„Man neužtekdavo gerai surašytų projektų, visada savęs klausdavau: o kas iš to? Reikia penkis kartus paklausti savęs, kas iš to, kad suprastum, kokį poveikį kuria veikla“, – svarbų patarimą būsimam socialiniam verslininkui turi Jurgita Ribinskaitė-Glatzer. Šešerius metus iš eilės geriausių idėjų Lietuvos vaikų gyvenimo pokyčiams ieškančios organizacijos „Reach for Change“ vadovė Baltijos šalyse įsitikinusi, kad geras socialinis verslininkas nebijo sufeilinti, mąsto plačiai ir yra jautrus visuomenės iššūkiams.
Šokio pamokos vaikams su negalia, mokymosi rezultatus keliantis kompiuterinis žaidimas pradinukų pamokose, specialūs drabužiai diabetu sergantiems vaikams, interneto svetainė ankstukų susilaukusioms poroms – tai tik kelios inkubacinį periodą išgyvenančios ir realybe virstančios idėjos. Visi, turintys socialinio verslo idėją ir verslininko geną, gali dalyvauti konkurse „Talentas keisti“, pretenduoti į 20 tūkst. eurų premiją, viešinimo paslaugų paketą ir ekspertinę pagalbą.
Socialinio verslo supratimas, pasak J. Ribinskaitės-Glatzer, mūsų šalyje auga, konkurso dalyviai vietoje piniginio prizo kaip didesnę vertę vis dažniau įvardija bendruomenės kūrimo svarbą. Nenuostabu – daugelis dalyvių asmeniškai patiria jautrių iššūkių, kurie tampa postūmiu padėti panašiems į save. Socialinį poveikį ir verslumą derinančių idėjų gaudytoja sako: kartais galvojame, kad valdžia turi viskuo pasirūpinti, bet valdžia yra per lėta. Tuo metu judrūs, greitai visuomenės poreikius perfiltruojantys ir po pirmos nesėkmės nesustojantys pokyčių lyderiai gali pasiūlyti tokias paslaugas vaikams ir jų tėvams, kurios didintų jų ekonominį ir socialinį potencialą.
Iš konkursui pateiktų paraiškų kasmet matyti esamos Lietuvos vaikų, paauglių, šeimų problemos, iššūkiai, ateities vizijos. Kas pastaraisiais metais vaikams Lietuvos svarbu, aktualu, skauda, kas jaudina jų tėvus?
Prieš dvejus metus buvo labai daug paraiškų, susijusių su profesiniu orientavimu: pasirodo, nebeliko didžiulės programos, finansuotos valstybės, ir tai tikrai aiškiai pasijuto. Pernai dominavo idėjos, siūlančios sprendimus vaikams su negalia ar specialiais poreikiais, taip pat ekologijos ir darnaus vartojimo temos.
Apskritai ką galime įvardinti, ir ką įvardija Europos Sąjungos tyrimai kaip didžiausią Lietuvos problemą – tai atskirtį ir nelygybę įvairiais aspektais. Pavyzdžiui, vaikai, kurie turi negalią, įvairių sutrikimų – nebūtinai rimtų, užtenka disleksijos, – patiria atskirtį. Ji akivaizdi švietime. Ne per seniausiai tyrimai parodė, kur yra tam tikros „baltos dėmės“ žemėlapyje, vaikai nepasiekia net minimalaus rezultato, sakykime, matematikoje. Ir tikrai nėra taip, kad ten gyvena mažesnių gabumų vaikai, atskirtį lemia geografinė vieta, kiti dalykai. Dar skaičiau tyrimą, kad Lietuvos jaunų žmonių pajamų skirtumas yra vienas didžiausių Europoje, tai irgi rodo, kad turime, iš vienos pusės, gražų augimą: doing business, pirmi pasaulyje, startuoliai vienaragiai, bet atskirties rodikliais judame link Pietų Amerikos valstybių ar Kazachstano, kur jaunimo pajamų atskirtis taip pat didelė. Kas baisiausia, kad būtent vaikai tampa atskirties įkaitais, ir jeigu jie neturi tų pačių galimybių, visiškai nepelnytai neatskleidžia savo potencialo.
