Ne vieną aukštą vadovaujantį postą turėjęs Albinas Mitrulevičius visada jautė sentimentus žemei, gamtai, gyvūnams ir aplinkos grožiui. Buvęs „Želsvelės“ – vienos geriausių žemės ūkio bendrovių Lietuvoje pirmininkas, Marijampolės apskrities vadovas, LR Seimo bei Marijampolės savivaldybės tarybos narys gyvena greta Marijampolės esančiame Triobiškių kaime. Čia gražiai išpuoselėtoje sodyboje augina nemažai gėlių, dekoratyvinių augalų, laiko sportinių ir dekoratyvinių balandžių, dekortayvinių naminių paukščių, tvenkinyje yra įveisęs įvairių žuvų, o netoli Sangrūdos turi 30 dėmėtųjų elnių kaimenę. Albinas atranda laiko ir meninei fotografijai, kelionėms bei medžioklei. Daugelis jį pažįsta kaip puikų politiką ir vadovą, bet ne visi žino, kiek daug ir įdomių kitų veiklų jis turi.
Pirmoji darbo patirtis – kolūkyje
„Turiu žemdirbišką profesiją – esu mokslinis agronomas, baigęs Kapsuko žemės ūkio technikumą ir Lietuvos žemės ūkio akademiją, kur taip pat įgijau mokslinio agronomo diplomą. Tai labai platus profilis, apimantis visą žemės ūkio sritį – ir augalininkystę, ir gyvulininkystę, ir veterinariją, ir mechanizaciją bei kt. Esu kilęs iš Prienų rajono, Jiestrakio kaimo. Grįžęs po tarnybos armijoje dairiausi darbo. Vilkėdamas karišką uniformą 1974 m. atvykau pas tuometinį vyriausią agronomą Marijampolėje Albiną Bernotą ir išdėsčiau reikalą. Darbai nesimėtė, bet kiek pamąstęs A. Bernotas pasiūlė vykti į Orijos kolūkį, kur buvo planuojama pakeisti vieną garbaus amžiaus brigadininką. Sakė, padirbsi prie jo pavaduotoju, o paskui matysim. Taigi, darbo karjerą pradėjau Orijoje, silpnai besilaikančiame kolūkyje, kur gana prastos žemės. Pradžioje dirbau brigadininko pavaduotoju, paskui vyr. agronomu, o kai mūsų kolūkis buvo sujungtas su vienu didžiausių rajone „Tarybų Lietuvos“ kolūkiu, turinčiu virš 6 tūkst. hektarų, taip pat ėjau vyr. agronomo pareigas. Vėliau buvau pakeltas į pirmininko pavaduotojo gamybai pareigas. Krūvis buvo labai didelis, bet jaunam tai ne kliūtis. Tuometinis pirmininkas Leonas Stakvilevičius išeidamas į pensiją tikėjosi perleisti ūkio vadovavimą man, tačiau atsirado kitas pretendentas, tad teko šį kolūkį palikti ir ieškotis kitų darbų“, – savo pirmomis patirtimis tuomečio kaimo darbo rinkoje dalijosi A. Mitrulevičius.
Po „Orijos“ kolūkio jam teko padirbėti Marijampolės agropramoniniame susivienijime, o mirus „Želsvelės“ kolūkio pirmininkui, 1989 m. buvo pasiūlyta perimti vadovavimą. Tai buvo didysis permainų metas Lietuvoje – kolūkiai performuojami į bendroves, žemes atsiiminėjo ūkininkai, reikėjo atidalinti išeinantiems iš bendrovės pajus.
„Buvo tuo metu toks įstatymas, kad su išeinančiu reikia per metus atsiskaityti, o tuo metu pajininkų bendrovėje buvo 550. Norą išeiti ir atsiimti pajus pareiškė daugiau nei pusė, iš buvusių darbuotojų bendrovėje liko vos kiek daugiau nei 200, o su kitais reikėjo nedelsiant atsiskaityti. Atidalinome turtu, pinigais, gyvuliais visiems, kiek kam priklausė. O kai bendrovę po kurio laiko perėmė vilniečiai „berniukai“, likusiems pajininkams buvo sumokėta tik pusė tų pajų vertės. „Želsvelę“ buvo mėginama išskaidyti į kelis kompleksus, bet tuomet sugebėjau žmones įtikinti, kad nereikia susigriauti ūkio. Tai pasiteisino. Nebuvo lengva, bet sugebėjome išlikti ir neblogai tvarkytis. Čia dirbau 12 metų ir tai buvo viena stipriausių bendrovių Lietuvoje“, – prisimena nelengvą metą buvęs bendrovės vadovas A. Mitrulevičius.
