Dingusio Trempinių dvaro istoriją savo knygoje „Išnykę (ne)pamiršti dvarai“ išsamiai aprašė mokytojas Algimantas Babeckas.
Senuose 1935 m. šaltiniuose aptikau tarpukaryje gyvenusios ir 86 metų amžiaus sulaukusios Stasiukevičienės prisiminimus. Būdviečių kaime, Liubavo valsčiuje sodybą turėjusios senolės mintis užrašė Pranas Venclova.
Anot prisiminimų, „Baudžiavos laikais Trempinių dvarą valdė kunigas Aukštukas. Kunigas buvo žemo ūgio, rudų plaukų ir apie 40-50 m. amžiaus vyras. Veidas – pailgas ir amžinai susiraukęs. Akys – gelsvos ir primerktos. Kaimo žmonės jį vadino velniu su katino akimis. Kunigas Aukštukas pasižymėjo nepaprastu žiaurumu.
Trempinių dvaro žemės tuo laiku siekė 300 margų. Į šį dvarą dirbti ėjo Trempinių ir Gulbinavo kaimų žmonės. Abejuose kaimuose gyveno beveik trisdešimt šeimų. Kiekviena šeima keturioms dienoms per savaitę į baudžiavą dvare išleisdavo vieną savo narį.
Likusios namuose moterys turėjo suverpti ponui po penkias tolkas siūlų. Viena tolka yra dvidešimt posmų, o vienas posmas – penki metrai. Į darbą keldavosi trečią valandą ryto.
Žiemos metu vyrai sukdavo pančius, vydavo virves, o dieną dirbo kitus dvaro darbus. Moterys verpdavo ir brukdavo dvaro linus.
Pirmą kartą nusižengęs darbininkas gaudavo penkiolika rykštės kirčių. Moterys irgi buvo plakamos. Budelius, kurie plakdavo žmones vadino „nomiesnykais“. Tuo laiku tokiais buvo Kropas ir Rutkauskas.
Budeliai gerai uždirbdavo. Turėjo savo arklius ir raiti prižiūrėjo laukuose dirbančius darbininkus. „Nomiesnykai“ turėjo teisę įsakinėti gražesnėms mergaitėms ir moterims eiti su jais ir su dvaro akamonu praleisti nakties. Kuri neklausydavo buvo paimama prievarta ir vežama į Vygrius. Ten kur apie Augustavą. Neretai darbininkai sakydavo: „Viešpatie, apsaugok mus nuo Vygrių koronės“.
Kunigas Aukštukas ir Liubavo klebonas buvo lenkai. Todėl labai persekiodavo lietuvių darbininkus. Net ir savo tarpe buvo griežtai draudžiama kalbėtis lietuviškai. Į bažnyčią darbininkams taip pat nebuvo leidžiama eiti. Leidimus gaudavo tik išimtinais atsitikimais.
Tie kurie pasipriešindavo pono įsakymams buvo atiduodami Suvalkų teismui. Vėliau tokius kalindavo Krokuvos ar Varšuvos kalėjimuose. Iš tų kalėjimų dažniausiai niekas negrįždavo.
Apie tuos kalėjimus darbininkai lietuviai ir dainą buvo sudėję: „Varšuvėly, Krokuvėly, Sėdi brolelis nevalioje. Gromatėlę parašyčiau, savo brolelio paprašyčiau. Kad žirgelius parduotų, mane jauną išvaduotų“.
Kunigo Aukštuko labai bijodavo vaikai, nes motinos juo gąsdindavo savo atžalas. Pažinti vaikams jį buvo lengva. Lenkų kunigas dėvėdavo rudą, nušutusį švarką ir „kacapišką“ ant akių užmautą kepurę. Pats Aukštukas ant mergaičių ir moterų nebuvo gašlus, bet savo dvaro prižiūrėtojams to nedrausdavo.
Apie 1850-60 metus iš Aukštuko dvarą nupirko Aušlekas, prieš tai buvęs girininku. Tais laikais girininkai buvo labai turtingi. Turtus susikrovę dažniausiai nešvariu būdu. (Rašosi Auffszlag. Senojo Aušleko ainis, didelis lenkininkas. Po pirmojo pasaulinio karo pabėgo į Suvalkus ir redagavo vietinį lenkų laikraštį).
Pagraužių, Navasodų ir Jurgiškių dvarus baudžiavos laikais valdė liuteronas Baginskas. Baudžiavą eidavo šie kaimai: Pagraužiai, Klinavas, Pajaujai, Liubavas, Navasodai ir Jurgiškiai. Elgesys su darbininkais buvo toks pats, kaip ir Trempinių dvare. Navasodų ir Jurgiškių dvarai po lenkmečio rusų valdžios buvo išparceliuoti,“ – prisiminimus užbaigia įvykių liudininkė.
Tomas Sušinskas
