Šiais 2023 metais Marijampolės miestui tapus Lietuvos jaunimo sostine, bus dalijamasi jaunų žmonių istorijomis, kuriose jie dalinsis savo pomėgiais, pasiekimais ir motyvacija veikti.
Pirmoji savo istorija su mumis dalijasi Gabrielė Vitosytė, kuri yra vienuoliktos klasės mokinė ir tuo pačiu bikini fitneso sportininkė, anksčiau save išbandžiusi modelio srityje ir krepšinio sporte. Kviečiame susipažinti su Gabrielės mintimis ir jis veikla, kokią įtaką jos savijautai padarė pasirinkta sporto rūšis bei su kokiais sunkumais susidūrė pradėjusi šią kelionę sporto srityje.
Gabriele, esi bikini fitneso sportininkė. Kada supratai, kad tai tavo kelias ir kad nori toliau jame tobulėti, siekti rezultatų?
Buvo tikrai labai paprasta, iš tikrųjų net nesitikėjau, kad nueisiu tokiu keliu, nes man kažkaip šis sportas neatrodė, jog yra prie širdies. Kadangi buvo karantinas, nebuvo krepšinio treniruočių(tuo metu lankiau ir šią sporto šaką) aš pradėjau eiti į sporto klubą, su ta mintimi, jog noriu sustiprėti kitam sporto sezonui. Kai pradėjau eiti pas savo trenerį, be galo pamilau šį sportą. Tuo metu ir mano geriausia draugė ruošėsi fitneso varžyboms, tai ir pasiruošimą galėjau pamatyti šiek tiek iš arčiau. Vasaros pabaigoje priėmiau sprendimą, kad reikia pabaigti krepšinį, nes nejutau meilės pačiam žaidimui, jis man nebeteikė džiaugsmo, todėl norėjau pabandyti siekti kažką su fitnesu. Manau, kad dabar visai puikiai sekasi.
Kaip iš pat pradžių reagavo aplinkiniai?
Iš pradžių ir šeima, ir kiti aplinkiniai nebuvo sužavėti. Kai draugai apie tai sužinojo, tai vieniems reikėjo paaiškinti, nes įsivaizdavo, kad eisiu į tą kategoriją, kur jau tokios „tetulės“ yra, kur moterys sutapatinamos su vyrų išvaizda, jie galvojo, kad aš to siekiu. Buvo nuomonių, lyg prieštaraujančių, kodėl metu krepšinį, juk turiu visus duomenis ir galiu eiti tuo keliu. Man ir pačiai buvo keista, kad aš taip nuo krepšinio iki kultūrizmo, nuo kamuolio laikymo rankoje iki štangų, toks atrodo nesusipratimas įvyko.Kuo labiau tobulėjau šiame kelyje, tuo didesnio pripažinimo sulaukiau, buvau laimingesnė, kad keičiuosi ne tik savo išvaizda, bet ir asmenybe. Esu visai kitas žmogus, nebūna tokių liūdnų dienų. Dauguma aplinkinių ir šeima dabar jau palaiko, nors iš pradžių abejojo. Taip pat džiaugiuosi savo klasiokių palaikymu, noriu jas paminėti, nes man jos padėjo kiekvieną pasiruošimo dieną, primindavo, kad iki varžybų liko nedaug laiko, kad viskas bus gerai. Primindavo, kad aš viską moku, puikiai atrodau.
Apart prieštaringų nuomonių, ar buvo kitų sunkumų, kuomet norėjosi viską mesti?
Apskritai šitas sportas yra nelengvas, ne kiek fiziškai turi būti pasiruošęs, bet psichologiškai. Kai ruošiesi varžyboms, labai kenčia ir tavo socialinis gyvenimas, nes negali išeiti su draugais kur nors į miestą dėl tave įpareigojančios rutinos, kuri nustato laiką, kada turi grįžti namo, kada pavalgyti. Kadangi esu moksleivė, kiekviena diena yra labai sustyguota ir tokia rutina, kuomet atrodo reikia visą laiką lėkti, apsikrovusiai daiktais, buvo sunkiausia. Tačiau buvo vienas momentas, kada tikrai norėjosi viską mesti, ne dėl pačios rutinos, o dėl to, kad atrodė lyg nematau rezultatų, čia tokia sportininkų liga, vadinasi – body dysmorphia. Kuomet tu žiūri į veidrodį ir matai save toje pačioje formoje kaip ir iš pat pradžių, šis sunkumas buvo didžiausias. Kartais ir dabar kyla noras viską mesti. Šis sunkumas mane išmokė disciplinos ir galų gale nepasiduoti, nes juk viskas gerai pavyksta.
