Bardauskų kaime, Vilkaviškio rajone 1888 m. gimęs Eliziejus Draugelis buvo tikras šviesulys. Mediko profesiją turėjęs karo daktaras buvo mobilizuotas į caro kariuomenės gretas. Po karo grįžo į Suvalkiją ir pasinėrė į politinę, visuomeninę veiklą. Eliziejus laikomas pirmuoju Marijampolės „meru“, – anksčiau vadintu burmistru.
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę su šeima įsikūrė Marijampolėje. Būsimas seimo narys garsėjo kaip neblogas oratorius. Sulaukęs žmonių pritarimo 1918 m. gruodį paskirtas pirmąja Marijampolės galva.
Dalyvavo demokratiniuose parlamento rinkimuose į Steigiamąjį seimą. Į pralamentą buvo išrinktas net du kartus. Kurį laiką dirbo vidaus reikalų ministru.
Po pasaulinio karo marijampoliečių gyvenimas buvo paralyžiuotas. Mieste neveikė jokios įstaigos ir tarnybos. Tapęs burmistru E. Draugelis organizavo paštą, ieškojo finansų, kūrė administracinį aparatą.
Marijampolės širdyje, centre, ant Kęstučio gatvėje išlikusio pastato pakabintas atminimo ženklas. Lentoje iš granito paminėti visi tarpukaryje buvę miesto vadovai. Tarp penkių vyrų – vilkaviškiečio E. Draugelio pavardė.
Septintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Amerikoje išleistoje knygoje radau Eliziejaus prisiminimus. Publikacijoje pavadintoje „Kaip mes įsteigėme Marijampolės paštą“ rašoma:
„Dabar aš gyvenu Brazilijoje, San Paulo mieste. Tačiau dvasia visuomet esu su lietuvių praeitimi, dabartimi ir ateitimi.
1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybės aktą teko viską kurti beveik iš nieko.
Aš dalyvavau pirmajame pasauliniame kare kaip karo gydytojas. 1918 m. su žmona ir šešių mėnesių sūneliu pro Oršos/Nevelio frontą, pro spygliuotų vielų užtvaras, patekome į vokiečių pusę. Po ilgesnio „apšvarinimo“ įvairiose stovyklose 1918 m. birželio 9 d. atsiradome savo mieloje Marijampolėje.
Marijampolėje vadovaujančio vokiečio palankumo dėka buvo gautas leidimas sušaukti vietos gyventojų susirinkimą. Reikėjo išrinkti patikėtinius, kurie galėtų būti miesto vadovais.
Toks susirinkimas įvyko vadinamoje Kiaulių rinkoje. Tai – didelė aikštė miesto centre. Ten užteko vietos visiems. Žinoma, aplink jodinėjo vokiečių raiteliai ir vaikščiojo žandarai.
Kai aš artinausi prie tribūnos (vežimo), jau kalbėjo advokatas A. Bulota. Ką jis kalbėjo – nenugirdau. Jis buvo geras advokatas, tačiau prastas kalbėtojas. Kas kita buvo, kai ant vežimo atsidūrė advokato žmona. Ji kone isteriškai pradėjo garsiai šaukti: „Nerinkit kunigų. Tai vilkai avies kailyje.“ (Marijampoliečių) minia pradėjo šaukti: „Užteks. Šalin.“
Sumišusi oratorė dingo. Tuomet kažkas sušuko: „Tegul E. Draugelis eina kalbėti.“ Atsisakyti nebuvo kaip. Užkopiau ir aš ant „tribūnos“. Išsitiesiau visu ūgiu. Į ką aš buvau panašus. Pusiau kariška uniforma. Auliniai batai. Gaila, stigo tik kardo ir revolverio.
Aš pradėjau kalbą kita gaida. Kviečiau žmones talkon, kviečiau dirbti, kad kuo greičiau galėtume atstatyti sugriautą tėvynę. Rezultatas – ovacijos ir pritarimas. Ir taip aš buvau išrinktas miesto patikėtiniu, ar galva, ar kaip kitaip bevadintum.
Kitą dieną aš atvykau pas vokietį, kad informuočiau apie save kaip miesto burmistrą. Jis jau viską žinojo. Sutarėme, kad reikia organizuoti magistratūrą, finansų komisiją, švietimo, pašto administraciją.
Tam reikalui pasikviečiau vyskupo Staugaičio brolį. Pasikviečiau pirklį Goldbergą. Taip pradėjome tvarkyti Marijampolės miesto reikalus. Reikia pasakyti, kad pilietis Goldbergas „iš prigimties“ buvo geras finansininkas, o lėšų verkiant reikėjo.
Susirūpinome ir paštu. Juk susisiekimas – gyvybės reikalas. Marijampolėje dar iš rusų laikų buvo pasilikęs dviejų aukštų pašto namas. Namas buvo didelis, mūrinis ir talpus. Buvo net atskiros arklidės. Marijampolės paštas buvo įkurdintas prie didelio kelio, prie plento, kuris jungė ne tik Kauną su Vilniumi. Jungė Peterburgą. O pietų kryptimi – Suvalkus, Varšuvą, Budapeštą, Vieną, Romą.
Vokiečiai šio pastato mums nedavė. Todėl Kęstučio gatvėje išsinuomavom pora kambarių. Atidarėme lietuvišką pašto įstaigą. Pirmuoju viršininku pakviečiau Gulbiną.
Pirmas pašto ženkliukas buvo nykščio didumo baltas popierinis gabaliukas. Jo kraštai buvo apjuosti lyg grandinėle. Tai ir viskas.
Teko samdyti ūkininkus, kad paštą išvežiotų. Tokiu būdu atgimė ta svarbioji įstaiga, kuri, kaip ir prieš kokį šimtą metų buvo aptarnaujama arkliais,“ – pasakojimą baigia pirmas Marijampolės „meras“.
Eliziejus Draugelis kaip ir daugybė tūkstančių lietuvių 1944 m. pasitraukė į vakarus. Karo audroms nurimus, perplaukė Atlanto vandenyną. Apsigyveno Brazilijoje – ilgą laiką dirbo medicinos universitete. Suvienijo ten gyvenančius tautiečius ir įkūrė bendruomenę.
Sulaukęs garbingo amžiaus 1981 m. mirė Brazilijoje. Palaidotas the Cemiterio do Morumbi kapinėse San Paule.
Eliziejaus nekrologe buvo rašoma: „Mirė augalotas, plačiašakis Lietuvos girių ąžuolas. Jam apkabinti nepakanka vieno žmogaus rankų ir žvilgsnio.“
