„Tavo širdies maistas tebūna Dievo švelnioji meilė“ (Pal. J. Matulaitis)
Dievo visa širdimi ieškodami ir šv. Jo Bažnyčiai tarnaudami visomis jėgomis, tuo pačiu geriausiai patarnausime ir žmonijai, ir visuomenei, ir tautoms („Užrašai“, 1910 10 27).
2007 m. liepos 3 d. Lazdijų Šv. Onos parapijoje pirmą kartą susitikau ses. Viktoriją Plečkaitytę MVS. Ji bendravo su parapijos aktyvu ir atskleidė Palaimintojo Jurgio Matulaičio asmenybę, pristatydama informacinius stendus ir Stasio Ylos knygą „Jurgis Matulaitis“. Leidinio pabaigoje jo autorius skelbia, kad Matulaičiui reikia tilto į pasaulį. Jo reikėjo ir Lietuvoje, ir ses. Viktorija kaip tik tai bandė daryti. Mane užbūrė sesers balsas, akių šviesa – viskas, kaip ji perteikė Palaimintojo gyvenimo istoriją, mintis… Dabar galiu drąsiai pasakyti, kad per mūsų tolimesnę bendrystę, Aukščiausiasis leido man geriau pažinti palaimintąjį Jurgį. Vargdienių seserų ir tėvų Marijonų dėka toliau mokausi sekti jo pavyzdžiu, dalintis paliktais dvasiniais turtais, artimo meile su kitais. Tai patyriau ne tik aš, bet ir šimtai žmonių, kurie panorėjo liudyti Palaimintojo gyvenimą ir sekti jo šūkiu: Nugalėk blogį gerumu. Nuo tos lemtingos liepos trečiosios per Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugiją (PJMD) su ses. Viktorija Plečkaityte MVS Dievas mus dažnai suveda rekolekcijose, atlaiduose, kasdienio gyvenimo rate… Ji – laukiama viešnia Druskininkų Šv. apaštalo Baltramiejaus parapijoje. Jos kartu su kitomis seserimis ir t. Andriumi Šidlausku MIC vedamos rekolekcijos dvasiškai atgaivina, tobulina, atskleidžia tikėjimo gelmę, stiprina viltį, einant šventėjimo keliu, siekiant blogį nugalėti gerumu.
Minint Pašvęstojo gyvenimo metus, paprašiau Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuolijos vyriausiąją vadovę ses. Viktoriją Plečkaitytę papasakoti savo pašaukimo istoriją. Pasakojimą papildžiau asmenine patirtimi ir pal. J. Matulaičio tekstais.
Dievas paliko laisvę rinktis…
Viktorija Plečkaitytė gimė 1973 m. birželio 21 d., Kapsuke (Marijampolėje). Buvo pakrikštyta Kapsuko (Marijampolės) Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje (toje pačioje šventovėje, kur ir palaimintasis Jurgis). Šeimoje vyravo nuoširdi pagarba Dievo vardui, religiniams papročiams, tačiau tikėjimo praktikos nebuvo daug. Bet Viešpats rado savus būdus kalbinti širdį. Štai kitame to paties kiemo kampe, mažame butelyje, gyveno Vargdienių seserys. Jau ankstyvoje vaikystėje Viktorijai patiko bendrauti su „panelėmis“ (taip jas vadino visi kaimynai). Apylinkės vaikai buvo sužavėti obuolių sūriu, kuriuo mielosios „panelės“ pavaišindavo, mat niekas daugiau kaimynystėje jo negamino. Vėliau tos pačios „panelės“ ruošė vaikus, tarp jų ir Viktoriją, Pirmajai Komunijai, Sutvirtinimo sakramentui, o sutikusios kieme dažnai užkalbindavo.
Jau paauglystėje vienas toks susitikimas buvo lemtingas. Nieko ypatingo tada neatsitiko. Tiesiog „panelė“ Albinutė paklausė: „Ar sekmadieniais nueini į Mišias? O kada buvai išpažinties?“ Kaip tik nuo tos dienos Viktorijai tapo svarbios ir sekmadienio Mišios, ir išpažintis, o greta visada buvo paprasto „panelių“ nuoširdumo, džiaugsmingo patarnavimo visiems ir visada pavyzdys, užkrėtęs visą kaimynystę. Pamažu „panelės“ išmokė mylėti liturgiją, suprasti šv. Mišias, pasiūlydavo paskaityti geros literatūros. Beje, tikrąją išpažinties svarbą Viktorija pajuto jau vėliau, ankstyvoje jaunystėje. Tuo laiku po jos jausdavo didelį džiaugsmą, šviesą. Kažkada paauglystėje, perskaičius kažkurią knygelę, Viktorijai paaiškėjo, kad maldoje galima kalbėtis su Dievu. Ypač vakaro maldoje Viktorija dažnai savais žodžiais pasakojo Viešpačiui savo paaugliškus rūpesčius, troškimus, Jo prašė padėti. Tik daug vėliau suprato, kad reikia ir klausyti, ką Dievas sako. Toliau buvo tikėjimo ir pašaukimo kelionės pradžia.
Artimesnė ir gilesnė bendrystė su Vargdienių seserimis mezgėsi per bendrą darbą: jos kviesdavosi Viktoriją kartu tvarkyti gėles bažnyčioje. Jėzaus Eucharistijoje artumas, tuščios bažnyčios erdvė skatino toliau žengti tikėjimo, kaip asmeninės bičiulystės su Viešpačiu, keliu. Bendravimas su seserimis leido labiau suvokti, pažinti vienuolinį gyvenimą. Visa tai padėjo suprasti, jog džiaugsmas ateina bendraujant su Viešpačiu maldoje ir tarnystėje. Viktorijai vis labiau aiškėjo, kad kasdienėje savo aplinkoje su bendraamžiais ar pasilinksminimuose niekada tokio džiaugsmo nepatiria. Tuo metu, seserų patarta, Viktorija nuolat eidavo išpažinties pas tą patį kunigą. Šis senyvas, išmintingas dvasios tėvas padėjo keliauti apsisprendimo link, palaikė ieškojime ir, kas svarbiausia, padėjo būti dėkingai tėvams, kurie iš pradžių suabejojo Viktorijos pašaukimo tikrumu, abejodami jos pasirinkimu, ir kartu su jais keliauti tolimesnę tikėjimo kelionę.
Viktorija niekada neišgyveno to momento, kai būtų buvusi absoliučiai tikra dėl savo pašaukimo. Visada aiškiai suprato, kad turės apsispręsti, rinktis. Buvo džiaugsmas, ramybė, traukimas, kurio negali nepaisyti, bet ne garantijos. Ji jautė, kad Viešpats kviečia, palikdamas laisvę ir atsakomybę rinktis. Gal tai labiausiai ir sužavėjo, nes Viešpats kvietė į santykį su Juo visiškai laisvai, tik dėl Jo paties. Gal ir kaimynės seserys kažkaip nujautė, kad Viešpats veda Viktoriją būtent tokiu keliu: niekada tiesiogiai neužsiminė, nepakvietė stoti į vienuoliją. Paliko tą darbą Dievui. Ir už tai ses. Viktorija joms ir šiandien labai dėkinga.
Vienuolės tarnystė – Dievo dovana
Kiekvienas iš mūsų turi iš liuoso noro, visiškai savęs išsižadėjęs, pilnai atsiduoti ir pasišvęsti Bažnyčiai. Tame matau branduolį ir esmę mūsų pašaukimo („Užrašai“, 1910 10 15).
Vienuolijos, kurios narė yra ses. Viktorija, pilnas pavadinimas – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacija. Ji įkurta Lietuvoje 1918 metais. Steigėjas – palaimintasis Jurgis Matulaitis. Charizma, tas ypatingas antspaudas, kurį Dievo Dvasia įspaudžia Steigėjo širdyje, skamba Vienuolijos šūkyje: „Dievui ir Bažnyčiai per Mariją“ ir Steigėjo asmeniniame šūkyje: „Blogį nugalėti gerumu“. Vienuolijos tikslas – teikti žmonėms visokeriopą pagalbą kelyje į Dievą, darbuojantis įvairiose krikščioniškojo gyvenimo srityse, visų pirma tarnaujant dvasios ir kūno vargdieniams.
Į šios vienuolinės šeimos postulatą Viktorija priimta būdama 18 metų, 1991-ųjų rugpjūtį, Rumbonyse (tai buvo paskutinės seserų rekolekcijos „sovietiniu“ būdu – susikimšus Rumbonių klebonijoje, nakvojant ant aukšto).
1993–1994 metais atliko noviciatą Marijampolėje, vadovaujant ses. Veronikai M. Kazimierai Beišytei. Pirmuosius įžadus darė 1994-aisiais, o amžinuosius – 1997 m. rugpjūčio 15 d.
Svarbiausias pašaukimo kelionės laikotarpio tarp pirmųjų ir amžinųjų įžadų įvykis ir patirtis – studijos Steubenville Pranciškonų universitete Ohajo valstijoje, JAV. Jų metu sesuo patyrė Charizminio atsinaujinimo sąjūdžio Katalikų Bažnyčioje grožį. Nuo tada ją žavi ir įkvepia charizminė malda, šlovinimas, užtarimo malda. Ten turėjo ir pirmąją dalyvavimo maldos grupėje patirtį, atrado gilesnę dvasinio palydėjimo reikšmę ir prasmę, greta išpažinties susitikdama su dvasios vadu asmeniniams pokalbiams. Šį laiką sesuo vadina savo antruoju atsivertimu.
Pašaukimo kelionė, kurią Viešpats pradėjo nuo šių patirčių ir įvykių, tęsiasi jau daugiau nei 20 metų. Į ją su kasdieniu gyvenimu seserų bendruomenėje, drauge meldžiantis ir tarnaujant, įsipynė ir tolimesnės studijos, ir įvairios tarnystės.
Paklausta, kaip atpažinti pašaukimą, sesuo teigė, jog tai yra Dievo dovana. Dovanos mums tiesiog duodamos, net nepelnytai. Bet nuo mūsų priklauso jas iš tiesų priimti, t. y. naudotis jomis. Svarbu atverti gyvenimą Viešpačiui, su Juo keliauti ir melsti santykio, paremto meile, pasitikėjimu ir ramybe, kaip mylinčių žmonių santykiu, nebijoti žengti ton pusėn, kur krypsta širdis, tiesiog daryti, ryžtis, ir žinoti, jog iš Dievo rankų niekada neiškrisi. Atpažinimo, kurlink širdis krypsta, keliai gali būti labai skirtingi, bet visuomet svarbu ieškoti progų artimiau pažinti vienuolinį gyvenimą, eiti, pamatyti, o tada jau klausyti širdyje kalbančio Viešpaties ir pasitikėti.
Žmogus pagal Dievo širdį
Ses. Viktorija MVS džiaugiasi dar viena ypatinga dovana. Tarp įvairių kitų jos tarnysčių jau bene 10 metų išlieka ypatingas rūpestis Vienuolijos Steigėjo Pal. Jurgio Matulaičio kulto sklaida.
Mūsų pokalbis sugrįžo prie šio Žmogaus pagal Dievo širdį jo žodžiais: Dievas ir jo garbė tegu būna viduriu viso mano gyvenimo, ašimi, apie kurią suktųsi visos mano mintys, jausmai, norai ir darbai. („Užrašai“, 1910 10 14).
Dar paauglystėje Viktorija, priėmusi Šv. Komuniją, eidavo pasimelsti prie Pal. Jurgio altoriaus Marijampolės Bazilikoje. Bet tada Jis atrodė labai didelis, rūstus, o jo pavyzdys – nepasiekiamas idealas. Gilesnis Palaimintojo Jurgio pažinimas, o drauge ir bendrystė, atėjo vėliau, kai teko kalbėti apie jį kitiems, kai skaitant jo dienoraštį, laiškus, vis labiau ryškėjo šio žmogaus asmenybės bruožai, tikėjimo patirtys. Vargdienių seserims visada rūpėjo Palaimintojo pažinimo skleidimas, ir jos įvairiu metu yra tikrai daug dėl to pasidarbavusios.
Pavyzdžiui, artėjant vienuolijos 75-mečiui seserims į rankas pateko eseistės Gintarės Adomaitytės knygelė apie Pal. Jurgį Matulaitį „Kelio dulkės, baltos rožės“, išleista labai mažu tiražu Kolpingo draugijos pastangomis. Vienuolija, gavusi reikalingus leidimus, knygelę išleido didesniu tiražu, kaip savo jubiliejinę dovaną Lietuvos Bažnyčiai. Ses. Ignė Marijošiūtė MVS, drauge su autore, surengė nemaža šios knygelės pristatymų. Po pristatymo Kazlų Rūdos parapijoje, tuometinio klebono kun. Tadeušo Valliano iniciatyva gimė idėja įkurti maldos grupelę. Jam patarimais pagelbėjo Rumbonių parapijoje dirbančios Vargdienių seserys, truputį vėliau įkūrusios tokią pat grupelę ir savo parapijoje. Taip susikūrė pirmosios dvi Pal. Jurgio maldos grupelės. 2007 metais, beatifikacijos 20-mečio sukakties proga ses. Viktorija, padedama tėvų marijonų, lankė parapijas ir bibliotekas, pristatydama jau kitą knygą – naują Stasio Ylos knygos „Jurgis Matulaitis“ laidą. Kalbantis su žmonėmis paaiškėjo, jog svarbu parapijose palikti ne vien knygą. Tuomet ir kilo mintis kalbėti ir apie Palaimintojo Jurgio maldos grupių patirtį, skatinti į burtis tokias grupes, sujungiant jas į Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugiją. 2008 m. sausio 27 d. vyko pirmasis Draugijos suvažiavimas, kuriame dalyvavo 8 skyriai, o kovo 12-ąją Draugijos veiklai pritarė ir ją palaimino Lietuvos Vyskupų Konferencija. Šiuo metu yra 20 PJMD skyrių. Vienas iš jų – Lenkijoje, Punske.
