Apie šio skyriaus įkūrimo metus ir pirmąjį jo vadovą konkretesnių duomenų nepavyko rasti, tačiau žinoma, kad 1962 m. skyriui vadovavo P. Tamaliūnas.
Šiame skyriuje aš pradėjau dirbti 1965 m. vedėjo pareigose.
Standartizacijos ir metrologijos skyrius privalėjo aprūpinti konstravimo skyrius bei automatų laboratoriją technine-normatyvine dokumentacija. Konstruojant įrenginius, mūsų atveju maisto produktų fasavimo–pakavimo automatus, numatytus gaminti serijiniu būdu, buvo stengiamasi kaip galima daugiau panaudoti standartinių, unifikuotų Kapsuko maisto pramonės automatų gamykloje (MPAG) gaminamų automatų mechanizmų bei detalių. To reikalaudavo MPAG, kaip konstruktorinės dokumentacijos užsakovas.
Šie gamyklos techninių darbuotojų norai mūsų biurui buvo suprantami, kadangi tuo metu gamykloje gaminami automatai, turintys tūkstančius originalių detalių, jau turėdavo technologinių procesų dokumentaciją ir įrangą tų detalių gamybai. Todėl naujai įsisavinamo automato paruošimas gamybai ir pati gamyba tampa daug pigesnė, jei jame yra daug pasiskolintų, unifikuotų detalių iš jau gaminamų automatų. Mūsų konstruktorių sukurti automatai – varškės, sviesto, mėsos faršo, gyvulinių taukų, varškės sūrelių ir panašių produktų fasavimui ir įpakavimui turėjo daug tarpusavy unifikuotų detalių ir mazgų.
Naujai sukurtam automatui buvo skaičiuojami standartizavimo ir unifikavimo koeficientai. Atitinkama šių koeficientų reikšmė buvo vienas iš pagrindinių standartizacijos skyriaus siekių.
Šis skyrius privalėjo ir mūsų SKB konstruktorius, ir MPAG atitinkamas tarnybas aprūpinti valstybiniais, šakiniais, įmonės standartais ir kita normatyvine technine dokumentacija. Įmonės standartų „Tvirtinimo detalių matmenų ribojimai“, „Juodųjų metalų markių ir profilių ribojimai“,
„Spalvotųjų metalo markių ir profilių ribojimai“ ruošimu ir pakeitimų juose darymu rūpinosi Standartizacijos ir metrologijos skyriaus darbuotoja Zita Ramoškienė.
Skyrius vykdė sukurtų įrengimų registraciją, suteikdavo jiems markę ir pavadinimą.
Technines sąlygas sukonstruotiems įrenginiams ruošė Birutė Juodagalvienė. Tai inžinierė, pasižymėjusi pareigingumu, turėjusi didelį atsakomybės jausmą. Ji sugebėdavo laiku paruošti minėtus dokumentus, sėkmingai juos suderinti su aukščiau stovinčiomis organizacijomis, dažniausiai Maskvoje. B. Juodagalvienės darbas buvo sėkmingas dėl to, kad ji gerai pažinojo tų įrenginių konstrukcijas, jų veikimo principus, nes ankščiau pati dirbo vadovaujančiąja konstruktore.
SKB standartizacijos ir metrologijos skyriuje dirbo Teresė Slautienė, turinti didelių matematinių sugebėjimų. Visus stebino jos matematinis mąstymas. Buvo baigusi matematikos fakultetą Vilniaus universitete. Jai buvo patikimi įvairūs skaičiavimai, reikalingi kuriant kai kurias konstrukcijas. Ji paruošė šakinį standartą „Fasavimo-pakavimo automatai maisto produktams fasuoti briketais“ OST 27-08-248-76. Taip pat buvo paruoštas ir valstybinis standartas „Fasavimas-pakavimas. Technologiniai įrengimai. Terminai ir apibrėžimai“.
Šakiniu standartu reikėjo nustatyti tokių maisto produktų, kaip varškės, varškės sūrelių, sviesto, taukų, faršo ir kt. fasavimo-įpakavimo automatų parametrus. Šio standarto ruošimas reikalavo daug kruopštaus darbo ir laiko. Standarte nurodyta, kokie turi būti kuriamų automatų gabaritai, techniniai reikalavimai jiems, reikalavimai personalo ir žmonių saugumui, komplektacija, priėmimo taisyklės, bandymų metodika, įpakavimas, transportavimas ir saugojimas. Nurodyta briketų svoriai su tolerancijomis kiekvienam čia paminėtam produktui. Tvirtinant šį standartą reikėjo surinkti 18 parašų Maskvoje esančioje sąjunginėje ministerijoje ir eilėje atitinkamų institutų, ne vien tik šakinių. Galima įsivaizduoti, kiek atkaklumo ir kantrybės reikėjo turėti, kad įveiktum , atrodo nesibaigiančius, biurokratinius barjerus. Kartais ir priėmimo pas ministerijos valdininką tekdavo laukti ne vieną dieną.
