Komandiruotės į VDR
1987 spalio 15 dieną buvo pasirašytas susitarimas tarp Kapsuko MPAG gamybinio susivienijimo, kurio dalis buvo SKB, ir buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos, Drezdeno miesto kombinato „NAGEMA“. Abiejų įmonių produkcija buvo ta pati – maisto produktų įpakavimo mašinos. Kapsuke turėjo būti gaminama sviesto įpakavimo mašina PA1/1, taigi prasidėjo tarptautinis bendradarbiavimas. Į Kapsuką kelis kartus buvo atvykę „NAGEMOS“ specialistai, konstruktoriai ir gamybininkai.
Tad vertėjavimo darbo vėl daugėjo, net buvau atmintinai išmokusi naujų detalių pavadinimus lietuvių ir vokiečių kalbomis, taip pat teko stebėti ištisą procesą, kaip iš brėžinių popieriuje detalės „įkūnijamos“ metale. Tąkart daugiausia bendrauta su konstruktoriumi Peter‘iu Wilsdorf‘u. Su šituo specialistu susitikau ir Drezdene, kai du kartus lydėjau mūsų konstruktorę, Dalią Raslavičiūtę, vykusią pas kolegas tarnybiniais reikalais. Dirbome gamykloje, žavėjausi idealia vokiečių tvarka gamyboje ir darbuotojų drausmingumu. Jokių šiukšlių, jokių šliaužiojimų be reikalo. Trumpam poilsiui numatytos pertraukėlės. Visiška priešingybė tada vyravusiai „mūsiškai“ tvarkai… Maitino mus kartu su dirbančiaisiais įmonės valgykloje, ten, beje, nieko ypatingo nepastebėjau, viskas labai panašu į mūsų valgyklą.
© Sūduvos gidas / Vytautas Karsokas
Beje, pats Drezdeno miestas labai nustebino. Jame daug žymių ir turtingų muziejų, tad patį garsiausią iš jų, „Žaliąjį skliautą“, aplankėme. Drezdeno operos teatras „Semperoper“ laikomas vienu nuostabiausių teatrų pasaulyje, bet tąkart mes jį aplankėme tik kaip muziejų. Paskutinėmis karo dienomis jis buvo visiškai sugriautas, o darbštieji vokiečiai jį vėl atstatė. Matėme užkonservuotus garsios bažnyčios griuvėsius, kurią vokiečiai, taip pat atstatė jau šiais laikais. Joje pamaldos prasidėjo prieš pat garsiojo bažnyčios reformatoriaus, evangelikų – liuteronų pastoriaus, Martyno Liuterio 500-ąsias gimimo metines.
Kolegos vokiečiai mus dažnai kvietė į svečius. Visi mūsų pažįstami gyveno daugiabučiuose namuose, kurie taipogi panašūs į mūsiškius. Juose nepamatėme nieko ypatingo, nebent tik tai, jog butai buvo apstatyti prašmatnesniais baldais nei mūsiškiai. VDR valdžia stengėsi statyti kuo daugiau gyvenamųjų namų, kad žmones aprūpintų butais, o kultūrinių objektų statyba buvo antraeilis dalykas.
Stebino ir tai, jog VDR miestų gatvėse bei keliuose matėsi mažai automobilių, beje, kurių dauguma buvo mažučiai Trabant‘ai. Rytų vokiečiai, kaip ir mes, jų turėjo laukti darbovietės eilėje dešimt ir daugiau metų. Tuo tarpu Vakarų Vokietijos gyventojai, esantys anoje „geležinės uždangos“ pusėje, automobilį įsigyti galėjo čia ir dabar su pageidaujama įranga, jei tik jų piniginė leido daryti tai. Beje, automobilį pagamintą ne vien VFR, bet ir kitose pasaulio šalyse, jų tarpe tarybinę LADĄ taip pat.
Ypač VFR gyventojai didžiavosi visame pasaulyje komfortu, dizainu bei patvarumu garsėjančiais Mercedes Benz markės automobiliais. Taip rytų vokiečių Trabant‘as ir vakarų vokiečių Mercedes Benz tuo metu tapo svariu argumentu įrodančiu kapitalistinės rinkos ekonomikos pranašumą prieš socialistinę planinę.