Palaimintojo pažinimu rūpinasi ir tėvai marijonai. 2010-siais jie pakvietė Vargdienių seseris bendradarbiauti kuriant pal. Jurgio Matulaičio muziejų Marijampolėje. Bendrų pastangų dėka muziejus jau nuo 2011 metų vasaros priima lankytojus. Juo rūpinasi ir ses. Viktorija kartu su kitomis seserimis. Atsiradus muziejaus ekspozicijai, atsivėrė ir naujos galimybės priimti piligrimus, burti žmones maldai, padėti jiems per gilesnį Palaimintojo dvasingumo, jo asmens pažinimą eiti Viešpaties link. Muziejus dažnai tampa netikėtu langu į Palaimintojo arkivyskupo gyvenimą, tartum atskleidžia jo kelią į šventumą ir pakviečia juo sekti.
Stebėtinu keliu patinka Tau, Viešpatie, mane vesti („Užrašai“, 1911 01 13).
Įdomi ses. Viktorijos pašaukimo kelionės detalė: 1926 metais į Marijampolę atvažiavo ir į vienuoliją priimama pasiprašė penkiolikmetė mergaitė – būsima ses. Viktorija M. Konstancija Jankauskaitė. Ji buvo dar per jauna, tad turėjo prašyti išimties – kalbėtis su pačiu steigėju, arkiv. Jurgiu Matulaičiu, kuris tuo metu lankėsi Marijampolėje… Pokario audrų nublokšta į JAV, ses. Viktorija ten išgyveno beveik visą gyvenimą. Sulaukusi 91-erių sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Marijampolėje, Švč. Marijos globos namuose. Dar JAV pirmą kartą sutikusi antrąją ses. Viktoriją, pasakė: Žinok, aš išmeldžiau Tave. Visą gyvenimą prašiau Viešpaties, kad pašauktų į Vienuoliją seserį tokiu vardu, kaip mano, kad pakeistų mane. Taip užsimezgė bendrystė. Ses. Viktorijos vyresniosios liudijimas – malda, šypsena, drąsa prieš senatvės negalią, gilus pasitikėjimas, trykštanti iš visos esybės meilė Dievui ir žmonėms – buvo neprilygstama dovana ses. Viktorijai jaunesniajai. Bet nuostabiausia – nuoširdus ir paprastas maldos ryšys, kaskart atsisveikinant primenant viena kitai: „Melskis už mane“ ir paskutinis susitikimas. Toks, kaip visada – trumpas, džiugus. Tada ses. Viktorija jaunesnioji paprašė vyresniąją maldos kažkokiu ypatingu reikalu. O ši atsakė: Žinok, kad visada yra, kas už Tave „dežuruoja“. Tą savaitę ji iškeliavo į Tėvo namus, palikusi šį užtikrinimą ses. V. Plečkaitytei kaip dovaną visam gyvenimui. Džiaugiuosi, kad ir man teko laimė susitikti su ses. Viktorija Jankauskaite ir būti jos palaimintai. Džiaugiuosi ir dėkoju Dievui, kad gavau Jo dovaną – bendrauti, mokytis ir keliauti savo, pasaulietės moters, pašaukime kartu su ses. Viktorija Plečkaityte MVS.
Alvyra Grėbliūnienė, PJMD Druskininkų Šv.apaštalo Baltramiejaus parapijos skyriaus vadovė, Marijampolė
Ses. Viktorija MVS veda rekolekcijas Ratnyčioje
Laikraštis „Katalikas“