Pajamų nelygybė, su negalia susiję iššūkiai – labai aktualūs. Taip pat pastebite ir reemigrantų, dvikalbių vaikų patiriamus išbandymus. Nors savivaldybės labai skatina grįžti emigrantus ir kai kurios įsteigė bandomąsias adaptacines klases jų vaikams, tai yra lėti žingsniai.
Mano sūnus dvikalbis, jis eina į privačią mokyklą. Ši problema išryškės netrukus, nes skatiname visus grįžti, žadame jiems darbus, bet nelabai žinome, ką darysime su vaikais: nėra jiems reikalingų paslaugų. Jau girdžiu, kad Lietuvoje yra ir nemažai atvažiavusių ukrainiečių vaikų, tikiuosi, yra kas apie juos pagalvoja. Pati žinau, kad pedagoginės psichologinės tarnybos, kurios vertina vaikų gebėjimą mokytis, neturi paslaugos kitomis kalbomis. Galvojame, kad valdžia turi viskuo pasirūpinti, bet valdžia yra per lėta, per konservatyvi, ir per lėtai reaguoja į pokyčius. Pavyzdžiui, staiga grįžta 1000 emigrantų – savivaldybės, valstybės institucijos tikrai nesureaguos labai greitai.
Man socialinis verslas yra aukščiausia pilietiškumo forma, kada tu sakai: žiūrėk, aš rūpinuosi savo artimu ne tik paaukodamas, bet ir darau kažką tvaraus, tai yra mano darbas, gyvenimo būdas.
Kiek žiūrėjau konkurso dalyvių idėjas, daug yra tokių, kurios kartais atrodo labai paprastos, bet kartu puikios. Pavyzdžiui, specialūs drabužiai, skirti diabetu sergantiems vaikams, kuriuose galima patogiai įtaisyti insulino pompas. Arba pamokos pradinukams „Minecraft“ kompiuteriniame žaidime, gerinančios jų mokymosi rezultatus. Ar lietuviai socialinio verslo srityje turi potencialo, spręsdami lokalius vaikų iššūkius, pasiekti ir tarptautinių pokyčių?
Aš manau, kad taip, ir svarbiausia, kad paprastume irgi būna gera idėja. Aš sulaukiau skambučio: „Kaip tokį dalyką parėmėt, „Minecraft“ pamokose, jūs ką, neturite idėjų?“ Nereikia mąstyti per daug sudėtingai. Žmonės įprato teikti paraiškas Europos Sąjungos paramai gauti, rašo pagal šablonus, o skaitai ir nesupranti, ką tomis sudėtingomis frazėmis norima pasakyti. Neseniai dalyvavau paraiškų vertinimuose Bulgarijoje, ten žmonės dar nepripratę prie Europos Sąjungos pinigų, kalba paprastai ir aiškiai: padarysime tą ir tą…
Dar labai svarbu pasakyti, kad mes ieškome inovacijų, bet tai nebūtinai turi būti nauja idėja. Tu neturi kopijuoti idėjų, vogti, bet galima pirkti franšizę – yra daugybė pasiteisinusių metodų, aišku, reikia įsigilinti, ar tikrai veiktų mūsų aplinkoje.
Priėjome prie poveikio ir tikėtinų rezultatų, nes jums svarbu ne tai, kad penkiolika vaikų dalyvaus kažkokioje veikloje, jums svarbu, kad idėja darytų ilgalaikį poveikį ir turėtų sisteminio pokyčio potencialą. O koks tas poveikis turėtų būti, kaip jį pasimatuoti?
Šokėja Rita Žiogelė vaikus su negalia moko šokti zumbą, olandas Timas van Wijkas įdarbino kelis jaunuolius su negalia blyninėje – abu po truputį keičia požiūrį į patį reiškinį, rodo, kad visi vaikai nusipelno gauti neformalų ugdymą, nusipelno dalyvauti darbo rinkoje. Jie turi didesnių tikslų: Rita nori mokyti dirbti su negalią turinčiais vaikais kitų būrelių žmones, Timas siekia, kad atsidarytų daugiau panašių įstaigų.
