Organų donorystės tema aktuali turi būti ne tik tiems, kurie laukia donorinio organo transplantacijos, bet apie galimybę po mirties tapti organų donoru turi žinoti kiekvienas žmogus – taip skelbia labiausiai organų donorystės srityje pažengusios Europos šalys. Tai didelė garbė ir reta galimybė tapti organų donoru – tai yra po savo mirties išgelbėti sunkiai sergantį žmogų. Ir net ne vieną, o septynis. Kartais ir dar daugiau. Taip yra Ispanijoje, iš kurios mokosi daugelis Europos šalių – organų donorystė po mirties laikoma garbingu ir kilniu poelgiu, kurį atlieka mirusiojo artimieji, sutikę dovanoti organus transplantacijai.
Organų donorystės švietėjišką misiją atliekantis Nacionalinis transplantacijos biuras kartu su donorinėmis ligoninėmis, pacientų organizacijomis ir I. Matijošaitienės fondu šiemet organų donorystės temą skleidžia kuo plačiau – kad žmonės šią temą išgirstų ir susimąstytų, kad ši žinia pasklistų į visus šalies kampelius.
Spalio 6 dieną Nacionalinis transplantacijos biuras kartu su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikomis (Kauno klinikos) surengė spaudos konferenciją/diskusiją, skirtą Kauno regiono žiniasklaidos, visuomenės sveikatos biurų, donorinių ligoninių atstovams. Renginyje dalyvavo Kauno klinikų generalinis direktorius habil. dr. prof. Renaldas Jurkevičius, Nefrologijos klinikos vadovė prof. Inga Arūnė Bumblytė, gydytoja nefrologė koordinatorė dr. Sondra Kybartienė, Neurochirurgijos klinikos Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriaus vadovas Tomas Tamošuitis. Organų donorystės paminėjimo diena neįsivaizduojama be pacientų, kurie gyvena su transplantuotu organu – šį kartą dalyvavo su transplantuotu inkstu gyvenantys Irma Juodienė ir Vilhelmas Rutulis, su transplantuota širdimi ir inkstu gyvenantis Arūnas Kunca ir su transplantuota širdimi gyvenantis Saulius Žilinskas.
Kauno klinikų generalinis direktorius habil. dr. prof. Renaldas Jurkevičius renginio pradžioje organų transplantaciją palygino su ledkalniu – pagrindinis ir didžiausias darbas vyksta iki transplantacijos, o pati persodinimo operacija yra galutinis viso sudėtingo proceso akcentas.
Nefrologijos klinikos vadovė prof. Inga Arūnė Bumblytė džiaugėsi, kad inksto transplantacija pradėjo transplantacijų mediciną Kauno klinikose. Kalbėdama apie gyvąją donorystę, kai gyvas būdamas žmogus gali dovanoti vieną inkstą sergančiam savo artimajam, sakė, jog dažniausiai vieną inkstą vaikui dovanoja tėveliai, atliktos kelios transplantacijos, kai inkstą žmonoms dovanojo vyrai.
Gydytoja nefrologė koordinatorė dr. Sondra Kybartienė-Mačiulaitė pasakojo, kad Kauno klinikose susiklostė tokia tradicija, kad koordinatoriais dirba rezidentai – būsimi inkstų ligų gydytojai.
Neurochirurgijos klinikos Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriaus vadovas Tomas Tamošuitis renginio dalyvius supažindino su organų donorystės pradžia reanimacijos skyriuje: kas yra smegenų mirtis, kodėl ji reiškia žmogaus mirtį, kas yra neplakančios širdies donorystė. Jis sakė, kad visame donorystės procese ir žiniasklaida turi atsakingą vaidmenį, nes grįžtamasis ryšys šiame procese ypač svarbus.
Nacionalinio transplantacijos biuro laikinoji vadovė Audronė Būziuvienė susirinkusiesiems donorystės temą pristatė jautriu pranešimu „Jūs ne dievai, bet gyvybę išgelbėti galite“. Sudėtingus medicininius dalykus ne gydytojams suvokti sunku. Tačiau organų donorystės ir transplantacijos tema yra ypatinga tuo, kad sudėtingus dalykus galima iliustruoti jautriais pavyzdžiais, jautriomis istorijomis: kai donorinė širdis, pasitelkiant karines oro pajėgas, gabenama iš užsienio tam, kad būtų gelbstimas vaikas; donoro artimųjų ieškoma su policijos pagalba tam, kad būtų gautas jų sutikimas dėl organų donorystės; daugybė žmonių dirba tam, kad donoro organai būtų tinkamai ištirti ir paruošti transplantacijai bei persodinti beviltiškai sergančiam ligoniui, kurio vienintelė galimybė pasveikti ir yra sulaukti savojo donoro.
Irenos Matijošaitienės fondo vadovas Andrius Palionis pakvietė prisijungti prie fondo organizuojamos iniciatyvos „Mirštu, kaip noriu gyventi“. Performansas kviečia pabandyti įsijausti į laukimo jausmą – kai laukdamas nežinai, ar pavyks sulaukti.
Ką visuomenė turi žinoti apie organų donorystę?
Atsakymas labai paprastas – vos keletą dalykų. Organų donoru žmogus gali būti po mirties ir galima gyvoji donorystė. Gyvas būdamas – artimam giminaičiui gali dovanoti vieną inkstą ar dalį kepenų. Po mirties organų donoru galima tapti tik konstatavus smegenų mirtį arba konstatavus mirtį, kai sustoja širdis ir negrįžtamai nutrūksta kraujotaka. Organų donorystė galima pačiam žmogui gyvam pasirašius sutikimą donorystei po mirties. Jei tokio sutikimo žmogus nėra pasirašęs – prašoma artimųjų sutikimo.
Kalbėdami apie organų donorystę, apie transplantacijų laukiančius ir sulaukusius žmones, Nacionalinio transplantacijos biuro atstovai išgirsta ir replikų, kad neva laukiama kažkieno mirties. Niekada niekas mirties nelaukia. Tačiau toks jau yra gyvenimo ratas – kažkas gimsta, kažkas serga, kažkas ir miršta. Ir kartais mirtis gali būti kitokia, kartais ji gali turėti kitokią prasmę. Tai yra organų donorystė. Mirus žmogui, jo dalelė – širdis, kepenys, inkstai, plaučiai, kasa – gyvena kitame žmoguje, pratęsdama gyvenimą kitam žmogui, kuris yra kažkieno tėtis, mama, brolis ar sesė, galbūt vaikas. Dėl to organų donorams, jų šeimoms sakomi nuoširdūs užuojautos ir padėkos žodžiai. Juos galima būtų prilyginti didvyriams, kurie išgelbėjo gyvybę kitam žmogui. Juk iš degančio namo ar skęstantį išgelbėję žmonės yra laikomi didvyriais, jiems įteikiamos padėkos, jie apdovanojami aukštų valdžios pareigūnų. Organų donorų artimųjų sprendimas dovanoti mirusių savo artimųjų organus transplantacijai gelbsti ne vieną, o kartais net septynis žmones. Todėl ir taip pat yra didvyriai, verti mūsų nuoširdžiausios padėkos.
Nacionalinis transplantacijos biuras, minėdamas Pasaulinę ir Europos organų donorystės ir transplantacijos dieną, organizuos edukacinius renginius regioninei žiniasklaidai ir kituose regionuose, nes visame mūsų krašte gyvena ir žmonės, laukiantys transplantacijos, ir jau sulaukę donorinio organo.
Sutikimą po mirties tapti organų donoru galima pasirašyti čia:
