Populiariojoje literatūroje, savipagalbos knygose, filmuose ir net per televizijos transliuojamas reklamas išgirstame, kad reikia klausytis širdies ir atrasti gyvenime veiklą, teikiančią laimės. Tačiau daugeliui nėra kada įsiklausyti į save: jie rūpinasi šeima, dirba ar moka būsto paskolą. O kai to laiko galiausiai atsiranda, žmonės išsigąsta ir nusprendžia, kad ką nors keisti yra per vėlu. Nepamirškite, kad kiekvienas, išdrįsęs klausyti savo širdies, iš pradžių dvejojo.
Kai mokslininkė pasirenka floristiką
Kristiną Rimienę dažnai matome televizijos ekranuose, ji pažįstama iš laidos „Pasaulis pagal moteris“, tačiau gal ne visi žino, kad ji – ekonomikos mokslų daktarė, buvusi ekonomikos dėstytoja ir skaičių virtuozė. Dalį savo gyvenimo skyrusi kreivėms, lentelėms ir teorijai, moteris pajuto, kad jau įrodė tiek sau, tiek kitiems, jog yra verta jai suteiktų laipsnių, ir pasirinko kūrybinį kelią – floristiką.
„Kauno technologijos universitete dirbau apie 12 metų, taip pat dėsčiau Klaipėdos universitete. Visą tą laiką dirbau ir privačiame sektoriuje, buvau rinkodaros specialistė. Rašydama disertaciją, pradėjau mokslininkės kelią. Perspektyvos galėjo atrodyti didelės ir gražios, juk ekonomika – rimta kryptis. Tuo metu jaučiausi, kad esu visur, bet niekur nesu geriausia. Buvę kompleksai tarsi slopino, ribojo mano galimybes, trukdė atsiskleisti. Kai apsigyniau disertaciją, galėjau tęsti mokslininkės kelią, siekti karjeros universitete arba skaičiuoti milijonierių pinigus, bet to nenorėjau“, – apie atsisveikinimą su ekonomistės karjera pasakoja K. Rimienė.
Moters nuomone, vyresniems žmonėms sunkiau radikaliai pakeisti įprastas gyvenimo vėžes, nes dauguma jų auklėti tarybiniais laikais, kai buvo aišku, kad norint užsidirbti pragyvenimui būtina viską pelnyti triūsu, išsilavinimu ir pastangomis. Toje pačioje sistemoje auginta Kristina vieną dieną suprato, kad atėjo laikas pradėti gyventi dėl savęs.
Siekti svajonės Kristiną Rimienę labiausiai skatino šeima. Tačiau buvusi ekonomistė prisipažįsta, jog floristika niekada iš tiesų nebuvo jos svajonė: „Pakeitusi sritį, nesvajojau tapti floriste. Tenorėjau kurti, kurti kokį nors grožį. Gėlės buvo trumpalaikis projektas, grąžinęs norą mokytis ko nors visiškai naujo. Aš tiesiog troškau išmokti, pradėti, daryti, o jau paskui… kaip Dievas duos. Kiekviena specialybė yra gera, tačiau žmogus turi būti nuoširdus sau, klausytis savo širdies ir sekti paskui ją.“
K. Rimienė mano, kad žmonės patys atsakingi už savo laimę: „Tas lūžis mano gyvenime nebuvo toks, kad nuspręsčiau viską nutraukti, pradėti didžiulį verslą ir patekti tarp geriausių. Pats noras tobulėti kuriant kompozicijas ir floristines instaliacijas mane išmokė pasitikėti savimi. Iš pat pradžių to jausmo nebuvo. Žmogus turi suprasti, kad kažko nori, o tada atsiveria visos durys. Tai rodo ne tik mano patirtis. Dažnai susiduriu su žmonėmis, kurie pakeitė savo gyvenimą. Ir visi mes bijojome.“
Medžio drožyba: sena tradicija, nauji tikslai
Kadaise labai populiarus ir vertinamas lietuvių amatas – medžio drožyba – atgaivintas gyvenimui kaip priemonė darbo neturinčių, neįgalių asmenų bei jaunimo įgūdžių lavinimui, užimtumui ir įtraukimui į kūrybinę veiklą. Europos socialinio fondo finansuojamo projekto „Pagalba darbingiems bedarbiams, socialinę atskirtį patiriantiems ir neaktyviems asmenims prisijungti prie darbo rinkos Prienų mieste“ atstovė Ramutė Milušauskienė teigia, kad meninė drožyba nėra jau toks lengvas užsiėmimas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
„2019 metų rugsėjį pradėtas projektas buvo orientuotas į pagalbą žmonėms išmokti kokio nors amato, kad prastesniais laikais galėtų pritaikyti savo žinias. Visi mano, kad medžio drožyba labai paprastas dalykas, tačiau dalyviai pamatė, kad ne taip lengva ką nors sukurti savo rankomis. Šiais laikais norima viską atlikti greitai, o čia dar reikia padirbėti su kaltukais ir plaktukais“, – sako save gide ir turiste vadinanti R. Milušauskienė.
Nors ir labai simboliška, projekto dalyviai neprivalo išmokti išdrožti Rūpintojėlio. Kur kas naudingiau žinoti, kaip pasigaminti stalą ir kėdę, suremontuoti kaimyno spintą ar atnaujinti seną baldą. Dabar profesionalių amatininkų itin trūksta. Užsiėmimų metu dalyviai mokomi net piešti ir tą piešinį perkelti ant medžio, o paskui iš jo padaryti gražiai dekoruotą daiktą. Medžio gabalas iš tiesų gali tapti bet kuo, tereikia žiupsnelio fantazijos. Pati Ramutė pripažįsta, kad lengviau sumeistrauti taburetę negu išdrožti šaukštą.
Projekto dalyviams netrūksta nei idėjų, nei užsakymų. Šiuo metu jie gamina didelius suolus, kuriuos planuojama pastatyti naujajame Prienų pėsčiųjų take, besidriekiančiame palei Nemuno krantą. R. Milušauskienė atvirauja, kad labiausiai ją motyvuoja žmonės, kuriems po projekto meninė drožyba ar staldirbystė tampa ne tik hobiu, bet ir pragyvenimo šaltiniu: „Dalis buvusių dalyvių dabar baigia restauratorių studijas, kiti jau dirba restauratoriais. Vienas buvęs mokinys, studijavęs Vilniaus Gedimino technikos universitete, nusprendė mesti studijas ir toliau dirbti su medžiu. Bandžiau jį įkalbėti bent jau pasiimti akademines atostogas, kad galėtų pasižiūrėti, kaip seksis. Atrodo, sekasi gerai: vaikinas dirbo visą vasarą, dirba ir karantino metu. Neseniai prie projekto prisijungė ir Škotijoje gyvenanti lietuvė. Ji mokosi amato, daro marionetes – o man taip džiugu, kad šios veiklos gali imtis net merginos ir moterys.“
Gyvenimas niekada nebūna vienodas. Jame netrūksta gerų ir prastesnių dienų, pakilimų ir nuopuolių. Nutinka, kad nebežinome, kur dėtis, kuo užsiimti ir kaip įprasminti savo veiklą, tačiau nereikia išsigąsti. Kol esama žmonių, nebijančių padėti, nė vienas neturėtume baimintis kreiptis tos pagalbos.
Jei esate pilietinės iniciatyvos sumanytojas ar narys, paskelbkite apie savo iniciatyvą svetainėje www.metaskeisti.lt ir dalyvaukite konkurse. Svetainėje rasite ir daugiau informacijos apie kampanijos „Metas keisti“ iniciatyvas.
