Iki II pasaulinio karo vadinta Suvalkų Kalvarija, jam prasidėjus, atsidūrė karinių priešininkų – nacistinės Vokietijos ir SSRS veiklos erdvėje.
Jau 1942 m. Hitlerinė Vokietija į savo kariuomenę pradėjo mobilizuoti okupuotų kraštų gyventojus. 1943 m. sausio 13 d. Hitleris pasirašo nurodymus dėl totalinės mobilizacijos organizavimo. Visi vyrai nuo 16 iki 60 metų ir moterys nuo 17 iki 45 metų turėjo registruotis karinės paskirties darbams. Suaktyvėjo mobilizacija okupuotose teritorijose, į frontą buvo siunčiami vietos gyventojai, net belaisvių stovyklose verbuojami buvę Raudonosios armijos kariškiai.
Šią politiką teko išgyventi ir okupuotos Lietuvos gyventojams, tačiau sunku pasakyti kiek jų buvo, nes priešingai nei Latvijoje ar Estijoje, Lietuvoje nebuvo suformuota lietuviškų Waffen-SS dalinių, kovojusių Rytų fronte.
Reikia nepamiršti, jog kariuomenės telkimo veiksmai vyko greta taikių gyventojų persekiojimo, teroro, Holokausto. Kaip matyti iš to meto spaudos agitacijai buvo pasitelkta bolševizmo baimė, primenamas ,,išvadavimas bei išgelbėjimas“ nuo tautos sunaikinimo. Nesisekant, kaip planuota, mobilizuoti vietos gyventojus ir burti karinius dalinius, karo vadovybė buvo priversta keisti politiką ir pradėta leisti patiems lietuviams mobilizuotis karinius dalinius. Tuo pačiu metu vyko kvietimas ir nuolatinis raginimas stoti į vokiečių kariuomenę.
1944 metų leistos ,, Ateities“ skelbimuose lietuviams žadamos tos pačios pareigos ir teisės, kaip ir visiems vokiečių ginkluotųjų pajėgų nariams. 1943 m. lapkričio 23-24 d. posėdžiavo Lietuvos generaliniai tarėjai ir vadinamoji Tautos taryba, kuri atmetė Lietuvos ginkluotų pajėgų organizavimą SS legiono forma ir pasisakė už tautinę Lietuvos kariuomenę. Anot Tautos tarybos ji veiktų Lietuvoje ir gintų kraštą nuo galimos bolševikų agresijos. Buvo pritarta Lietuvos vietinės rinktinės ( LVR) steigimui, nes siekta, kad būtų sustabdyta prie Lietuvos artėjanti sovietų kariuomenė, pasitraukus vokiečiams, būtų apginta atkuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė.
1943 m. LVR planuota steigti su antinacinio pogrindžio organizacijų ir jų veiklą koordinuojančio VLIKO pritarimu. A. T. von Rentelnas 1944 m. sausio 7 d. susitikęs su generolo P. Plechavičiumi kalbėjo apie būtinybę steigti lietuvių dalinius kovai prieš bolševikus. P. Plechavičiui sutikus tapti rinktinės vadu, jau vasario 3 d., Kaune buvo pradėtas organizuoti LVR štabas.
Įsteigus komendantūras jau vasario 21 d. pradėta registruoti vyrus į LVR, per kelias dienas įstojo savanorių daugiau, negu reikėjo. Skaičiai labai sparčiai augo ir jau 22 dieną buvo 2900 žmonių, 23 dieną – per 5000. Šis procesas nustebino vokiečius, nes į jų sudarytas priėmimo komisijas 1943 metais niekas neatvykdavo.
LVR šaukimas neaplenkė ir Suvalkų Kalvarijos, kurios dislokacija buvo gan svarbi strategiškai. 1944 m. kovo 30 d. Lietuvos vietinės rinktinės vado įsakymu 304-ojo bataliono vadu buvo paskirtas majoras Kostas Liaudanskis. 304-asis batalionas kartu su LVR 305-uoju batalionu buvo formuojamas Suvalkų Kalvarijoje. Į šiuos batalionus savanoriai stojo iš įvairiausių Lietuvos apylinkių. Į Vokietiją niekas nenorėjo vykti, o į Vietinę rinktinę, ypač iš Alytaus amatų mokyklos, daug mokinių pasiryžo stoti. Gen. Plechavičius jau kovo mėn. inspektavo Vietinės Rinktinės dalinius, tad galime daryti prielaidą, kad LVR pulkai jau buvo pakankamai parengti ir aprūpinti, o daliniai ,,daro pasididžiavimo įspūdį“.
