Mes jau žinojom, kad Ramūnas Karbauskis yra maždaug toks žmogus, kuris vakarėlyje plėštų cigaretes rūkantiems iš dantų ir pasakotų, kaip gerai potencijai yra alų racione pakeisti konservuotų žirnelių rasalu. Ką mes pastebėjom ne iškart – kad žaliavalstiečių vadas ir kai kurie jo bendražygiai yra emociškai tirpūs it snaigės.
Ramūną Karbauskį savaitgalį papiktino, kad M.A.M.A apdovanojimų scenoje, „G&G Sindikato“ pasirodymo metu, jis buvo pašaržuotas ir parodytas klounu. „Pasirinktas kelias man įkąsti jokio poveikio man nepadarys, bet to paties negaliu pasakyti apie vaikus ir paauglius. Jiems tai matant televizijos ekranuose ima atrodyti, jog patyčios yra normalu. Jie mato, kaip rimti dėdės ant didelės scenos patyčių pagalba demonstruoja savo „kietumą“. Liūdna, jog Lietuvoje vis dažniau suaugusieji nesupranta, kaip jų elgesys veikia vaikus ir jaunimą. Dar liūdniau, kai to nesupranta tie, kurie lipa ant scenos ir pretenduoja tapti sėkmės pavyzdžiais jaunimui“, – bylojo Kultūros komiteto pirmininkas, susirūpinęs patyčių kultūra.
Akivaizdu, kad R. Karbauskiui sunkiai sekasi priimti kritiką – ar tai liestų jo hektarus, antialkoholinę kampaniją, ekodraugišką Eskaladę ar kokį nors negrabų pasisakymą. Nepatinka jam ir šaržai, bet kadangi sunku artikuliuoti, kas tame vaizde taip žeidžia, R. Karbauskis sako: patyčios. Ir iš tikrųjų bent man ramiau, kai R. Karbauskis tikina asmeniškai neįsižeidęs, kitaip kiltų abejonė, ar apglėbęs tokius plačius valdžios ranktūrius jis gali adekvačiai reaguoti į stresines situacijas, būti atsparus įtampai, tokiai neatskiriamai nuo politiko darbo, ar gali jis kalbėti ir priimti sprendimus vedinas ne emocijų, o vėsaus proto.
Tai kaip su tais vaikais? Aš ir pats pritariu, kad repo/hip-hopo subkultūra daro blogą įtaką jaunimui: netaisyklinga dikcija, komiškos kepuraitės ir trim išmieromper dideli drabužiai, kas mokyklinio amžiaus jaunuoliui darbų pamokoje gali baigtis į mechanines stakles įtrauktu rankogaliu ir sučečkavotais pirštais. Bet R. Karbauskis referuoja ne į tai.
Gana keista aiškinti, kad politiko, t.y. viešo asmens, šaržas nėra tolygu patyčioms – tai turėtų būti kažkaip intuityviai aišku suaugusiam žmogui. R. Karbauskio atvaizdavimas klounu nėra kažkas kūrybingo, drąsaus ar sąmojingo, bet tai nėra jo paniekinimas, tai nėra stipresniojo niuksas mažesniam ir negalinčiam apsiginti. Demokratinėje kultūroje mes pašiepiame politikus ir mūsų kaip visuomenės ydas, kartais tą darome labiau, kartais mažiau vykusiai. Toks yra vienas iš būdų pirštu besti į bujojančią kvailybę, įžūlumą, dogmatizmą, puritoniškumą ir patosą, į norimą primesti galutinę tiesą ir pavyzdinę tvarką, o kartais taip išreiškiamas tik pretenzingas ir neargumentuotas „man nepatinka“. Politikui priimti tenka viską, kitaip tu nesi šiam darbui tinkamas.
Visai gali būti, jog realybėje iš to anokia nauda, mat dialogo tarp visuomenės ir valdančiųjų tai dažniausiai nesukuria: pašiepiantieji pasitenkina trumpalaike saviterapija, savo kuklia pilietine galia rodyti nepasitenkinimą, o pašieptieji valdžios vyrai ir moterys įsiskaudina ir vaikiškai papučia lūpą, kaip kad šiuo atveju Ramūnas Karbauskis. Tokia ir reakcija, vaikiška: „patyčios!“.
