„Aš – visai kas kita. Aš aktorius. Jei visus herojus dažyčiau savo spalva, aš visiškai vienodai suvaidinčiau Hamletą, Estragoną ir Vladimirą, Don Žuaną, Jozefą K. „Procese“, Orfėją, Raskolnikovą <…>. Aš – visai kas kita. Manęs lyg ir nėra <…>.“ Taip apie aktorių „Mėnulio vaikuose“ rašė Jurga Ivanauskaitė. Į klausimą, kas visgi yra aktorius, gali atsakyti tik jis pats. Apie teatrą, scenoje patiriamą džiaugsmą ir liūdesį kalbamės su Jaunimo miuziklo teatro (JMT) eksperimentinio lieuviško Miuziklo (kitaip) „EX‘IT“ aktoriais Skaiste Anusevičiūte, Šarūnu Gedvilu, Paule Giniotaite, Leonu Miliu ir Marku Palubenka.
Kaip supratote, jog savo ateitį norite sieti su aktoryste? Kodėl būtent ji?
Paulė: Tiesiog visada apie tai svajojau ir surizikavau įstoti. Pasisekė.
Skaistė: Nuo pat vaikystės ugdžiau savo muzikinius gebėjimus, visada troškau sieti savo ateitį su muzika, o kai atėjo laikas rinktis studijų kryptį, suvokiau, kad norint stovėti scenoje ir būti profesionaliu atlikėju, vien mokėti groti ir dainuoti neužtenka, todel pasirinkau miuziklo aktorės specialybę.
Šarūnas: Tai įvyko visiškai netikėtai. Niekada rimtai apie aktorystę negalvojau. Vos ne paskutinę minutę apsisprendžiau būti aktoriumi. Bet dėl to dar neteko gailėtis.
Koks buvo Jūsų kelias aktorystės link?
Markas: Jis buvo ir yra nelengvas, tačiau nuo to – tik įdomiau.
Šarūnas: Tai nepaliaujamas darbas su savimi. Studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Sunkiausi buvo pirmieji metai. Akademijoje praleisdavome kone visą dieną, laisvo laiko beveik nelikdavo.
Kokios buvo vaidybos studijos?
Skaistė: Aš baigiau Vilniaus kolegijos Menų ir kūrybinių technologijų fakultete miuziklo aktorės specialybės kursą pas Balį Latėną ir Rimantą Bagdzevičių. Studijavome daugybę disciplinų – nuo įvairiausių stilių šokių, ansamblinio, solinio, džiazinio, klasikinio dainavimo iki meno vadybos, teatro ir muzikos istorijos, solfedžio, anglų kalbos, specialybės kalbos, psichologijos, ir, žinoma, visų aktorinio meistriškumo dalykų. Mano diena prasidėdavo labai anksti, o baigdavosi vėlai vakare, savaitgalius aukodavau repeticijoms, į gimtąją Klaipėdą grįždavau du kartus per metus.
Leonas: Vaidybą studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Be vaidybos mokiausi judesio, šokio, scenos kalbos, pantomimos, dramaturgijos ir teatro istorijos, filosofijos, estetikos disciplinas. Diena būdavo užimta nuo 8 valandų ryto iki 22 valandos vakaro, o kartais, netgi iki vidurnakčio. Todėl laisvalaikiu arba miegodavau, arba skaitydavau.
Kaip manote, kokia yra aktoriaus misija?
Leonas: Kalbėti ir gyventi aktualijomis, versti mąstyti, paguosti, pralinksminti.
Markas: Skleisti tiesą.
Šarūnas: Priminti jausmą.
Koks turi būti žmogus, norintis pašvęsti save šiai specialybei?
Skaistė: Beprotis, atsidavęs, tikintis ir galintis aukotis dėl to, ką daro. Taip pat žmogus turi būti labai lankstus, pasitikintis savimi ir pasiruošęs „kovai“.
Šarūnas: Pirmiausia jis turi turėti tai, kas būtų įdomu režisieriams, žiūrovams. Tai vadinama charizma. Jis turi būti talentingas bei norintis daug ir sunkiai dirbti.
