Šiuo metu aktualiausia problema mums visiems yra su pandemija atėję ekonominiai ir socialiniai iššūkiai Lietuvai. Suvaldyti krintančią ekonomiką, padėti atsigauti verslui – tokie didžiausi išbandymai laukia naujai išrinktų Seimo narių ir būsimos valdžios.
Šalies ekonomika ir verslas jau susiduria su dideliais sunkumais, tačiau vietoje to, kad nedelsiant padėtų, valdžia kuria bereikšmius ir nereikalingus biurokratinius barjerus ir apkrauna perdėta papildoma kontrole. Todėl iš milijardų, skirtų verslui padėti, per kelis mėnesius panaudota tik nedidelė dalis lėšų, nors šie pinigai verslą ir visą ekonomiką turėjo pasiekti anksčiau.
Be viso to, situacija regione ir didmiesčiuose kardinaliai skiriasi. Pavyzdžiui, Vilniuje ir Kaune – didesnė rinka, daugiau vietos veikloms vykdyti, tuo tarpu regionus labiau paveikė tiek vidinė, tiek išorinė emigracija bei susitraukusi rinka, o taip pat ir sumažėjusi žmonių perkamoji galia. Statistika šokiruojanti – bendrasis vidaus produktas, lyginant su šalies vidurkiu Vilniuje sudaro beveik 145 proc., Kaune – 103 proc., kai tuo tarpu Sūduvos regione šis rodiklis tesiekia 58 proc., o Alytaus – 60 proc. Nedžiugina ir sumos lyginant užsienio investicijas didžiuosiuose miestuose ir šalies regionuose, pavyzdžiui Vilniuje vienam gyventojui tenkančių investicijų atplaukiančių iš užsienio suma siekia beveik 15 tūkst. eur. per metus, kai Marijampolės apskrityje ši suma yra beveik 13 kartų mažesnė – vos apie 1200 eur vienam gyventojui, panaši investicijų suma ir Alytaus apskrityje – 1260 eur. Kardinaliai skiriasi ir žmonių gyvenimo kokybė – Vilniuje vidutinis neto (į rankas) darbo užmokestis yra beveik 1000 eur., Kaune – nepilnai 900 eur., Sūduvoje ir Alytaus regione, tuo tarpu, atlyginimai trečdaliu mažesni – kiek daugiau nei 700 eur. į rankas. Šiuo rodikliu šie regionai lenkia tik Tauragę. Ypatingai nerimą kelia asmenų gyvenančių skurdo rizikoje ir socialinėje atskirtyje skaičius. Tokių žmonių Marijampolės apskrityje beveik 40 proc., Alytaus – kiek mažiau, 33 proc., kai tuo tarpu Vilniuje tik apie 20 proc. Dėl šios priežasties būdų, kaip paskatinti verslą ir darbo vietų kūrimą regionuose, ieškojimas būtų vienas iš mano prioritetų.
Vadovaudamas Regionų verslo plėtros asociacijai dažnai matau, kad regionuose didžiausia problema smulkiam ir vidutiniam verslui – tai kreditavimas (bankai labai sunkiai arba visiškai atsisako finansuoti verslo projektus), todėl šiandien pritariu daugelio politikų siūlymams dėl verslo kreditavimo agentūros arba net valstybinio banko steigimo. Tiesa, bankai apskritai traukiasi iš regionų, tiesiogiai tolsta nuo verslo, viskas yra keliama į virtualią erdvę.
Šiandien, man atrodo, blogiausia, kad visa valstybės politika nukreipta į vienpusišką centralizaciją – miestuose uždaromi institucijų skyriai, jungiamos ar planuojamos jungti mokslo ir kultūros įstaigos, miesteliuose net uždaromi pašto skyriai. Tai daroma aklai, netaikant jokios kaštų naudos analizės. Šie valdžios veiksmai tik įrodo, kad regionų politika jai nėra prioritetas, o dialogas su regionais nevyksta. Atotrūkis ir atskirtis tarp regionų ir Vilniaus kasmet tik didėja. Todėl atrodo, kad nekreipiamas dėmesys į čia gyvenantį žmogų ir smulkųjį bei vidutinį verslą regionuose.