Bet R. Karbauskis – ne vienas smėliadėžėje karys. Tądien, kai dažnas politikas – ar nuoširdžiai, ar iš reikalo – fotografavosi su užrašu „Mes Atsimename“ ir „Niekada Daugiau“, taip paminėdami Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, parlamentarai žaliavalstiečiai Robertas Šarknickas ir Aušra Papirtienė demonstravo solidarumą su R. Karbauskiu ir savanoriškai išsidažė klounais, taip mums primindami, kad yra ne patys aštriausi peiliai Seimo stalčiuje, o tokie labiau šaukštai iš tikrųjų.
Gynyba nuo kritikos sentimentaliu, intelektualiai skylėtu kalbėjimu apie patyčias, dirbti neleidžiančią opoziciją ir žiniasklaidą darosi pavojingai madinga. Net neabejoju, kad pasibaigus kadencijai Robertas Šarknickas bus daugiausiai apkabinimų išdalijęs ir galvų paglostęs politikas. Sako, kad geras žmogus. Gali būti tiesa, bet apkabinimams yra daug kitų puikių profesijų, be to, mažiau nervingų, o Lietuvai artimiausiu metu užtektų ir politikų akmeninėmis širdimis, bet sujungtais visais laideliais ir mirgančiom švieselėm galvose. To užtektų, nes valdžioje iš šiaudadūšės empatijos be trupinio proto gimsta, pavyzdžiui, tokios epinės iniciatyvos kaip 50 ant 50 pozityvo ir negatyvo žiniasklaidoje, ką šiemet siūlė tas pats liūdnojo veido riteris© R. Šarknickas. Garbės žodis, netikiu, kad šitą idėją kvailumu ateities kartos pranoks.
Kalbėjimas apie tariamas patyčias, dirbti neleidžiančią parlamentinę opoziciją ir žiniasklaidą (kitaip tariant – dirbti neleidžiančią demokratiją, nes tai yra du esminiai jos atributai), atspindi šiltnamišką neliečiamųjų mentalitetą, kuriame tarpsta kvailumas ir tinginystė. Tai girdėdami galime nelaukti trejų metų, nes ant stalo mums jau tėškiamas pasiteisinimas pasibaigus kadencijai, kodėl taip ir nepavyko nieko prasmingo nuveikti. Kai empatija yra viskas, ką turi politikas, jo galvoje niekada neatsiras vietos savikritikai, nes viską darė juk jis iš gerų norų. Jeigu nepavyko, reiškia, kalti ir moraliai neteisūs yra tie, kurie kritikavo. Dėl to priekvailis valdžioje yra bene blogiau už sukčių – į šviesą ištemptas pastarasis veikiausiai bent jau kuriam laikui vengs nusikalsti, kai priekvailis tiesiog nesupras, kodėl turėtų tai daryti, o jo įsitikinimas savo mesianizmu gal tik dar sustiprės.
Iliustratyviai į vieno „Facebook“ komentatoriaus pastabą, kad labiausiai aptarinėtame savaitgalio įvykyje klaidingai interpretuojama patyčių sąvoka, atsakė A. Papirtienė: „O jei mūsų Tėvynę užpuls išorės priešai, Jūs eisite jos ginti, jei pakvies dabartinė valdžia, tas pats baisusis „Klounas“?“ Nenoriu dramatizuoti, nors turbūt labiau negu A. Papirtienė sunkiai ir pavyktų. Vis tik jeigu nuoširdžiai galvojama, kad buvimas valdžioje eliminuoja kritiką ar turėtų ją kažkaip suminkštinti, nes „o kas, jei ne mes, kai ateis diena X“, tai jau per uodo čiurkšlę nuo karaliaus Saulės ir jo „valstybė – tai aš“.
Ir nereikia dangstytis jaunimu, tarsi juo čia būtų susirūpinta. Juk žinome, kad leidus vaikui kapstytis smėlyje, jam kyla rizika čia pat prisigaudyti puokštę ligų, tačiau dėl to savo atžalų neauginame kaip laboratorinių pelių – rezultatas sveikatai būtų priešingas. Nereikia mėginti sterilizuoti ir viešosios erdvės, kai kalbame apie kritiką politikams – vaikai nuo to neužaugs nei geresniais žmonėmis, nei – tuo labiau – geresniais piliečiais.
