Marijampolės savivaldybės atstovai apsilankė Obelinėje – Antano Gustaičio gimtinėje, kur prie šiam iškiliam žmogui skirto paminklo padėjo gėlių ir uždegė žvakes. Tai tylus, bet nuoširdus pagarbos gestas žmogui, kurio darbai formavo ne tik Lietuvos aviacijos istoriją, bet ir mūsų valstybės viziją – pažangią, orią, siekiančią aukštumų.
Pagerbti šios asmenybės vyko Marijampolės savivaldybės vicemeras Ričardas Bagdanavičius, Savivaldybės tarybos narė Irena Lunskienė, Administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Loreta Matusevičienė bei vyriausioji specialistė Vilija Dulskė. Jų apsilankymas – tai ne tik atminimo misija, bet ir tikras įvertinimas žmogui, kuris savo gyvenimu liudijo meilę Lietuvai ir tikėjimą jos ateitimi.
Antanas Gustaitis (1898 m. kovo 26 d. – 1941 m. spalio 16 d.) buvo brigados generolas, karo lakūnas, talentingas inžinierius ir lėktuvų konstruktorius. Jis sukūrė ANBO lėktuvų seriją, o jo vardas tapo neatsiejamas nuo Lietuvos karo aviacijos augimo. Tačiau tai buvo ir plačios erudicijos žmogus – vienas iš Lietuvos aeroklubo ir šachmatų federacijos kūrėjų, 1922 m. tapęs antruoju oficialiu Lietuvos šachmatų čempionu.
Lietuvos Respublikos Seimas 2025-uosius paskelbė lėktuvo ANBO ir Lietuvos aviacijos kūrėjų metais. Šie metai kviečia iš naujo prisiminti Antaną Gustaitį – ne tik kaip karininką ar konstruktorių, bet ir kaip žmogų, kuris tikėjo, kad Lietuva gali būti stipri, išsilavinusi, skriejanti kartu su pasauliu.
Didžiausias jo kūrybos pasiekimas – ANBO-VIII lėktuvas, modernus dvivietis atakos lėktuvas, kurio serijinė gamyba buvo numatyta, bet taip ir neįgyvendinta dėl 1940 m. įvykusios sovietų okupacijos.
Tragiškai nutrūkęs A. Gustaičio gyvenimas – dar vienas priminimas apie laikus, kai kūryba, talentas ir meilė Tėvynei buvo baudžiami mirtimi. Jis buvo suimtas 1941 m. kovo 4 d. ir išvežtas į Maskvą, kur spalio 16 d. sušaudytas Lubiankos kalėjime.
Pagerbdami Antaną Gustaitį, pagerbiame ne tik istoriją – mes prisiliečiame prie žmogaus, kurio idėjos ir darbai pralenkė laikmetį. Jo gyvenimas – tai liudijimas, kad net ir tada, kai dangus virš Lietuvos buvo tamsus, buvo žmonių, kurie jį kūrė šviesesnį. Ir jų vardai – nepamirštami.