,,Jau geriau žinoti, kad tu pabandei ir tau neišėjo, nei ištisai galvoti, o kas būtų buvę, jeigu tu būtum pabandžiusi. Ši mintis ne tik sporte galioja, apskritai, visur. Džiaugtis kiekviena akimirka, išbandyti save visur, kur tik įmanoma”. Gabrielė Vitosytė
Norint pasiekti tokių rezultatų, matyt, reikia keisti gyvensenos įpročius, susikurti tam tikrą rutiną. Ar keitėsi tavo įpročiai ir ar juos pakeitus, keitėsi tavo savijauta?
Galbūt pirmiausia reikia turėti noro kažką keisti, nes svarbiausia yra troškimas, jeigu tu nenori, tu nieko ir nepakeisi. Beje, įpročiai tikrai keitėsi, ypač pasiruošimo metu. Dėl padidėjusio nuovargio, miegas įgijo svaresnę prasmę, pasiruošimo metu tekdavo mažiau valgyti, dėl mažesnės maisto įvairovės pradėjo trūkti maistinių medžiagų. Miegodavau vos ne po dvylika valandų per parą, kiekvieną dieną – naktį išmiegodavau 8-10 valandų, po mokyklos eidavau į klubą, pavalgydavau, vakare pamiegodavau kokį pusvalandį, susirasdavau veiklos ir po pusvalandžio vėl eidavau miegoti. Jeigu būdavo laisva diena, tai pietų miego miegodavau. Labiausiai keitėsi mitybos įpročiai, atsirado prioritetas pilnavertiškam, subalansuotam maistui. Atsisakiau cukraus, kas buvo be galo sunku, nes esu saldumynų fanė. Savijauta pakito pasiruošimo metu. Per pirmąsias mitybos pokyčio dienas, savijauta buvo labai gera, pagerėjo miegas bei odos būklė. Vėlesniame pasiruošime buvo tikrai sunkiau, jaučiausi prasčiau, bet visuomet žinojau dėl ko stengiuosi.
Kokia tavo įsimintiniausia akimirka šiame sporte?
Neturiu vienos įsimintinos akimirkos, man apskritai visame šiame mano sporto kelyje įsimintiniausios akimirkos yra pirmosios patirtys: pirma treniruotė, pirmas pozavimas, pirmasis mitybos planas, kurią man sudarė treneris, pirma žinia, kad lipsiu ant scenos, ir pirmos varžybos. Visi tokie pirmi kartai man ir yra įsimintiniausi.
Jei galėtum nusikelti laiku atgal prieš savo pirmąsias varžybas, kokį patarimą sau duotum?
Mažiau save teisti, o ypatingai savo išvaizdą, nes tikrai buvo tokių dienų, kai buvau giliai įklimpusi į pasiruošimą, jaučiau daug nerimo. Patarčiau mažiau kreipti dėmesį į detales, nes visumoje viskas baigėsi gerai. Vertėtų sau priminti, kad pirmaisiais kartais nereikia tikėtis pirmų vietų. Tiesiog reikia mėgautis viso pasiruošimo procesu, nes tai svarbiausia šio kelio dalis.
Gal turi kokią mintį/moto, kuria vadovaujiesi, kuri Tave motyvuoja?
Šita mintis visą mano sporto kelią mane lydi, ne tik kultūrizme, man ji jau nuo krepšinio buvo kaip ir ,,įkalta” į galvą. Treneris visada sakydavo: „Ne man šito reikia, jums šito reikia“. Aš ir dabar vadovaujuosi šia mintimi, kad niekam nereikia mano rezultatų, tik man pačiai. Taip pat mane motyvuoja žmonės, pavyzdžiui, geriausia draugė, nes ji supažindino mane su šiuo keliu.
Ką palinkėtum kitam žmogui, kuris nedrįsta kažko keisti ir išbandyti savęs skirtingose srityse?
Linkiu nebijoti, kas labai banaliai skamba, bet yra tiesa. Gyveni tik kartą, jeigu jauti, kad kažkuri sritis yra tau skirta, tai nebijok pabandyti, nes niekas dėl to tavęs neteis. Jau geriau žinoti, kad tu pabandei ir tau neišėjo, nei ištisai galvoti, o kas būtų buvę, jeigu aš būčiau pabandęs. Ši mintis ne tik sporte galioja, apskritai, visur. Džiaugtis kiekviena akimirka, išbandyti save visur, kur tik įmanoma.
Na ir pabaigai, Gabriele, linksmas klausimėlis tau, jei turėtum tokią galimybę, kokiu gyvūnu norėtum tapti?
Kate. Aš turiu katę, kuri yra tokia: tu sakai nedaryk, o ji vis tiek padarys, nu tai čia visiškai aš.
Tai viena iš Marijampolės mieste gyvenančių jaunų žmonių istorijų. Jeigu turi pasiūlymų kokio Marijampolės jaunuolio istoriją turėtų išgirsti visi – parašyk [email protected].
Iki pasimatymo, kuomet pasidalinsime kita istorija!
Tekstas neredaguotas
Straipsnio autorė – ,,Marijampolės – Lietuvos jaunimo sostinės 2023” ambasadorė Emilija Survilaitė