Kaip pažymi to meto spauda – visi vyrai yra seni kariai, tarnavę Lietuvos kariuomenėje įvairiuose pulkuose, įvairiu laiku. Kai kurie jų yra kovoję ir nepriklausomybės kovose savanoriais. LVR 305-ojo bataliono vadu nuo 1944 m. kovo 15 d. buvo paskirtas kapitonas Benediktas Kaletka . Bataliono pašto dėžutės numeris buvo 802, o 304 bataliono – 121 . Kalvarijos LVR batalionai buvo įsikūrę dar XIX a. pab. statytose Carinės Rusijos kariuomenės kareivinėse, kurios pastatuose tarpukariu veikė viena didžiausių Lietuvoje psichiatrinė ligoninė, vėliau ir lenkų internuotųjų (1939-1940 m.), sovietų kariuomenės valdoma karo belaisvių ( 1940 m.) bei vokiečių įsteigta sovietų karo belaisvių (1941- 1943 m.) stovyklos.
Svarbu pastebėti, kad dar veikiant šioms stovykloms istoriniuose šaltiniuose minima, kad pastatai buvo mūriniai, geros būklės, 1935 m. įvesta kanalizacija, greta 3 aukštų mūrinių pastatų minimi ir mediniai pastatai. Atsikėlus LVR daliniui, vidaus patalpas teko pritaikyti pagal savo poreikį ir iš buvusios įkalinimo vietos paversti karinio dalinio mobilizacijos vieta.
Pradžioje LVR kariai miegojo ant grindų tik vėliau gavo dviaukštes lovas. Spauda pažymi, kad ,, ..visi supranta, kad tai nėra normalus metas ir kad jie kareivinėse tėra tik svečiai“ . 1944 m. kovo mėnesio karo realijos neleido atsipalaiduoti ir jau kovo 29 dieną generolas spaudoje kvietė prisijungti prie LVR visų gyvenamųjų vietų apskričių komendantūrose.
Anot generolo, ši registracija būtina, kad būtų galima nustatyta, ką iš tiesų turi valstybė. Tai metas ,, kada reikia turėti prieš akis visus galimus ateities uždavinius, sudaryti planus, kaip tuos uždavinius išspręsti didžiausiai mūsų Tėvynės naudai“ .
Jau minėta, kad 1944 m. kovo 30 d. įsakymu 304-ojo bataliono vadu nuo 1944 m. vasario 28 d. buvo paskirtas majoras Kostas Liaudanskis . Tuo pačiu įsakymu batalionui nuo kovo 10 d. buvo priskirtas vokiečių ryšių karininkas kpt. Frölicha. Būrio vado padėjėju paskirtas Antanas Nečionis, 1942 – 1943 m. tarnavęs 14-jame lietuvių policijos batalione, įstojęs į LVR ir buvo nusiųstas į Kalvariją, 304-ąjį batalioną, jis turėjo mokyti naujokus karinių dalykų.
1944 m. balandžio mėnesį 2-oji kuopa vienai parai buvo išsiųsta į Eišiškių apskritį operacijai prieš partizanus. Po to kuopa vėl buvo sugrąžinta į Kalvariją. 305 batalionas, suformuotas 1944 m. balandžio mėnesį, priskirtas LVR Vilniaus pėstininkų pulkui. 1944 m. balandžio 18 d. „Ateities“ numeryje minima, kad balandžio 15 d. 17 val. 30 min. į paskyrimo vietą atvyko naujas Lietuvos Vietinės Rinktinės vyrų batalionas, kuris balandžio 13 d. vietos visuomenės iškilmingai išlydėtas iš Suvalkų Kalvarijos. Paskutinį etapą (31 km.) batalionas atvyko žygio tvarka kautynių parengtyje.