Tradiciškai, kaip visi tarybiniai piliečiai anais laikais atsidūrę užsienio šalyje, mes aplankėme ir parduotuves, kurios ir ten nebuvo tokios prašmatnios, kaip kad dabar pas mus. Bet, vis dėl to, prekių pasirinkimas jose buvo kur kas gausesnis nei TSRS parduotuvėse. Tad nusipirkome kokybiškesnių prekių, kurių kainos, beje, taip pat buvo mažesnės nei mūsų parduotuvėse. Trumpai tariant, išvyka likome patenkintos. Konstruktorė Dalia džiaugėsi, kad tenykščiai inžinieriai labai draugiški ir pavyko išsiaiškinti viską, kas liečia sviesto pakavimo mašinos PA1/1 gamybą. Tai buvo pagrindinis mūsų komandiruotės tikslas.
Kolegas prisiminus…
SKB darbų apimtis kasmet didėjo, nes maisto produktų fasavimo-įpakavimo mašinos turėjo paklausą. Konstruktoriai nuolat domėjosi analogiškais užsienio šalių gaminiais, tad mūsų skyriaus pagrindinis uždavinys buvo rinkti ir sisteminti šią informaciją užsienio kalbomis. Be abejo, daugiausia literatūros gaudavome vokiečių kalba, kadangi būtent ji, o ne anglų tuomet Europos šalyse buvo pagrindinė.
Anglų kalba nebuvo tokia populiari kaip dabar, bet anglų kalbos vertėjo vis dėlto reikėjo, tad SKB buvo įdarbintas anglistas – anglų kalbos mokytojas, Jeronimas Šalčiūnas, labai įdomus žmogus, ką tik atvykęs gyventi į Kapsuką iš Kybartų. Jis kūrė eiles, net buvo išleidęs kelias eilėraščių knygeles. Savo kūryba jis, taip pat praturtino SKB leistą sienlaikraštį, kuriame publikuodavo posmus dedikuotus kolegoms jų asmeninių švenčių proga.
Be to, šis žmogus vertė į lietuvių kalbą ir grožinę literatūrą. Tuomet jis kaip tik vertė E. Hjuzo romaną apie Bernardą Šou. Žinoma, darbe reikėjo užsiimti ne romanais, o technine literatūra, tačiau Jeronimas gebėjo rasti laiko ir savo pomėgiui. Mano žiniomis J. Šalčiūnas yra išvertęs tris romanus iš anglų kalbos į lietuvių.
Praėjus dešimtmečiui, o gal kiek daugiau J. Šalčiūnas iš darbo išėjo. Tada SKB vertėja įsidarbina jauna anglų kalbos mokytoja, Vida Vilkienė, kuri stengėsi stropiai mokytis techninės anglų kalbos. Ji dirbo mūsų įmonėje iki pat privatizavimo.
Po to V. Vilkienė sugrįžo dirbti pedagoginį darbą, dirbo dėstytoja Marijampolės kolegijoje, dar vėliau dėstytojavo Vilniaus universitete. Mūsų ryšiai nenutrūko lig šiol. Retkarčiais susitinkame Marijampolėje, pasikalbame apie tuos, senus, gražius mūsų jaunystės metus, praleistus dirbant SKB.
Plečiantis vertimų iš vokiečių kalbos apimtims, ypač kai pradėjome versti tekstus susijusius su licencine produkcija, į SKB buvo priimtas dar vienas vokiečių kalbos vertėjas, jaunas mokytojas Remigijus Kartanas. Bet privatizavus mūsų įmonę visi vertėjai buvo atleisti kaip nereikalingi. Remigijus Kartanas po keleto metų padarė puikią politinę karjerą, tapo Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos Marijampolės skyriaus pirmininku, o 1996 metų rinkimuose nugalėjus dešiniosioms jėgoms buvo paskirtas Marijampolės apskrities viršininko pavaduotoju. Labai gaila, bet šio žmogaus gyvenimas, deja, baigėsi labai anksti. Jį pasiglemžė klastingas Nemuno sūkurys, atostogų metu plaukiant plaustu.
Patentų ir techninės informacijos skyriaus vertėja Laimutė Rukštelienė-Bernotienė
Pirmoji Laimutės Rukštelienės-Bernotienės pasakojim o dalis straipsnyje „Laiko dulkes nubraukus… (7 dalis) Nuo mokytojos iki vertėjos…“.
Norėdami skaityti daugiau SKB darbuotojų prisiminimų spauskite čia: „Laiko dulkes nubraukus…“.
Vytauto Karsoko nuotraukos ir nuotraukos iš SKB metraščio
Parengė Vytautas Karsokas
