiškai – telefone esančių vertėjų pagalba. Be to, vieną kitą žodį, lietuviai jau moka tiek ukrainietiškai ar rusiškai, o atvykėliai atvirkščiai – lietuviškai.
Berniukams neatitrūkti nuo mylimos ir laikinai paliktos gimtinės, padeda ir nuotolinės pamokos su jų mokyklomis Ukrainoje. Tokį mokymosi būdą naudoja ne viena šeima Avikiluose.
Moterys įsitikinusios, kad Ukraina neabejotinai laimės karą ir jos saugiai galės grįžti į Tėvynę pas savo artimuosius.
Pasiruošta ateičiai
Viešosios įstaigos Marijampolės vaiko tėviškės namų direktorės Odetos Šteinienės teigimu, ukrainiečiai čia galės gyventi tiek, kiek reikės – apgyvendinimo laikas kol kas neribojamas.
Direktorės teigimu, pasitaiko atvejų, kai sulaukiama nuo karo bėgančių ukrainiečių, kurie prašo nakvynės tik vienai nakčiai, kadangi planuoja vykti toliau.
Anot O. Šteinienės, tokie svečiai yra mielai priimami, o apie Avikilus dažniausiai jie sužino degalinėse, kuriose papasakojama apie šiuos namus ir tai, kad juose gyvena jų tautiečiai.
Deja, bet neabejojama, kad karas užtruks, tad Marijampolės vaiko tėviškės namai yra pasirengę ir ateičiai – čia dar likę keletas laisvų namų, iš kurių trys yra numatyti išskirtiniams atvejams – vaikams, kurie atvyktų iš Ukrainos be jokių artimųjų. Tokiu atveju, kartu su vaikais dirbtų įstaigos darbuotojai, tačiau direktorė džiaugiasi, kad nors tam yra pasirengta, bet, ačiū Dievui, kol kas tokių mažųjų nesulaukta. O kol kas gyvenimas teka įprasta ir ramia vaga.
„Slava Ukraini! Heroiam slava!“
Jurgis Švedas
