Nors man tėra 27-eri, tačiau gegužės 3 d. praėjus Motinos dienai, aš nostalgiškai susimąsčiau ką man reiškia gimtieji namai, kaip aš pasiilgau tų ilgų rytų tėvų namuose, kai už sienos spragsi židinyje degančios malkos, tėtis mąsliai skaito knygą, sesuo kažkur įnirtingai sprendžia paauglės idiliškas problemas, o mama…. Mama pasiraitojusi rankoves vikriai sukasi prie viryklės. Pagalvoju, kaip tada viskas buvo įprasta, o dabar atrodo taip tolima. Ir nors gyvenu visai greta mamos, tačiau puikiai suvokiu, kad tos nepriklausomos dienos tėvų namuose ir šilumos kupini rytai jau nebegrįš.
Šie jausmai ir mintys davė peno atsiversti seniai vartytus filosofijos ir literatūrologijos veikalus, esančius mano knygų spintoje (Dieve, kaip seniai daviau savo sielai šio mokslinio medaus! Kiekvienas save gerbiantis skaitytojas žino ką reiškia po ilgo laiko atsiversti ir paskaityti tikrą gerą filosofijos knygą, kuri duoda daugiau darbo smegenims, nei 100 išspręstų matematikos ar fizikos formulių). Namai – kiekvienam iš mūsų įprasta, savaime suprantama ir niekuo neišsiskirianti erdvė, tačiau ką apie tai kalba filosofai? Remiantis prancūzų filosofu Gaston Bechelard, vadovaudamasi savo nostalgiškais jausmais, pasistengsiu šiek tiek pasamprotauti.
Teoretikas G. Bechelard teigė, kad vaizduotė yra minties ir psichinio gyvenimo pagrindas, todėl pristatė pasauliui epistemiologinio lūžio idėją knygoje „Svajonių džiaugsmas“, kurioje analizavo ugnies, vandens ir namų svarbą ( namai = oras, lyg pirmapradis elementas) įvairių rašytojų kūryboje, šis mąstytojas yra vienas iš šių stichijų įvaizdžių atnaujintojų. Pasitelkdamas fenomenologinę analizę, G. Bachelard naujai interpretavo bei išplėtojo klasikinę namo simboliką. Akcentuotina, jog daugelį G. Bachelard filosofijos teiginių turėtume vertinti ir atsižvelgdami į jo kaip fiziko išsilavinimą bei tai, jog mokslininkas pagrindinį dėmesį bendrai skyrė mokslo filosofijai.
Taigi, viena pirmųjų idėjų apie namo simboliką nustato namo ir žmogaus gyvenančio juose santykį. G. Bachelard nuomone pavojaus akivaizdoje: „Namo teikiamos apsaugos ir priešinimosi vertybės perkeliamos į žmogiškųjų vertybių lygmenį. Namas gauna žmogaus kūno fizinę ir moralinę energiją, įgaudamas ir jame šeimininkaujančiųjų tvirtumo. Sužmogintas namas tampa tikras, jog atlaikys negandas bei susidoros su laikinais pralaimėjimais“ (G. Bachelard: p. 356). Ryšys dar kartą pabrėžiamas teiginiu, jog namas – tai taip pat ir sielos būsena (G. Bachelard: p. 376). Šią mintį galima suvokti dvejopai: viena vertus, namas glaudžiai atspindi juose gyvenančių žmonių emocinį būvį, kita vertus, kiekvienas individas savyje plėtoja asmeninį namą, kaip tam tikrą asmens pradžios tašką.