Kartais maža iniciatyva gali turėti didelį sprogstamąjį efektą. Taigi mes sakome, kad tu gali pradėti užpildydamas kad ir mažą nišą, bet turi turėti planą, ambiciją, mąstyti apie plėtrą.
Jeigu nusprendei daryti stovyklą vaikams, turi programą ir skaičius, kiek vaikų dalyvauja joje – mums tai nieko nesako. Poveikį skirstome į tris dalis: life changed, life improved, life protected. Žiūrime, ar vaikų gyvenime įvyko pokytis, kaip tas gyvenimas pagerėjo, ar tapo saugesnis. Pavyzdžiui, svorio korekcijos programos paaugliams „Teenshapers“ kūrėjas Artiomas Šabajevas dirba su vaikų nutukimu. Vaikas su dideliu antsvoriu patiria patyčių, bijo eiti į mokyklą – jeigu dalyvaujant programoje atsitinka taip, kad jis susiranda draugų, pradeda savimi pasitikėti, čia jau didžiulis pokytis gyvenime, ir mums ne tiek svarbu, kiek tas svoris nukrito.
Bulgarijoje konkurse dalyvauja nuotolinių tėvystės mokymų programa, nes kokybiški mokymai sunkiai prieinami visiems, kam jų reikia. Irma Liubartienė rengia emocinio intelekto olimpiadą – galima poveikį vaikams daryti per tėvus, mokytojus.
Kita įdomi idėja: Ganoje vaikai surenka iš viešbučių nepanaudotus muiliukus ir juos perdirba. Ten labai svarbu plauti rankas, nes nešvara ir bakterijos – masinė problema. Aišku, mes Lietuvoje neturime tos problemos, bet idėja perdirbti muiliukus yra puiki ekologijos prasme. Planetą paliksim turbūt ne sau, o vaikams geresnę. Štai Giedrius Bučas, kuris dirba aplinkosaugos srityje, sugalvojo pokytį daryti įkūręs antrinio dizaino dirbtuves.
Pasakojote, kad važinėdama su mokymais po Lietuvą, vis daugiau sutinkate žmonių, kuriems nebereikia aiškinti, kas yra socialinis verslas. Nors kartais vis dar mąstoma, kad tai – kokių nors dirbinių gaminimas ir pardavinėjimas surenkant lėšų, bet nieko neuždirbant. Arba kad socialinį verslą pradėti daugiau galimybių yra patyrusioms įmonėms, verslininkams, negu žmonėms su gera idėja.
Lietuvių kalbos žodyne „verslas“ yra veikla, kurios pagrindinis tikslas pelnas, ir aišku, išeina oksimoronas, nes socialiniame versle pagrindinis tikslas – pokytis. Tu naudoji verslo priemones ir turi uždirbti pelną, kad plėstum poveikį, bet pirminis tikslas yra socialinis pokytis. Geresnis žodis būtų antreprenystė.
Visi nuo kažko pradėjo. Aišku, socialinio verslininko iššūkiai labai panašūs, kaip ir bet kurio kito verslininko: kokius metus algos neišsimokėsi, dirbsi daugiau negu 6 valandas per dieną, negausi daug palaikymo iš aplinkos, ir greičiausiai bankrutuosi. Vis dėlto mane džiugina, kad mūsų, socialinių verslininkų, išlikimo vidurkis pasaulyje – 91 proc. Daugelis mūsų still in business, vis dar versle, nebūtinai pelningi, bet nemetame veiklos, tuo metu kai startuolių pasaulyje išgyvenusių procentas tikrai mažas. Europos tyrimai rodo, kad per krizę socialiniai verslininkai yra 30 proc. atsparesni, ir ne dėl to, kad jie geresni verslininkai, bet dėl to, kad yra vedami aistros, ir taip greitai nesustoja. Jeigu gamini kėdes, jų neperka – nebegamini. Bet jeigu teiki vaikams logopedo pagalbą, taip greit nesustosi.