Deja, „Želsvelės“ taip pat neaplenkė vykstantys pokyčiai šalyje. Kai į kaimus įsisuko didmiesčių verslininkėliai, buvo beatodairiškai skaidomi ir parceliuojami buvę kolūkiai bei jų turtas, nyko naujai sukurtos nedidelės bendrovės, ištuštėjo fermos, griuvo apleisti pastatai… Buvusiam stipraus, puikiai tvarkomo ūkio vadovui visa tai matant buvo labai skaudu.
„Iš yrančių bendrovių po gabalėlį išsistvarstę žmonės tikrai nepraturtėjo, bet išardę bendroves, prarado savo darbo vietas. Tai lėmė, kad kaimas ėmė sparčiai tuštėti, kone visas jaunimas išvyko uždarbiauti svetur. Tačiau kai kas už gautus pajus pasistatė namus, susikūrė savo ūkius. Aš iš bendrovės turtų nesusikroviau ir verslo nesusikūriau, ne kažin ką daugiau uždirbau nei eilinis traktorininkas ar ūkio melžėja. Mano sąžinė dėl to visiškai rami ir dabar ne gėda susitikti su to ūkio žmonėmis ir paspausti ranką žiūrint į akis“, – tikina A. Mitrulevičius.
Apskrities vadovas, Seimo narys, ūkininkas
„Želsvelės“ vadovo postą pakeitė nemažiau atsakingos – Marijampolės apskrities viršininko – pareigos. Tačiau net ir būdamas aukštu valdininku, A. Mitrulevičius neatsisakė savo žemės lopinėlio, kuriame mielai ūkininkavo. Beje, užimdamas tokias pareigas jis galėjo įsigyti labai daug žemės, susikurti stambų ūkį, tačiau tuo nepasinaudojo. Tai buvo tradicinis, ne itin didelis augalininkystės ūkis, kuriame jis augino kviečius, rugius, kvietrugius, žirnius. Sodybinių nei ūkinių pastatų neturėjo, tad techniką teko laikyti pas kitus.
Savame ūkyje A. Mitrulevičius daugiausia dirbdavo pats po darbo valandų administracijoje ir savaitgaliais, taip pat samdydavo ir porą mechanizatorių. Anot jo, kiek sunkiau žemdirbystė sekėsi kai buvo išrinktas į Seimą, vis rūpėdavo, kaip ta žemelė, ar visus darbus pavyks laiku atlikti. Reikėdavo suderinti valdiškus reikalus ir nuolat skubėti iš Vilniaus namo. Nors ūkininkauti ūpas buvo didelis, tačiau ūkis didelio pelno nenešė.
„Prie nuosavos žemės buvau išsinuomavęs iki 150 ha, tai galą su galu pavykdavo sudurti, bet kai liko vos 60 ha, pamačiau, jog aš nieko neuždirbu. Atsiskaičius už trąšas, degalus, sumokėjus mokesčius, algas darbuotojams, pasiskaičiavau, jog viskas eina į nuostolį, tad pasinaudojau ankstyvo pasitraukimo paramos programa ir perleidau ūkį dukros šeimai. Tačiau jiems dirbant mieste užsiimti dar ir žemės ūkiu buvo per sunku, tad priėmėme sprendimą žemę išnuomoti ūkininkui. Dabar tik nuvažiuoju pasižiūrėti, kaip tie mūsų laukai atrodo. Kartais pagalvoju, kad gal būt reikėjo susikurti didelį ūkį ir užsiimti tik žemdirbyste, nes suderinti atsakingas pareigas valdiškoje tarnyboje su ūkininkavimu pernelyg sudėtinga“, – neslėpdamas nostalgijos žemei pasakojo A. Mitrulevičius.
Balandžiai – pomėgis iš vaikystės
„Meilė gyvūnams man įsiskiepijo nuo pat vaikystės. Mes augome 6 broliai ir 3 seserys, bet tik aš vienas taip palinkau į gamtą, domėjausi aplinka, augalais, gyvūnais. Visada seku paukščių gyvenimą, gamtos virsmą įvairiais metų laikais“, – atvirauja A. Mitrulevičius.
Savo sodyboje greta Marijampolės A. Mitrulevičius laiko nemažą pulką veislinių balandžių. Iš vaikystės jam likę sentimentų, mat tėtis visada laikė šiuos paukščius. Albinas daugiausia augina sportinius balandžius. Šiuo metu jų laiko apie 30. Jį stebina šių paukščių prisirišimas prie namų ir, žinoma, jų galimybė įveikti šimtus kilometrų sugrįžtant iš tolimiausių pasaulio kampelių.
