Vokiečių bendruomenė Kalvarijoje ir jos apylinkėse gyvavo nuo XIX a. pirmos pusės.
Žinoma, kad 4 dešimtmetyje mieste veikė mokyklos, maldos namai, vokiečiai taip pat buvo įkūrę verslus.
Tarpukariu Kalvarijoje gyveno 268 vokiečiai. Tuo tarpu Lietuvoje vokiečių skaičius istorinėje raidoje siekė apie 5 proc. visų gyventojų, o po II pasaulinio karo, t. y. 1959 m., jie sudarė vos 0,4 proc. visų gyventojų
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1940 m. rugsėjo 22 d. Kaune prasidėjo derybos su Vokietijos delegatais dėl vokiečių tautybės atstovų iškeldinimo iš Lietuvos į Vokietiją.
1941 m. sausio 10 d. buvo pasirašyta tarpvalstybinė sutartis dėl Vokietijos piliečių ir vokiečių kilmės asmenų perkėlimo iš Lietuvos į Vokietiją bei lietuvių, rusų ir baltarusių persikėlimo iš buvusių Klaipėdos ir Suvalkų kraštų į Lietuvą.
Naudodamiesi giminystės ryšiais arba fiktyviais dokumentais, į Vokietiją repatrijavo ir lietuvių.
Iš Suvalkų krašto atkelti lietuviai (apie 11 000, dauguma ne savo valia) buvo įkurdinti buvusiuose vokiečių repatriantų ūkiuose, o Vokietijai okupavus Lietuvą, vėl išvaryti. Jau 1939 m. vokiečių draugijos „Kulturferband“ skyriai buvo nuosekliai suregistravę visus vokiečius, gyvenusius Lietuvoje, o vokiečių išgabenimui sudarytos mišrios komisijos. Praėjus penkioms dienoms po tarpvalstybinės sutarties pasirašymo, Kauno radijas pranešė vokiečių išgabenimo tvarką, o sausio 22 d. į Kauną atvyko vokiečių iškeldinimo komisija – Umsieklungskommando, kurią sudarė 215 asmenys.
Štabą sudarė 9 skyriai, tarp jų buvo Marijampolės, Kybartų, Vilkaviškio, Seirijų, Vištyčio ir kt.
Kalvarijoje įsikūrė Marijampolės skyriaus filialas ,,Punkt”.
Į Kalvariją atvykę pareigūnai vilkėjo pilkai žalsvas karines uniformas be jokių skiriamųjų ženklų. Komisijos dirbo nuo 1941 m. sausio 23 d. iki kovo 21 d., jų nariai sprendė, ką įtraukti į sąrašus ir ko nepriimti. Užsiregistravę vokiečiai privalėjo kuo greičiau parduoti daug savo turto ir ruoštis į kelionę. Prieš išvykdami repatriantai paskutinį kartą išklausydavo mišias evangelikų maldos namuose, po to atsisveikindavo su artimų žmonių kapais. Išvykdavo sunkvežimiais arba arkliais į nurodytą geležinkelio stotį, ten buvo kuriami ešelonai.
„Artėjant Sovietų armijai prie Kalvarijos, repatriantai vokiečiai kartu su vietiniais lietuviais pasitraukė į Vokietiją“, – prisimena A.Pfeifferis. Pasitraukdama liuteronų evangelikų bendruomenė su savimi pasiėmė maldos namų dokumentaciją, vidaus interjero daiktus, tačiau „kirchės“ varpą perdavė saugoti Kalvarijos Švč. M. Marijos Vardo bažnyčiai.
Šis gestas išskirtinis dviem aspektais: 1) dvasiniu – varpas, kuris kvietė susirinkimui ir maldai, liko nesunaikintas ir šiomis dienomis kviečia bendruomenę telktis, melstis, nepaisant tautinių ar religinių skirtumų; 2) istoriniu – jame išlietos fundatorių pavardės, kurios atskleidžia Kalvarijos vokiečių bendruomenės narius.
Kartu su repatriantais išvyko ir lietuviai, kurie gyveno mišriose santuokose.
Vokiečiai, gyvenantys Kalvarijoje, turėjo važiuoti į Marijampolės geležinkelio stotį, o iš ten – į Vokietiją. Kartu su keliaujančiais taip pat vyko ir vokiečių organizacijų, švietimo įstaigų bei maldos namų turtas, o tai reiškia, kad kartu buvo išvežamos ir metrikų knygos, kuriose fiksuotas bendruomenės gyvenimas, visi nariai. I
š Kalvarijos iškeliavo 695 vokiečiai , kurie buvo pristatyti į specialias VoMi stovyklas Rytų Prūsijoje.
Kaip prisimena A. Pfeifferis, vokiečiai turėjo skiriamąjį ženklą (6 paveikslas), iš minėtų stovyklų skirstė į nuolatinio gyvenimo vietas. Albertas Pfeifferis prisiminimuose mini situaciją Kalvarijoje ir repatriaciją į Vokietiją: „…pabėgėlius, kuriuos raudonoji armija rytų ir vakarų Prūsijoj užklupo, buvo atgabenti vėl į Lietuvą. Jų likimas buvo nepavydėtinas. Jie buvo tardomi, įkišti į kalėjimus ir ištremti į Kazakstaną“ . Lietuvai vokiečiai paliko apie 91 000 ha žemės, o bendras turtas buvo įkainotas 387 milijonais litų. Iš Lietuvos repatrijavo maždaug 51 000 vokiečių, iš kitų Baltijos šalių, t. y. Estijos ir Latvijos, repatriacija įvyko 1939 m. Daugiausiai piliečių apsigyveno Vakarų Vokietijoje.
Baigiantis 4 dešimtmečiui, Kalvarijoje ir jos krašte neliko vokiečių bendruomenės, kuri čia gyvavo nuo XIX a. vidurio.
Miestas prarado beveik 21 proc. miesto gyventojų (jeigu lyginsime su 1923 m. visuotinio gyventojų surašymo statistika ). Tai lėmė jiems priklausiusios mokyklos, organizacijų, maldos namų, valdytų verslų uždarymą, darbo jėgos ir gaunamo produkto praradimą.
Arūnė Vaičiūnaitė- Levuškinienė
Emilija Vievesytė
Informacijos šaltiniai
Lietuvos statistikos departamentas, socialinių tyrimų institutas. Lietuvos gyventojai: struktūra ir demografinė raida
Marijampolės evangelikų liuteronų parapija. Iš Kalvarijos parapijos kronikos
A. Pfeifferis. Prisiminimai iš senosios Suvalkų Kalvarijos
A. Totorius, G. Ryžewski . Kalvarijos ir Suchovolės kultūros paveldas
Visuotinė Lietuvių enciklopedija. Repatriacija Lietuvoje
I Zemblienė. Tautų susiliejimas. Lietuvos totorių vaikų tapatybių daugiapyliškumas mišriose šeimose 1940-1990