Iš publikacijos matyti, kad tuo metu veikia partizaninis pasipriešinimas ir Suvalkų Kalvarijos LVR batalionui teko su tuo susidurti, pats batalionas džiaugsmingai priimtas paskyrimo vietoje, tai liudija iškilmės, vėliavos, užrašai ,,Garbė tėvynės gynėjams“. Pasipriešinimas, kurį organizavo vadinamieji ,,banditai“ (lenkų partizanai) , bolševikų partizanai nuolat plėtėsi ir jau 1944 m. balandžio 28 d. įvyko pirmosios kautynės su LVR daliniu. Susirėmimo metu prie Eišiškių žuvo LVR j. pusk. Jonas Kliučinskas – 305 bataliono karys.
Apie gan neramią valstybės vidaus situacija byloja jau 1944 m. balandžio 29 d. gen. P. Plechavičiaus kreipimasis, kuriame minimas naujų batalionų sudarymas kovai su ,,banditais“, bei naujų fronto dalinių, padedamųjų fronto dalinių sudarymas, kurie Vermachto sudėtyje kovos su priešais. To meto liudininkų teigimu LVR pamažu ,, pradėjo nesiskaityti su vietine vokiečių valdžia, nors jos buvo pakankamai mažai, o tie kas buvo – buvo karo veteranai ,,invalidai“, šlubi, be kojos ir pan.“
LVR darbą 1944 m. gegužės mėnesį baigiamas šią situaciją apibūdina pirmasis generalinis tarėjas gen. P. Kubiliūnas ,, dėl pasireiškusių nukrypimų , nesuderinamų su bendra linija, negalėjo būti privestas prie sėkmingo galo: nei tendencijos, kurios yra nesuderinamos su Vokietijos vedama kova, nei drausmės pairimas bei pakrikimas negalėjo būti pakenčiami ir toleruojami, tų kurie šiai kovai vadovauja“.
Kai 305 bataliono vadas B. Kaletka iš štabo 1944 m. gegužės 15 d. gavo pranešimą, kad vokiečiai pradėjo likviduoti LVR, jis nusprendė išvesti savo batalioną iš dislokacijos vietos ir karius mažomis grupėmis paleisti namo. Dalis bataliono karių vėliau išėjo kovoti prieš sovietinius okupantus su LVR gautais ginklais. Buvęs 305-ojo bataliono karys Kazys Jakaitis tardymo metu papasakojo, kad vieną gegužės dieną jų būrio vadas sukvietė savo karius ir įsakė visiems su ginklais pasiruošti žygiui. Tos pačios dienos vakare būrys išžygiavo iš savo dislokacijos vietos ir peržengė buvusią Lietuvos–Lenkijos demarkacinę liniją. Liudininkų, gyvenusių netoli sienos teigimu sienos iš Lietuvos pusės praktiškai niekas nesaugojo. Sustojus miške, būrio vadas pranešė, kad gen. P. Plechavičiaus štabas vokiečių suimtas ir dabar LVR kariai gali eiti, kur nori.
Žvelgiant į 1944 m. gegužės mėn. ,,Ateities“ skelbiamą informaciją matome, kad visi buvę LVR nariai turėjo iki birželio 15 d. pristatyti visus turėtus ginklus ir uniformas, paklusę įsakymui nebus suimami, tai netgi pabrėžiama keliose publikacijose to meto spaudoje.
Kaip galima pastebėti iš to meto spaudos informacijos LVR išskirstymas nevyko taip sklandžiai kaip tikėtasi.
Likviduojant Vietinę rinktinę, 304-as batalionas buvo nuginkluotas Kalvarijoje. Įvykių liudininkas prisimena :“ […] Vieną rytą, gegužės viduryje, nuaidėjo lyg patrankos šūvis, lyg granatos sprogimas. Prišokom prie langų. Žiūrime – ant plento, prie kareivinių tvoros, stovi vokiečių šarvuotis, o link mūsų kareivinių susilenkę, slėpdamiesi bėga ginkluoti kareiviai. Taip mus apsupo SS ir SD formuotės.“
Kariai nuginkluoti ir perrengti keliavo į Marijampolę, vėliau Kazlų Rūdą, Poznanę (Lenkija) kur jie buvo paskirstyti po įvairius vokiečių dalinius ir tarnybas. Daliai bataliono karių pavyko laiku pabėgti ir išvengti arešto bei kitų represijų, dalis po karo pasitraukė į rezistencinę kovą, dalis buvo išgabenti į ,, Vokietiją į darbus“.
Arūnė Vaičiūnaitė- Levuškinienė
Lukas Kubilius