T. Slautienė sugebėjo konsultuoti aukštųjų mokyklų studentus neakivaizdininkus aukštosios matematikos, teorinės mechanikos, medžiagų atsparumo, fizikos klausimais.
Ji pasakojo, kaip kartą Maskvoje, sprendžiant reikalus vadovaujančiame institute, vienas specialistas, matomai girdėjęs apie jos matematinius sugebėjimus ir tuo netikėdamas, nusprendė ją patikrinti, pateikdamas, kažkokią, jo manymu itin sudėtingą, integralinę lygtį ir prašydamas ją išspręsti. Pamačius tą lygtį, kaip pasakojo T. Slautienė, ją apėmė juokas, nes tos lygties sprendimas buvo juokingai paprastas. Žinių tikrintojas iš karto gavęs atsakymą labai nustebo.
Ji domėjosi pasaulyje garsiais menininkais. Man su ja teko keistis knygomis apie Vincentą van Gogą, Polį Gogeną, Tuluz-Lotreką, Piterį Paulių Rubensą ir kt. Grįžusi iš komandiruočių kartais dalindavosi įspūdžiais, kokius muziejus ar meno galerijas aplankė.
Vėliau, kai jos užaugę anūkai tapo menininkais, ji juokaudama sakė: „Mano anūkai į meną palinko dėl to, kad aš mėgau lankytis meno galerijose ir parodose“.
Standartizacijos skyrius vykdė nubraižytų brėžinių taip vadinamą normakontrolę ir metrologinę kontrolę. Konstruktorinės dokumentacijos
normakontrolieriumi nuo 1968 m. iki 1977 m. dirbo K. Miliauskas. Jam išėjus į pensiją šį darbą perėmė Alesė Balniuvienė. Tai buvo inžinierė, gerai skaitanti brėžinius, žinanti standartų reikalavimus brėžiniams, pro jos akis neprasprūsdavo konstruktorių brėžiniuose padarytos klaidos.
Metrologas tikrindamas brėžinius žiūrėjo, ar pagal pateiktą brėžinį bus galima pagamintos detalės ar mazgo matmenis pamatuoti su turimais matavimo prietaisais, ar bus galima detales sujungti į mazgą. Šį darbą kruopščiai atlikdavo Izolda Kriščiūnienė. Vėliau šį darbą taip pat pareigingai vykdė Gražina Jurgelionienė.
Aš suprantu, kad dabartiniam jaunimui šio rašinio eilutes nelabai įdomu skaityti. Tačiau manau, kad ši karta ar kitos kartos, atėjusios po mūsų, turi žinoti, ką dirbo ir ką veikė jų tėvai ir seneliai tais okupacijos laikais ir, kad mes turėjome prisitaikyti prie planinės ekonomikos. Visokios, net ir menkos gamybinės smulkmenos turėjo būti atliekamos pagal reikalavimus, gaunamus iš aukščiau.
Mums buvo pateikiami to laikotarpio vyriausybės planai, kuriuos privalėjome vykdyti. Kontrolė dėl planų vykdymo buvo griežta. Visų rūšių ir pakopų kontrolieriai buvo tik valstybiniai.
Pranciškus Jokimaitis, standartizacijos ir metrologijos skyriaus vedėjas
Pasakoja Birutė Juodagalvienė
Mes su vyru dirbome Raudondvaryje žemės ūkio mechanizacijos institute. Darbas patiko, bet spaudoje radome skelbimą, kad reikia inžinierių Kapsuke besikuriančiam specialiam konstravimo biurui (SKB). Nors skelbime nurodyti atlyginimai mūsų netenkino, bet buvo žadamas butas. Tada buvome jauni, labai neturtingi, tad butas mums buvo aktualu. Mums niekas negalėjo padėti. Vyro tėvai ir mano mama buvo mirę, mano tėtė jau buvo palikęs kaimą ir persikėlęs į miestą. Noriu pastebėti, kad tuo laiku gyventojams butai buvo suteikiami nemokamai.
Pradžioje SKB įsidarbino tik vyras. To žadėto buto laukėme visus metus. Kai tik jis buvo paskirtas, atvažiavau į tuometinį Kapsuką ir aš.
Pirmosios mano darbo dienos nebuvo malonios. Raudondvario žemė ūkio mechanizacijos institute mano ruošiami brėžiniai įrengimo modernizavimui buvo tik kaip eskizai, o brėžinius, atitinkančius visiems brėžinių standartams, pagal mano pateiktus eskizus braižydavo braižytojos.
SKB buvo kiti reikalavimai, pats konstruktorius privalėjo brėžinį paruošti taip, kad jis atitiktų visus standartų reikalavimus.
Man atliekant pirmą darbą skyriaus viršininkas pastebėjęs mano nubrėžtą netiesią liniją pradėjo iš manęs įžeidžiančiai šaipytis. Aš tada labai susijaudinau ir pagalvojau, į kokią aplinką aš čia patekau? Po to greitai įsitikinau, kad aplinkui visi darbuotojai yra draugiški, maloniai bendraujantys, o minėtas viršininkas turi nemalonią manierą pasišaipyti iš naujokų. Ir tikrai, kol dirbau SKB daugiau panašių dalykų nepasitaikė.