Kaip verslo konsultantui šiuo metu man susirūpinimą kelia išaugęs ir vis didėjantis biurokratizmas kontrolės institucijose. Įstaigose žmogaus problemas vengiama spręsti tiesiogiai susitinkant, viskas nukreipiama į susirašinėjimą raštais arba elektroniniais laiškais.
Eidamas Marijampolės regiono plėtros tarybos nario pareigas, dažnai matau, kaip regionams „nuleidžiamos“ taisyklės iš valdžios, jų visiškai nederinant nei su regionais, nei savivalda. Todėl reikia ieškoti sprendimų, kaip keičiant įstatymus daugiau sprendimų teisės ir savarankiškumo perduoti Regionų plėtros taryboms. Šiuo metu valdžia regionų problemas „sprendžia“ mechaniškai, įsakymais ir nutarimais, su regionais nevystant tinkamo dialogo. Todėl Seime pirmiausiai rūpinčiausi, kaip tuos mechanizmus reglamentuoti, kad būtų pirmiausia atsižvelgiama į regionų poreikius.
Kaip socialinio dialogo ekspertų grupės vadovas galiu konstatuoti, kad Lietuvoje yra per mažai dialogo. Kitaip tariant, darbdaviai mažai tariasi su darbuotojais, Vyriausybės ir ministerijų atstovai – su įvairiomis medikų ir švietimo darbuotojų, ūkininkų ir kitomis bendruomenėmis. Tai įrodo daug protesto akcijų, vykusių paskutiniais metais, be to, trūksta dialogo su verslu, bendruomenėmis ir savivalda. Būtent dėl šių priežasčių reikia jį skatinti.
Esu patyręs teisininkas, todėl Seimo darbe dažnai pastebiu skubotą, per dažną ir nekokybišką teisės aktų leidybą. Be to, pasigendu teisingumo ir adekvatumo mūsų bausmių sistemoje tiek už baudžiamuosius nusikaltimus, tiek už administracinius nusižengimus. Kaip pavyzdžius galiu pateikti gresiančią labai griežtą baudžiamąją atsakomybę jaunuoliams už pirmą kartą pas juos rastą „suktinę“, už disponavimą lengvomis narkotinėmis medžiagomis, kad ir labai mažais kiekiais. Tačiau už sunkius nusikaltimus, tokius kaip nužudymas, laisvės atėmimo bausmė prasideda tik nuo 7-erių metų, o už sunkius smurtinius nusikaltimus, tokius kaip sunkus sveikatos sutrikdymas arba išžaginimas, minimali laisvės atėmimo bausmė apskritai įstatyme nenumatyta.
Bausmės už kai kuriuos administracinius nusižengimus, atrodo, neskatina nei darbuotojų, nei darbdavių laikytis darbo įstatymų ir darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų – už tokius pažeidimus darbuotojams numatyta bauda tik nuo 30 eurų, o už pažeidimus darbdaviams – tik nuo 240 eurų. Kitas pavyzdys atsakomybė už aplinkosaugos pažeidimus – aplinkos teršimas pavojingosiomis cheminėmis medžiagomis užtraukia baudą vadovams tik nuo 150 eurų, o aplinkos teršimas nuotekomis tik nuo 170 eurų. Dėsiu visas pastangas, kad bausmių sistema būtų labiau subalansuota, o teisės aktai, išvysiantys dienos šviesą, būtų apmąstyti ir kokybiški.
Politinė reklama bus apmokėta iš politinės kampanijos dalyvio Vaido Šalaševičiaus PK sąskaitos.
Užsakymo Nr. SGP-20-2
