Knygnešio Andriaus Matulaičio teigimu Kalvarijos kalėjime „Politiniai kaliniai buvo smagesni nei kriminaliniai: jie niekada nesijausdavo kalti. Todėl ir sargams buvo sunku sutvarkyti kalinius, kurie iškrėsdavo visokiausių juokų.
Mūsų kamera Kalvarijos kalėjime buvo tarsi vadovaujama. Joje sėdėjo: dr. Garmus, Serg. Matulaitis, P. Ruseckas, aš ir kiti. Labai dažnai kalėjimo administracija kreipdavosi į mus. Prašydavo, kad mes padėtume sutvarkyti nerimstančius kalinius.
Visi mes buvome generalgubernatoriaus Gulkovskio žinioje. Tai buvo gana humaniškas žmogus. Jis nesiėmė prieš mus kažin kokių priemonių. Tačiau ir nesiskubino išspręsti mūsų likimo.
Sėdi vieną mėnesį kalėjime, sėdime antrą ir nežinome, kuo visa tai baigsis. Kadangi mūsų tarpe buvo visai nekaltų žmonių, tai visi pradėjo reikalauti, kad prokuratūra skubiau tvarkytų mūsų bylas. Į mūsų prašymus rusai nekreipė dėmesio, todėl nusprendėme paskelbti bado streiką.
Šitoks streikas dar buvo naujovė Kalvarijos kalėjime. Jis buvo tuo įspūdingas, kad prie politinių kalinių prisidėjo apie du šimtus kriminalinių. Pirmą dieną baisiai norėjome valgyti, antrą dieną apetitas sumažėjo, tačiau pradėjo imti pyktis. Trečią dieną visai pašėlome. Aš nežinau, kuo tas bado streikas būtų pasibaigęs, jei prokuratūra būtų mums nenusileidus.
Be kalėjimo sargų, kalėjimą saugojo rusų kareiviai. O tuo metu Kalvarijoje jų buvo net du pulkai. Jeigu sargybą eidavo kavaleristai, mes būdavome mažiau drąsūs. Tačiau pėstininkai buvo geri, susipratę vyrai, mus užjausdavo. Mes su jais sugyvendavome gana pavyzdingai.
Atsitikdavo, kad rusų kareivis mieste sutikdavo ką nors iš mus lankančių žmonių ir paprašydavo, kad mums ką nors įduotų. Bet tai pasitaikydavo labai retai.
Trečią badavimo dieną eiti sargybą kaip tik išpuolė pėstininkams. Ir lyg tyčia tai kuopai, kuri mums rodydavo didžiausią palankumą. Kada mes alkani ir įtūžę pradėjome nerimauti, kai kurie kareiviai pritarė mums. Todėl kalėjime pradėjome ruošti barikadas.
Ir štai tokiu metu pas mus iš Suvalkų atvyko prokuroras ir tardytojas, policmeisteris. Užmezgė su mumis derybas. Mes kaip tik to ir pageidavome. Išrinkome iš savo tarpo delegaciją į kurią įėjo dr. Garmus ir dr. Pietaris.
Delegatai neilgai tarėsi, nes mūsų reikalavimai buvo greit patenkinti. Kadangi buvom išbadėję, tą dieną į kalėjimą mums leido tiekti ne tik mėsą, bet ir vyną, svaigiuosius gėrimus.
Jau sekančią dieną po streiko pajutome, kad vis tik prokuratūra laikosi savo žodžio. Tai vienas, tai kitas kalinys buvo iššaukiamas į tardymo kamerą, kvočiamas, o po poros dienų paleidžiamas iš kalėjimo. Per gana trumpą laiką buvo paleista pusantro šimto žmonių. Tačiau man ir eilei kitų teko praleisti kur kas ilgesnį laiką.
Šį kartą kalėjimas man atrodė mažiau garsus, negu anksčiau, nes sėdėjau kartu su daugeliu žmonių, kovojusių už lietuvišką Lietuvą.
Revoliucinis 1905 m. judėjimas Suvalkijoje buvo gera priedanga veikti nusikaltėlių gaujom. Tačiau grupuotės gavo, ko nusipelniusios, kaip tik tuo metu, kada mes sėdėjome kalėjime.
Viena iš žinomiausių tokių gaujų, kuriai vadovavo marijampolietis Kunickas. Grupuotė buvo pasivadinusi „Giltine“. Visi gaujos nariai buvo tikrų tikriausi vagys ir plėšikai. Plėšė ne tik kooperatyvų, monopolių kasas, bet ir visus miestiečius ar ūkininkus. Plačiai terorizavo apylinkes ir pasižymėjo žiaurumu. Galų gale „Giltinės“ vadą Kunicką pakorė viešai Varšuvoje. O visus kitus pasodino į tą patį Kalvarijos kalėjimą.“
Prisiminimų autorius Andrius Matulaitis Kalvarijos kalėjime kalėjo du metus. Tris metus praleido tremtyje. Grįžęs į Lietuvą toliau tęsė knygnešio veiklą. Nepriklausomoje Lietuvoje gavo mėnesinę knygnešio premiją. Apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino pirmojo laipsnio medaliu. Mirė 1958 m., palaidotas Marijampolės kapinėse.
Pirmoji straipsnio dalis: https://suduvosgidas.lt/kaip-mus-kankino-kalvarijos-kalejime/
Tomas Sužinskas