Markas: Atviras sau ir kitiems, o tik vėliau prasideda atskirų savybių slopinimas arba iškėlimas. Šie dalykai priklauso nuo situacijos.
Kas aktoriaus darbe yra sudėtingiausia?
Skaistė: Nesustoti, neužsnūsti, kiekvieną sekundę augti, nuolatos trokšti ir degti kūrybine liepsna.
Šarūnas: Kaip ir kiekviename darbe kartais iškyla sunkumų. Tačiau jei tiki tuo, ką darai, tuomet visi sunkumai greitai išsisprendžia.
Kas šiame darbe Jus žavi, džiugina, o kas liūdina?
Paulė: Tai, jog scenoje gali atskleisti tas savo asmenybės puses, kurių gyvenime, galbūt, varžaisi. Taip pat išgyventi akimirkas, kurių, galbūt, niekada nepatirtum. Tai nuostabu. O liūdina – kad tai tik akimirkos… Dirbi, pluši, lieji kruviną prakaitą mėnesių mėnesius, vardan to, kad pagautum akimirką. Tačiau ne, vistiek tai yra gražu.
Markas: Mane žavi bendrumas ir bendradarbiavimas – skirtingi žmonės dalijasi savo idėjomis ir skirtingu suvokimu, kurie galiausiai tampa vienu bendru kūriniu.
Skaistė: Džiugina tiesos žodis, baimių netekimas, išsilaisvinimas, įvairovė. Liūdina arogancija, puikybė, parsidavinėjimas.
Šarūnas: Žavi daug dalykų, bet labiausiai – susitikimas su žiūrovu. Jei įvyksta žiūrovo ir aktoriaus apsikeitimas energija – jautiesi išties gerai.
Menininkas ir visuomenė – tai du, vienas su kitu nesusiję ar atvirkščiai, neatskiriami pasauliai?
Leonas: Aktorius negali būti be visuomenės, jis ją stebi, atspindi, o visuomenė per aktorių žiūri į save.
Paulė: Žinoma, kad neatskiriami. Menininkas garsiai kalba apie problemas, kylančias visuomenėje ar visuomenei, o ji, savo ruožtu reaguoja, gali pritarti tam arba ne.
Kokie Jūs esate scenoje, o kokie gyvenime?
Skaistė: Gyvenime esu energinga, nuoširdi, paprasta ir nenuspėjama. O scenoje tokia, kokios reikalauja režisierius.
Šarūnas: Kurdamas personažą, elgiuosi taip, kaip gyvenime tikriausiai nesielgčiau.
Markas: Tiek scenoje, tiek gyvenime esu labai įvairus.
Vienu žodžiu apibūdinkite stipriausią emociją, kurią Jums sukelia miuziklas (kitaip) „EX‘IT“?
Leonas: Bendrumas
Markas: Smalsumas.
Paulė: Meilė, nes be jos nieko nebūtų.
Skaistė: Baimė.
Kuo šis miuziklas nustebintų Jus, jei atsidurtumėte ne aktoriaus, o žiūrovo vietoje?
Markas: Labiausiai nustebinti turėtų forma – aktorių apranga, scenografija ir veiksmas, kuris iškart priverčia pagalvoti apie kažką alternatyvaus.
Skaistė: Temomis, apie kurias kalba jaunimas.
Paulė: Tuo, jog yra muzika, balsas, bet nėra teksto.
Jaunimo miuziklo teatras pristato miuziklą (kitaip) „EX‘IT“ balandžio 29d. 18val. Marijampolės dramos teatre. Po spektaklio žiūrovų laukia unikali galimybė susitikti su miuziklo atlikėjais – aktoriais ir muzikantais. Susitikimo metu jie papasakos, kodėl pasirinko atlikėjo profesiją, ko reikia, norint tapti aktoriumi ar muzikantu, kokios studijų galimybės Lietuvoje ir užsienyje, išskirs šios specialybės subtilybės bei pasidalins, kuo ypatinga menininko veikla ir kasdiena. Taip pat aktoriai ir muzikantai prisimins, kaip sekėsi kurti miuziklą be žodžių ir dirbti įvairiapusėje komandoje.