Aišku, problemų atsiras. Socialiniame versle kartais konkurentų gali ir nebūti, sunkiau rasi, kas už paslaugą sumokėtų, nors jos tikrai reikia. Tikrai ne rožėmis klotas kelias, bet reikia inovacijas kurti.
Kiek šio konkurso idėjų vertinimui įtakos turi vaikai? Ar buvo tokių atvejų, kai komisijoje esantys vaikai padėjo kuriems nors iš projektų išaugti? O gal ir patys pasiūlė netikėtų idėjų?
Mes į vertinimo komisiją įtraukiame vaikus. Aišku, tikim ir tikimės, kad kiekvienas pokyčių lyderis turi išsitirti, ar vaikams jo idėjos reikia. Jei žmogus nesugeba jiems paaiškinti, kas tai yra, jau raudona vėliavėlė, kad gal ir nesugebės įgyvendinti sumanymo. Kitas dalykas, vaikai labai gerus klausimus užduoda, labai paprastus, ir labai vietoje. Pokyčių lyderis sako: „Pasitelksiu vaikų nuomonės formuotojus“. O vaikai jam: „O kas yra vaikų nuomonės formuotojai?“ Ir staiga suaugęs nebeturi ką atsakyt. Vaikai yra lakmuso popierėlis. Ir jiems gera dalyvauti komisijoje, jie dažnai nustemba: tikrai suaugę taip darys, jie ne tik dėl pinigų?
Vaikai yra tikrai empatiški. Kai ateiname į mokyklas pasakoti apie socialinį verslą, kartais paklausiu, kokias jie mato svarbiausias problemas. Ir kas mane ypatingai sužavėjo, net sukrėtė – juos jaudina ne tik lokalūs iššūkiai. Rūpi gamta, bet ne vien savo aplinkos, o visos Žemės, patyčios, nors „mūsų klasėje jos nevyksta“. Jie mąsto plačiai ir galvoja apie tuos, kuriems padėti reikia labiau. Vienoje mokykloje vaikai įvardijo neužtikrinamas mergaičių teises: „O pas mus kažkodėl į futbolą tik berniukus pakvietė…“ Jie turi teisingumo jausmą. Mano sūnus, kai pamatė kepamą kalakutą, atsisakė valgyti mėsą: „Mama, o jeigu tave taip surištų ir kištų į orkaitę…“ Gyvenimo eigoje mes prie daug ko prisitaikome, bet tai nebūtinai gerai.
Kalbate, kad ekologija, aplinkosauga – problemos, ypač aktualios ir Lietuvos vaikams. Taip pat keliate įdomią idėją: socialinis verslas turėtų galvoti ir apie tai, kaip, padedant vienai grupei, nepadaryti žalos kitiems. Tai susiję ir su didėjančiu visuomenės sąmoningumu.
Mes siekiame, kad norėdamas padėti vienam, nepakenktum kitam: jeigu rengi tėvystės kursus, pagalvok, ar nedarai žalos spausdindamas nereikalingus popierius, kurių žmonės greičiausiai neperskaitys. Ar tu nepažeidi moterų integralumo.
Pastebėjau, kad socialinį verslą pradedantys žmonės sako: mes nebūtinai norim pinigų, norim padėti bendruomenei, mokytis vieni iš kitų. Naujoje veikloje labai svarbu priklausymas tam tikrai genčiai.
Kalbant apie sąmoningumą ir pokytį, valstybės finansavimas negali taip staigiai savo sistemų pakeisti, o privatūs investuotojai gali šokti su pinigais ir sakyti: žiūrėkit, ieškom inovacijų, darom kažką. Estai sumetė virš milijono eurų švietimo fondui, įsikūrė keli startuoliai. Jie supranta, kad prisiima riziką, ne visi išaugs į kažką. Tačiau rizika gali pasiteisinti, duoti poveikį. Tarptautinės kompanijos nuo „Facebook“ iki „Microsoft“ perkeitė požiūrį į investicinę filantropiją: aš duodu pinigus, bet seku pokytį, noriu poveikio atgal.