„Jau tuo ne kartą įsitikinau ir atstumus vis didinu. Mano balandžiai yra įveikę 500 kilometrų, dabar ketinu juos paleisti už 1000 km ir tikiuosi, jog sėkmingai šį atstumą įveiks, mat yra parskridę iš Vilniaus, Klaipėdos, Rygos, Varšuvos, o dabar bandysim keliauti iki Vokietijos“, – savo planus atskleidė sportinius balandžius auginantis A. Mitrulevičius.
Daugelyje šalių vyksta šių balandžių varžybos, kuomet tiksliai fiksuojama kokį atstumą ir per kiek laiko įveikia paukščiai. Kalvarijoje gyvena sportinių balandžių augintojas, pelnęs ne vieną aukščiausią apdovanojimą už savo balandžių pasiektus rekordus. Albinas šiose varžybose su savais augintiniais nedalyvauja, jam tiesiog pačiam smagu stebėti, kaip greitai jo paukščiai įveikia įvairius atstumus. Kartais tam pakanka kelių valandų, o kartais prireikia metų ar pusantrų.
„Tolimiems atstumams paukštis turi būti atitinkamai pasiruošęs – geros fizinės formos, sveikatos, turėti gerą orientaciją, regą. Jiems reikia specialaus pasirengimo, treniruočių, subalansuotų lesalų. Tokie balandžiai lesinami gerais sveikais grūdais: kviečiais, miežiais, rapsais, kukurūzais, kanapėmis, šiek tiek linų sėmenų, be to jiems reikia atitinkamų mineralų, vitaminų, druskos. Paukščius būtina vakcinuoti nuo ligų. Kuo aukščiau balandis gali pakilti, tuo toliau mato, jo regos laukas siekia apie 50 km, o skrydžio greitis – apie 70–80 kilometrų per valandą. Deja, ne visi balandžiai iš kelionių sugrįžta. Kartais juos sudrasko plėšrieji paukščiai, kartais jie paklysta ir apsigyvena kažkur kitur. Būna, kad trumpam poilsiui balandžiai nusileidžia pas kitus augintojus. Ir pas mane tokių buvo ne kartą užklydę su lenkiškais, čekiškais, vokiškais žiedais ant kojelių. Žinau, kad nevalia jų sulaikyti, uždaryti, nes jie skuba savais keliais. Labai džiaugiuosi, kai vėl namuose pamatau parlėkusius savo keliauninkus“, – pasakojo A. Mitrulevičius. Šiemet jis planuoja apie 10 savo augintinių gabenti į Vokietiją ir lauks sugrįžtančių į Marijampolę.
Albinas Mitrulevičius be sportinių taip pat augina ir dekoratyvinių balandžių – Lietuvos baltgalvių, Omsko dekoratyvinių figūrinių, povinių. Turi ir tokių, kuriuos jaunavedžiai per vestuves leidžia į dangų.
Sodyboje yra ir dekoratyvinių naminių paukščių. Šių vištų kiaušinukai, anot Albino, kiek mažesni, bet jam skanesni už tradicinius.
Savo tvenkinyje A. Mitrulevičius augina įvairias žuvis – upėtakius, lynus, plačiakakčius, falijas. Albinas juokauja, kad rečiau savame prūde meškerę merkia, nei Norvegijoje, kur mėgsta nuvykti lašišų pažvejoti. Ten žvejyboje su bičiuliais buvo jau 7 kartus.
Medžiotojas ir elnių augintojas
Albino Mitrulevičiaus medžiotojo stažas siekia jau apie 40 metų, tačiau jis teigia, kad neturi didžiulio azarto kažką sumedžioti, labiau patinka pats procesas ir pabuvimas gamtoje. Tačiau prasitaria, kad yra sukaupęs išties nemažą medžioklės trofėjų kolekciją – ragų, iškamšų, kailių. Vienas didžiausių gyvūnų, kurį teko jam sumedžioti – briedis, jį Sūsio durpyne paklojo vienu šūviu praėjusį rudenį. Yra nemažai sumedžiojęs elnių, stirninų, šernų, lapių. Vilką, anot jo, teko matyti, bet nušauti ne, tačiau tokią slaptą svajonę vis tik turi. Albinas priklauso „Žaltyčio‘ medžiotojų klubui, kuriame įgijo daug gerų, laiko patikrintų bičiulių.
