Knygoje „Kaimų istorijos“ Durbės ir Kreivukės kaimuose gyvenusios Račkauskų giminės atžala pasakoja, kad „sulaukę 1941 m. pavasario pasėjome vasarojų, sodinome daržoves ir bulves. Ruošėmės šienapjūtei. Pradėjome kasti durpes.
1941 m. birželio 21 d. buvo šeštadienis. Visą dieną kasėme durpes. Labai išvargome. Kasdami kelis kartus matėme žemai praskrendančius lėktuvus su raudonomis žvaigždėmis. Iš dvaro laukų išvažinėjo sunkvežimiai, išgabeno patrankas, dingo ir arkliai su vežimais. Niekaip nesupratome, kam visa tai daroma.
Sugrįžome vakare namo. Mūsų naujoji sodyba (Kreivukės kaime, prie Kalvarijos dvaro) buvo prie pat Šešupės. Upėje gerai išsimaudėme ir kritę į lovas kietai įmigome. Aušo sekmadienio, birželio 22 d. rytas.
Aš ir dėdė Juozas miegojome svirne prie pat kelio. Dar saulei netekėjus dėdė ėmė mane purtyti už kojos ir šaukti: „Kelkis, prasidėjo karas“.
Buvau taip kietai įmigęs, kad negirdėjau netoli sprogusios bombos, nejutau nuo stogo krentančių čerpių ir byrančių langų stiklų.
Išbėgę į sodą pamatėme nelabai aukštai skrendantį lėktuvą, paženklintą svastika ir juodais kryžiais. Sode įsitaisę tarybiniai kulkosvaidininkai šviečiančiomis kulkomis šaudė į tą lėktuvą. Kulkosvaidžio ugnis lėktuvo nepasiekė.
Pasitraukėme ir slėpėmės tolimesnio kaimyno moliniame tvarte. Prasidėjo baisi marmalynė. Kaime kilo daug gaisrų. Netrukus išgirdome automatų tratėjimą. Visas tas triukšmas truko daugiau negu pora valandų. Kai šaudymas aprimo, išlindome iš savo slėptuvės ir pamatėme laukais einančius vokiečių kareivius.
Vieškeliu riedėjo akimis neaprėpiama sunkvežimių ir lengvųjų mašinų kolonas. Mes su dėde išdrįsome grįžti į savo kiemą. Čia mus sutiko du vokiečių kareiviai. Vienas laikė į mus atsuktą automatą, o kitas kruopščiai apčiupinėjo. Patikrinę ar neturime ginklų, paleido.
Kaip vėliau sužinojome, jei pas ką rasdavo ginklą, tą čia pat nieko neklausinėdami vietoje sušaudydavo.
Sugrįžę sode radome supiltą vokiečių kareivio kapą. Ant kurio stovėjo medinis kryželis, o ant jo užmautas šalmas. Iš pietų pusės pasigirdo lėktuvų ūžesys. Per kaimą, virš mūsų galvų Marijampolės link nuskrido 41 vokiečių bombonešis. Pradėjo sproginėti bombos. Numetę bombas, bombonešiai grįžo Suvalkų kryptimi. Gaisras Marijampolėje tęsėsi iki nakties.
Mes darbavomės Kreivukės ir Durpių kaimuose. Šienavome, ruošėme dirvą rudens sėjai. Į savo ūkelius pradėjo grįžti ir kiti kaimo gyventojai. Žmonės galėjo ūkininkauti toliau.
Po kelių metų vokiečiams fronte pradėjo nesisekti. Pralaimėjo mūšius vieną po kito. Atėjo 1944 m. pavasaris. Plentu Suvalkų link važiavo daugybė karinių mašinų. Netoli Liubavo vokiečiai įrenginėjo gynybines linijas. Iš visų kaimų varė gyventojus kasti apkasus. Kartu su vietiniais dirbo daug karo belaisvių: prancūzų, lenkų. Lenkai kaip ir žydai buvo paženklinti: ant krūtinės nešiojo prisiūtas raides „P“.
Mūsų šeima prisiglaudė Žaliosios kaime pas V. Svitojų. Čia bebūnant rugpjūčio 1 d. dar gerai neprašvitus ėmė tratėti automatai, šūksniai „ura“. Tarybiniai kariai slinko link Reketijos, Liubavo.
Bijodami, kad mūsų neapšaudytų vokiečiai, krovėmės savo mantą ir prie vežimų rišome gyvulius. Traukėmės į rytus. Durpės kaime neliko nei vieno gyventojo. Galima sakyti, kad kaimas išnyko antrą kartą.