Netrukus pradėjau dirbti vadovaujančiąja konstruktore. Man teko padirbėti ruošiant 4 įrenginių techninę dokumentaciją. Pirmasis iš jų buvo visose valgyklose populiaraus lietuviško patiekalo cepelinų gamybos pusautomatis. Jį išbandėme vienoje Vilniaus lietuviškų valgių valgykloje. Nors darbas buvo atliktas pagal planinę užduotį, bet įrenginio atliekama funkcija neatitiko SKB tematikos, ir jo tolimesnis tobulinimas pritaikant jį darbui valgyklose buvo nutrauktas. Noriu paminėti du labai sėkmingai atliktus darbus – tai grietinės fasavimo į stiklinius indelius automatas M6-OR2-B ir glazūruotų sūrelių įpakavimo automatas OZB, kurie turėjo paklausą rinkoje.
Dabar papasakosiu, kaip aš inžinierės–konstruktorės, o vėliau ir vadovaujančios konstruktorės darbą pakeičiau į kitą, man taip pat gana įdomią veiklą.
Baigus ruošti įrenginio techninę dokumentaciją (brėžinius) ir jį išbandžius, buvo reikalinga paruošti to įrenginio technines sąlygas, kuriose turėjo atsispindėti pagrindiniai parametrai ir matmenys, techniniai reikalavimai, reikalavimai saugumui, įrenginio komplektacija, priėmimo taisyklės, bandymų metodika, įrenginio markiravimas, įpakavimas, transportavimas ir saugojimas, gamintojo garantija.
Kad sukurtą įrenginį būtų galima gaminti, jo techninės sąlygos turi būti suderintos su jo gamintoju, to įrengimo užsakovu, prekybininkais, su kai kuriais institutais (priklausomai nuo įrenginio paskirties) Šį dokumentą turėjo pasirašyti apie dvylika specialistų bei vadovų.
Vadovaujantiems konstruktoriams techninių sąlygų ruošimas užimdavo labai daug laiko, nes su tuo darbu susidurdavo retai. Komandiruotėse derinant techninių sąlygų projektus jie patirdavo sunkumus, nežinodavo daug svarbių smulkmenų, reikalingų šiam dokumentui paruošti.
Kadangi pas mus sukurti įrenginiai daugeliu atvejų buvo panašūs, SKB vadovybė nusprendė techninių sąlygų ruošimą pavesti vienai tarnybai – Standartizacijos ir metrologijos skyriui.
Skyriaus viršininko P. Jokimaičio pakalbinta sutikau dirbti šiame skyriuje ir imtis techninių sąlygų ruošimo naujai sukurtiems įrenginiams.
Šis darbas man patiko. Komandiruotes mėgau. Jos dažniausiai buvo į Maskvą, kur derindavome didžiąją daugumą klausimų, tačiau tekdavo vykti ir į maisto pramonės kombinatus, kuriuose turėjo dirbti mūsų įrenginys. Kombinatai buvo išsidėstę plačioje Tarybų Sąjungos teritorijoje, todėl pamačiau daug įdomių miestų. Maskvoje tuomet viešbutyje apsigyventi būdavo labai sunku dėl vietų stokos, todėl susiradau Maskvoje gyventoją, pas kurią galėdavau visada būdama komandiruotėje apsistoti.
Rusų kalbą pradžioje žinojau silpnokai, tačiau visur, kur tik lankydavausi derinant įrenginių technines sąlygas, su manimi elgėsi mandagiai. Kartą buvau paklausta, kokia kalba mes Lietuvoje kalbame. Kai pasakiau, kad lietuviškai, tai klausiantysis nusistebėjo, kad Tarybų Sąjungoje yra vietų, kur kalba ir nerusiškai, ir kad mes mokame 2 kalbas, ir laisvai jomis kalbame…
Norint gauti reikalingą parašą kartais reikėdavo laukti kelias dienas. Tą laikotarpį aš panaudodavau lankydamasi teatruose, muziejuose. Apsipirkdavau, nes Maskva tuo laiku visokiomis prekėmis buvo aprūpinama geriau.
Darbu SKB buvau labai patenkinta. Aplinka buvo kultūringa, žmonės nuoširdūs. Mūsų šaltkalviai, su kuriais teko dirbti komandiruotėse prie sukurtų įrenginių bandant juos kombinatuose, buvo tikri džentelmenai – mandagūs, paslaugūs, turintys daug techninių žinių. Jokioje kitoje įstaigoje nebūčiau galėjusi tiek pakeliauti ir tiek pamatyti.
Malonu prisiminti ir mūsų SKB vadovus, viršininką V. Mickevičių, vyriausius inžinierius A. Trakimavičių ir E. Ivanauską, kurie visuomet išklausydavo ir, reikalui esant, padėdavo.
Pasakojimą užrašė P. Jokimaitis
Norėdami skaityti daugiau SKB darbuotojų prisiminimų spauskite čia: „Laiko dulkes nubraukus…“.
Nuotraukos iš SKB metraščio
Parengė Ugnė Stanaitė