Visi sutiksime, kad pagalvojus apie gimtuosius namus kiekvienam iškyla saugumo jausmas ir pasirodo vaikystės laikų prisiminimai. Gimtąjį namą galima traktuoti, kaip pagrindinę žmogaus vertybių kalvę – čia kiekviena būtybė auga ir suauga, čia jos turi savo erdves (buveines), kuriose atranda laimes ar slepiasi nuo vienatvės ir nuobodulio. Taigi namą galima suprasti, kaip vieną vientisą didelę erdvę arba daug erdvių turintį kompleksą (kambariai yra tos mažosios erdvės). Kiekvienas turime suprasti pirmaprades vertes žmogaus prisirišimo prie gimtosios gyvenamosios vietos, t.y. prie gimtosios erdvės: „Nes namai – mūsų kampelis pasaulyje. Jie – kaip dažnai sakoma – mūsų pirmoji visata. Jie – mūsų tikrasis kosmosas. Intymiu, vidiniu požiūriu, argi nėra gražus kad ir pats kukliausias būstas? (G. Bachelard: p. 323). Taigi namai yra ta pirminė erdvė, kuri žmogų jungia su pasauliu. Juos galima suprasti arba mėginti įsivaizduoti, kaip lopšį, kuriame prasideda žmogaus gyvenimas: „Ir tučtuojau visa būtis įgyja vertę, nes gyvenimas prasideda gerai, uždaroje, saugioje ir drungnoje namų sterblėje“ (G. Bachelard: p. 325)
Žiūrint į namą, kaip į daug erdvių turintį kompleksą, galima įžvelgti dar daugiau prasmių. G. Bachelard aiškina, kad kiekvienas žmogus namuose turi savo buveinę arba vietą, kurioje slepiasi mūsų prisiminimai: „Kai naujuose namuose sugrįžta senųjų buveinių prisiminimai, einame į Nepajudinamos Vaikystės šalį, nepajudinamos kaip tai, kas pamiršta. Išgyvename laimės fiksacijas. Guodžiamės, išgyvendami saugumo, globos prisiminimus. Kažkas uždaro privalo saugoti prisiminimus, išlaikydamas jų vaizdų vertybes. Išorinio pasaulio prisiminimai niekada neturės tokios pat tonacijos kaip namų prisiminimai“ (G. Bachelard: p. 324). Tad gimtieji namai yra viena didžiausių žmogaus minčių, prisiminimų ir svajonių integravimo galių turinti erdvė, todėl atmintis ir vaizduotė yra neišskiriamos. Tik galbūt daugiau nei prisiminimuose, grožinėje literatūroje paliečiamas namų erdvės poetinis pagrindas: „Pirmieji ir tikri oniriniai namai turi išlikti prietemoje. Jie iškyla giluminėje literatūroje, t.y. poezijoje, o ne iškalbingoje literatūroje, kuriai reikalingi kiti romanai intymumo analizei“ (G. Bachelard: p. 330). Galbūt todėl mane šiandieną ir užvaldė nostalgiški prisiminimai, mat vos prieš keletą dienų ėmiausi skaityto poeziją. Supratau štai ką – poezijoje rašytojas nori sudominti skaitytoją savo asmenine patirtimi, bet aprašydamas savo prisiminimą (namų buveinę), jis atveria skaitytojui apmąstymų vartus ir jį nukelia ne į savo (rašytojo) kambarį (buveinę), tačiau į skaitytojo prisiminimus – nukelia į jam pažįstamą vaikystės erdvę, su savitais kvapais ir garsais, kuriuos kiekvienas užuodžiam ar suprantam individualiai. Gimtasis namas yra lyg vertybių ir prisiminimų talpykla, kurią padeda atverti gyvybingoji poezija (tokie namų ilgesio arba gimtojo namo simbolikos elementai labiausiai jaučiami egzodo literatūroje, tačiau ir šiuolaikinių emigrantų kūriniuose gausu priverčiančios susimąstyti namo simbolikos atvejų).
Manau, dabar jau sutiksite su manimi, kad gimtieji namai su juose gyvenusiais žmonėmis yra lyg nesugriaunamas tiltas tarp vaikystės ir dabarties. Tos emocinės sąsajos ir gyvi šilti prisiminimai man niekada neleis išvykti iš gimtosios šalies. Gyventi svetur man reikštų išdavystę savo šeimai. Tokias mano mintis paaštrina šiuolaikinė emigrantų literatūra, kurioje atsiveria ne kiek namų ilgesio problemos, tačiau tapatybės, identiteto, globalizacijos problemos, neaiškūs santykiai su Lietuvoje gyvenančiais šeimos nariais. O dabar susimasčiau, kad gyvendama toli nuo savo gimtųjų namų, ar galėčiau apkabinti savo mamą Motinos dienos proga? Tikriausiai tik pabučiuočiau kompiuterio vaizdo kameros objektyvą ir viskas tuo pasibaigtų, o mama džiaugtųsi bent per kompiuterio ekraną išvydusi savo dukrą.
Literatūra:
1. Bachelard G. Svajonių džiaugsmas, Vilnius, 1993, Vaga.