Išvykę iš Žaliosios kaimo apsistojome jau Lenkijos pusėje. Pernakvoję ir ryte atsikėlę rengėmės pusryčiauti. Paruošėme vietą puodams kaisti. Kaimynas papjovė aviną. Įkūrėme ugnį, o malkos buvo drėgnos, todėl labai rūko dūmai.
Vokiečiai turbūt tuos dūmus pastebėjo. Dar neįpusėjus lupti avino, ėmė kaukti ir sproginėti vokiečių sviediniai, lakstė jų skeveldros. Greit pasikinkėme arklius ir sprukome su savo manta iš pavojingos vietos tolyn į rytus.
Kareiviai varė mus vis tolyn motyvuodami, kad bus didelis mūšis. 1944 m. spalio pabaigoje fronte aidėjo artilerijos kanonada, naktimis danguje plytėjo gaisrų pašvaistės. Ta marmalynė tęsėsi kelias paras. Frontas nuslinko į Rytprūsius.
Lapkričio pradžioje pabėgėliams buvo leista grįžti į savus kaimus. Mes irgi į ilgą vežimą susikrovėme savo daiktus ir patraukėme į Durpės kaimą. Pakelėse rusų kalba buvo iškabinėtos lentelės: „kelias dėl minų patikrintas iki 5 metrų pločio.“
Pasiekę namus nuliūdome. Viskas buvo baisiai suniokota. Prie fronto dislokuoti kareivai negyveno mūsų paliktuose namuose o rausėsi į žemę, įsirenginėjo žemines. Joms įrengti ir panaudojo kaimiečių pastatų lengviausiai išlupamas medžiagas.
Daržuose jokios daržovės. Nepaprastai kruopščiai iškastos bulvės, nes ardami bulvieną neradome nei vienos. Laukuose buvo nuo darganų pajuodę rugiai ir vasarojus.
Pradėjo šalti, snyguriavo, tačiau pjovėme javus. Juos šiek tiek pradžiovinę, spragilais pasikuldavome, sumaldavome. Iš ruginių miltų kepdavome duoną. Ta duona labiau panašėjo į košę. Buvo nemalonaus, saldaus skonio. Iš krosnies visas kepalas neišsiimdavo, traukdavome gabalais.
Šiek tiek apsikalinėję namo skyles, ištvėrėme ir patys. Labai trūko kuro. Valgiui virti naudojome sprogstamąją medžiagą – tolą. Aš tik vėliau sužinojau, kad aukštoje temperatūroje tolas sprogsta be sprogdiklio.
Nebuvo kuo pasišviesti vakarais. Neturėjome nė lašo žibalo. Žinojome, kad „balanos gadynėje“ pasišviesdavo balanomis. Bet mes neturėjome iš ko tų balanų pasiskaldyti. Laukuose rasdavome patrankų parako. Tai apie 5 mm storio ilgos apvalios lazdelės, kurias naudodavome vietoj balanų.
Važinėdavome elgetauti į toliau nuo fronto buvusius kaimus. Parsiveždavome šiek tiek normalių grūdų, bulvių, cukrinių runkelių. Iš runkelių virdavome labai „gardžią“ košę.
Prireikė didelių pastangų, bet iškentėme žiemą. Sulaukėme pavasario ir 1945 m. gegužės 9 d. baigėsi karas. Vėl ėmėme tvarkyti pastatus, arti ir sodinti žemę.
1946 m. spalio pabaigoje prasidėjo galutinis Durpės kaimo sunaikinimas. Į visų gyventojų kiemus buvo atvaryta po kelias dešimtis ilgų vežimų, kad galėtų iškart išvežti visus žmonių turimus javus, pašarus ir kitą turtą. Kiekvienai šeimai nurodyta, kur kraustytis.
Mums liepė važiuoti į Raudeniškių kaimą pas stambų ūkininką. Rusų valdžios nurodymams nepaklusome. Peržiemoti įsiprašėme pas Salaperaugio ūkininką J. Gurevičių.
Visos Durpės kaimo sodybos buvo nuo likusios Lietuvos teritorijos atitvertos aukšta spygliuotos vielos tvora. Vieni pastatai sudeginti, kiti kitaip sunaikinti,“ – pasakojimą užbaigia Nepriklausomybės kovų dalyvio, savanorio Vinco Račkausko sūnus.
Tomas Sušinskas