Už keliolikos kilometrų nuo savo sodybos Triobiškiuose, netoli Sangrūdos, Albinas laiko dėmėtuosius elnius. Šia idėja užsikrėtė matydamas gražius gyvūnėlius pas draugus. Kadangi savo sodyboje jų laikyti neturėjo galimybės, tad sutarė elnius drauge auginti su vienu iš bičiulių.
„Abu bendrai rūpinamės pašarais, elnių priežiūra. Per dešimtį metų jų užaugo net 30, o prasidėjo nuo trijų patelių ir patino. Tuo metu patelė kainavo daugiau kaip 1500 litų, o patinai ir dar daugiau. Iki šiol savo elnių nemedžiojom, jei būdavo per daug, siūlydavom tiems, kas norėjo auginti. Jų išlaikymas tikrai ne pigus – brangūs aptvarai, reikia daug pašarų – net keleto tonų grūdų, šienainio, šakniavaisių, mineralų, per metus išlaidų susidaro apie 1000 eurų. Žinoma, labai smagu jais pasigėrėti, pasidžiaugti, birželio–liepos mėnesį atsiranda jaunikliai. Neturime galimybės plėsti kaimenę, tad patinėlius jau tenka sumedžioti maistui. Dėmėtųjų elnių mėsa neturi specifinio kvapo, riebalų, ji sveika, ekologiška. Sunkiausia buvo pasiryžti nušauti pirmąjį pačių augintą elnią.
Nors abu esame medžiotojai, nei vienas nenorėjome to daryti, tačiau kitos išeities nėra, negalime jų auginti be skaičiaus. Reikėtų tuomet plėsti auginimo plotus, pirkti žemės. Visa tai įvertinus, nusprendėme apsiriboti maždaug ties 20 elnių. Šiemet vėl bus apie 10–12 jauniklių. Beje, elnės poruojasi tik su pačiu stipriausiu patinu, kuris visus kitus kaimenėje yra nurungęs. Jei kuri patelė susiporuoja su kitu, gali būti to stipriausiojo net ir nudurta. Įdomu ir tai, kad kaimenei tradiciškai vadovauja ne patinas, o vyriausia ir stipriausia patelė. Beje, gamtoje dažnai būtent taip yra, kad gyvūnų būriui vadovauja ne patinas, o patelė“, – pastebėjimais dalijosi A. Mitrulevičius.
Svajonėms nėra ribų
Dar viena Albino aistra – fotografija. Jo objektyvas dažniausiai nukrypsta į tai, kas gražu – augmeniją, gyvūniją, gamtą. Yra surengta ne viena jo puikių fotografijų paroda. Nuotraukų archyve yra susikaupę labai daug, tad Albinas vis dažniau pasvarsto apie leidinį, kuriame galėtų sudėti geriausias fotografijas. Taip pat galvoja užsiimti filmavimu, nes tai dar labiau perteiktų tai kas vyksta aplinkoje, atskleistų jos grožį.
„Žmogus ne tam gyvena, kad vien tik galvotų, kaip iš visko pelną gauti. Kartais dėl svajonės reikia nepagailėti išlaidų. Tiek balandžiams, tiek elniams reikia nemažų išlaidų, tačiau malonumas juos stebint visa tai atperka. Tiesa, už sportinį balandį gali uždirbti ir milijoną eurų, žinoma ne Lietuvoje. Geri sportiniai balandžiai kainuoja po kelis šimtus ar net tūkstančius eurų, dekoratyviniai balandžiai taip pat ne pigūs – kainuoja daugiau, nei gera karvė. Nors šeima ragina mane mažinti balandžių skaičių, vis dar susigundau vieną kitą įsigyti. Svajoju dar apie aukštaskrydžius balandžius, kurie kyla į labai didelį aukštį, ilgai laikosi ore. Jie turi didelius sparnus, plačią uodegą ir ore gali išsilaikyti net iki pusės paros, pleventi pakilę lyg drugeliai ilgai viename taške“, – vėl kalbą link savo išskirtinio pomėgio kreipė Albinas.
Beje, gėlėms, aplinkos tvarkymui, įvairiems dekoratyviniams augalams jis taip pat skiria labai daug dėmesio – sodyba savo grožiu išsiskiria iš kitų.
Albinas Mitrulevičius gali būti pavyzdžiu, kaip įmanoma suderinti atsakingą vadovaujantį darbą ir daugybę kitų veiklų bei pomėgių. Savo laiką jis sugeba sumaniai naudoti, tad ir daug nuveikti.
Milda Kudirkaitė