Vienas iš poveikių akivaizdus – mokomės priimti įvairius vaikus ir jų emocijas, drąsiau kalbame apie jų poreikius.
Turime priprasti priimti įvairovę. Neurologinė įvairovė taip pat įeina į šį sąrašą – dažnai žmonės, kurie yra kitokie, padaro didžiausius pokyčius ir atradimus pasaulyje, ir jeigu mes ignoruosime vaikus, nurašysime juos, liksime labai vidutinė visuomenė. Neturėsime išradėjų kaip Tesla arba Edisonas. Kalbant apie atskirtį Lietuvoje, didžiausia inovacija švietimo srityje būtų labai paprasta – kad pradėtume rūpintis visiškai visais vaikais. Tai padarė suomiai, inovacijos prasidėjo supratus, kad kiekvienas vaikas yra svarbus. Suomiai svarstė – šalis, kuri neturi naudingų iškasenų, kai vaikas nepasiekia savo potencialo, praranda labai daug, didelį ekonominį resursą. Švedai paskaičiavo, kiek kainuoja vieno vaiko patyčios valstybei – daug. Ir jei nesuteikiame paramos disleksikui, jeigu iš paprastos mokyklos jis dėl to pereina į specialią, šeimai ir valstybei nuostolis. Arba – logopedą sunku gauti kaime. Nebūtinai reikia paruošti daug logopedų ir siųsti juos į kaimą, gal galimos nuotolinės pamokos.
Turime pagalvoti, kad vaikais Dargužiuose gautų adekvatų lavinimą kaip privačioje prabangioje Vilniaus mokykloje. Čia yra Suomijos sėkmė. Jie išsikėlė tikslą, kad visur turi būti ta pati švietimo kokybė, estai irgi. Turiu pažįstamų estų, jie pasakojo, kad jau kurį laiką, norint leisti vaiką į pirmą klasę, nebereikia ieškoti gerų mokyklų per pažintis, perregistruoti gyvenamosios vietos.
O kaip jūs pati susidomėjote socialinio verslo poveikiu? Kokių socialinių verslininkų ieškote?
Aš dirbau nevyriausybiniame sektoriuje, ilgą laiką – Europos Sąjungos fonde „Jaunimas“, teko būti Indijoje, dirbau su cunamio padariniais, paskui – narkotikų prevencijos organizacijoje. Per tą laiką supratau, kad daroma labai daug dalykų, kurie nebūtinai turi poveikį. Supratau, kad turime didelę atskirtį tarp verslo ir nevyriausybinio sektoriaus. Verslui reikia būti jautresniam, o nevyriausybinėms – verslesnėms, išmokti komunikacijos, rinkodaros, finansus tvarkytis. Ir man natūraliai atėjo mintis apie socialinį verslą.
Būdavo, padarome projektą, jo sėkmę vertina, kaip parašai surinkti, ir viskas. Man to neužtekdavo, klausdavau savęs, kas iš to. Ir galvoju, kad europinės programos dideliame plane gali feilinti, jeigu blogą hipotezę išsikeli, todėl matau ir pasaulinę tendenciją, kad visi atsigręžia į klausimą „kas iš to?“ Mūsų konkursą laimėję žmonės, tikrindami hipotezę ir stebėdami poveikį, gali keisti idėją, ją tobulinti inkubatoriaus būsenoje. Tai suteikia daugiau laisvės ir sąžiningumo.
Mes labai aiškiai žinome, kokio norime pokyčio – tos socialinio verslo idėjos, kurias remsime, turi keisti pasaulį vaikams, ir pokytis turi būti pamatuojamas. Akcentuojame ne tai, ką tu gausi, o kodėl turėtum tai daryti. Ieškome žmonių, kurie turi aistros pokyčiams, drąsos veikti ir sumanumo įgyvendinti tai, ką užsibrėžė.
Kalbino žurnalistė Rugilė Audenienė.
